Pastaruosius dvejus metus R.Kurtinaitis treniruoja Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipą ir didžiąją dalį laiko praleidžia būtent sostinėje.
Visgi buvęs krepšininkas, su Lietuvos rinktine dukart tapęs olimpinių žaidynių bronzos ir vieną kartą Europos čempionato sidabro medalių laimėtoju, sulaukęs progos, stengiasi ištrūkti iš miesto.
„Aš gamtos vaikas“, – dalindamasis vaikystės prisiminimais šypsosi 57-erių R.Kurtinaitis.
– Kur gimėte ir augote? Kuo ši vieta jums ypatinga? – paklausėme R.Kurtinaičio.
– Esu kaunietis, užaugau Panemunėje. Iš ten kilę ir mano tėvai. Tai senas, labiau intelektualų miesto rajonas, jame anksčiau gyveno karininkų šeimos. O aš gimiau darbininkų šeimoje, mama dirbo spaustuvėje, tėtis visą gyvenimą buvo šaltkalvis.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Gerai atsimenu, kai tėtis nupirko dviratį „Ereliuką“. Man vaikystė savaime yra gražiausias prisiminimas – neskauda galvos dėl politinių situacijų, rūpinimosi pragyvenimu, tėvai visada pamaitina.
Liko daug pozityvių momentų: ir maudynės, nes užaugau prie Nemuno, ir sportas. Daugelis žmonių sako, kad nenorėtų grįžti į mokyklą, o man tai buvo patys geriausi laikai, nors ir nebuvau pavyzdingiausias mokinys.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Labiausiai patinka Kalėdos ir Kūčios.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Aš gamtos vaikas, užaugau Panemunės kraštovaizdžio draustinyje, todėl man ten labai gražu.
Lietuva apskritai graži – patinka, kai važiuoju pažvejoti į Rusnę, Krokų Lankos, laukinė gamta. Dabar turiu sodybą prie Zalvio ežero Zarasų rajone, ten irgi nedaug žmonių, gražu.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Kaunas. Nors miestai man apskritai nelabai patinka, geriau gamtoje. Todėl ir namą nusipirkau šalia Kauno, o ne pačiame mieste.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Galbūt Vytautas Didysis. Man patinka stiprūs žmonės, o ne tokie, kurie gyvenime nieko neveikia ir tik mala liežuviu. Aš kaip čečėnų karo vadas – man duokite uždavinį, karo lauką, ir aš jį stengsiuosi įvykdyti.
Tad jeigu grįžtume į Vytauto laikus – tam, kad pakeltų visą Lietuvą kovai, reikėjo būti asmenybe, kuri su kalaviju joja ant arklio priešakyje, o ne vadovauja iš palapinės.
Dabar, kai renkame šalies prezidentus, aš visada susimąstau, ar žmogus priverstų mane tais laikais asmeniniu pavyzdžiu eiti kautis.
Todėl man Vytautas ir daro įspūdį – jis sugebėjo žmones vesti paskui save. Kodėl gi šio karžygio su dideliu arkliu ir kalaviju rankose paminklo nepastačius Lukiškių aikštėje?
– Lietuvos asmenybė, su kuria labiausiai norėtumėte papietauti?
– Grįžtant prie ankstesnio klausimo, prezidentė Dalia Grybauskaitė man taip pat padarė įspūdį. Prieš pirmąją jos kadenciją, pasakysiu atvirai, nebalsavau. Nežinojau, už ką balsuoti ir nemačiau ypatingų kandidatų nuopelnų.
Anksčiau, kai balsavau už Vytautą Landsbergį, Valdą Adamkų, nuopelnus iškart žinojau. Kai reikėjo ginti Seimą, V.Lansbergį mačiau pro savo langą ir gerai suprantu, kas jam būtų atsitikę, jei sovietų armija būtų įsiveržusi į parlamentą. Todėl jį labai gerbiu.
O kalbant apie D.Grybauskaitę, dabar paskui ją eičiau taip, kaip paskui Vytautą Didįjį. Ji turi tvirtą ir aiškią poziciją, nebijo pasakyti tiesos. Tikrai būtų įdomu su ja papietauti.
– Mėgstamiausia lietuviška grupė ar atlikėjas?
– Man patinka „Foje“, „Hiperbolė“. Patiko ir ŽAS, kai grojo ne „Palanga močiučių“, o sunkųjį roką. Dar labai mėgstu Vytautą Kernagį.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Labai mėgstu cepelinus. Kai dirbau Maskvoje, penkerius metus jų beveik nevalgiau, išskyrus vasaromis grįžęs į Lietuvą.
Buvo tokia savaitė, kai važiuodavau į draugo restoraną Kaune ir pietums valgiau tik cepelinus. Ir dabar mielai suvalgyčiau (juokiasi). Taip pat patinka vištienos sparneliai mėlynių padaže.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Meilė, mama, tėtis, saulėtas – nes Lietuvoje saulės taip trūksta – ir laimė.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Gyvenau daugelyje šalių ir lengva pastebėti, kad kiekviena turi savo bruožų. Kai kuriose Europos valstybėse labai vyrauja veidmainystė, kai tau šypsosi ir sako vieną, o už akių – visai ką kitą. Lietuvoje to nėra, bet praradome šiek tiek draugiškumo, kuris buvo būdingesnis seniau. Kažkodėl atsirado daugiau pavydo kito sėkmei, bet gal tiesiog tokia sistema susidėliojo.
Taip pat darbštumas. Galiu pasakyti atvirai – dirbau su daugeliu žaidėjų ir komandų, bet su lietuviais dirbti maloniausia.
Vienas iš bruožų yra ir emocijų pristabdymas, santūrumas. Kai gyvenau Italijoje, kavinėse daug žmonių garsiai valgo, šūkauja, o lietuvis visada išliks santūrus ir savotiškai šaltas.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Man Lietuva yra viskas – gamta, žmonės, kad ir kokie jie bebūtų. Man to reikia. Kur bevažiuoju, nostalgija visada lieka. Šiuo metu esu laimingiausias žmogus, nes turiu šansą dirbti ir būti Lietuvoje.
– Jūsų palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Būti kantriems, mylėti savo šalį, joje kurti. Visiems lietuviams reikia gyventi taip, kad po savęs paliktume gerą pėdsaką.
Galvoju, kad per 27-erius metus sukūrėme gerą gyvenimą, kurį kitos valstybės kūrė šimtmečiais, tad kantrybės reikia ir toliau.
