R.Kaukėnas iš Italijos šįkart parsivežė ne krepšinio trofėjų.
40-mečiam krepšininkui skirtas Florencijoje įsikūrusio Šv.Martyno skydų instituto, skatinančio solidarumo ir paramos iniciatyvas, apdovanojimas – bronzinis skydas.
Net dešimt sezonų Italijoje rungtyniavęs ir todėl gerai pažįstamas lietuvis pagerbtas už įkurtą labdaros ir paramos fondą, kuris padeda sunkiai sergantiems vaikams.
R.Kaukėnas įspūdingoje Florencijos Senųjų rūmų salėje apdovanotas kartu su gelbėtojais ir medikais, padėjusiais centrinę Italiją supurčiusių žemės drebėjimų aukoms, Raudonojo Kryžiaus atstovais ir kitais didvyriškais poelgiais pagarsėjusiais asmenimis.
Lietuvio nuopelnus ne krepšinio aikštėje pasiūlė įvertinti Toskanos lietuvių bendruomenė ir Lietuvos garbės konsulas Toskanoje Enrico Palasciano.
Su Sienos „Montepaschi“ keturis Italijos čempiono titulus iškovojusį lietuvį Italijos krepšinio gerbėjai iki šiol puikiai prisimena. Vėl išvydę mylimą krepšininką jie skubėjo prašyti autografų.
– Vėl sugrįžote į Italiją, į Toskaną, kur daug metų žaidėte, tik šį kartą ne dėl krepšinio. Ką manote apie tokį neįprastą įvertinimą? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Kaukėno.
– Man garbė ir pasididžiavimas, kad esu čia prisimenamas. Tai didžiulė paskata toliau tęsti savo labdaringą veiklą.
– Po apdovanojimų ceremonijos buvo akivaizdu, kad jus čia vis dar puikiai prisimena. Ar jaučiatės taip, lyg grįžęs į savo antrus namus?
– Man tikrai labai malonu, nes Italijoje praleista apie 12 metų. Čia gimė ir augo vaikai. Turime labai daug draugų ir pažįstamų. Galima sakyti, čia subrendau kaip krepšininkas ir džiaugiuosi, kad mano gyvenimas buvo pasukęs į Italiją.
– Galbūt dar sugrįšite čia žaisti? Apie karjeros pabaigą lyg ir nesate paskelbęs?
– Oficialiai dar nepareiškiau, nes gal dar koks nors variantas išlįs, kuris man bus priimtinas, prie širdies. Jeigu būtų tinkama situacija, dar pažaisčiau. Norėčiau žaisti ten, kur komanda norėtų ir turėtų galimybę laimėti kokį nors trofėjų ar titulą.
Gal labiau kitose užsienio šalyse. Nors kas žino – gal dar ir į Italiją grįžčiau.
– Italijoje visada buvote labai gerbiamas. Teko skaityti net tokį apibūdinimą: „Kuklumas ir profesionalumas – štai tas laimintis lietuviškas kokteilis.“
– Gaila, kad nebeliko „Montepaschi“ klubo, bet dabar lietuviai žaidžia Milane ir dar keliose komandose.
Dažnai kalbantis su nepažįstamais žmonėmis smagu, kad jie labai pagarbiai atsiliepia apie mūsų krepšininkus ir rinktinę.
– Bet Lietuvos rinktinė po Europos čempionato sulaukė daug kritikos. Ar pelnytos?
– Visada ateina tas momentas, kai kartos keičiasi. Negali žaisti visą laiką įspūdingai, nes ir kitos komandos labai stiprios. Tokia maža šalis kaip Lietuva ir taip gerai laikosi.
Visi labai kritikavo lietuvius dėl čempionato, bet juk rinktinėje buvo tik 4–5 aukšto lygio žaidėjai. Visi kiti – žemesnio lygio, turintys mažai patirties. Ko nors reikalauti iš jų per anksti.
– Anksčiau apgailestavote, kad negalite pakankamai laiko skirti šeimai. Ar pavyksta atsigriebti dabar?
– Vaikai auga labai greitai, net greičiau, nei norėtųsi. Dvi vyresnės dukros žaidė krepšinį, bet dabar vyresnioji pasinėrė į teniso pasaulį. Jos ir arkliais jodinėja, ir plaukimą, ir gimnastiką lanko. Kiekvieną dieną – po 1–2 būrelius. Žodžiu, šiuo metu esu vairuotojas, dirbantis visu etatu.
– Gal jau esate nusprendę, kurioje šalyje gyvensite, kai baigsite karjerą?
– Galutinai dar nesame apsisprendę. Kol kas lieka neaišku – Lietuva, Italija ar dar kur nors. Stengiuosi dažniau į Lietuvą grįžti. Šiemet per šventes visi būsime Lietuvoje.
