Kaip 220 cm ūgio milžinas atsirado krepšinyje ir kaip kliostėsi jo karjeros vingiai? Lrytas.lt skaitytojams pateikiame mažai žinomų faktų iš V.Tkačenkos gyvenimo.
„Kai jį pamačiau pirmą kartą, tiesiogine prasme buvau šokiruotas: aukštas, plačių pečių, reljefinių raumenų. Man toks vyrukas anksčiau nebuvo patekęs į akis“, – 1973-aisiais pamatęs 212 cm ūgio šešiolikmetį V.Tkačenką pasakojo ateityje SSRS rinktinėje ir CSKA komandoje jį treniruosiantis Aleksandras Gomelskis.
Būsima krepšinio žvaigždė ne iš karto pasuko į krepšinį. Pradžioje V. Tkačenka susiviliojo futbolu ir stovėjo vartuose.
Galbūt jis ir galėjo tapti aukščiausiu pasaulyje vartininku, bet penktaklasį 190 cm ūgio vaikį pastebėjo Sočio krepšinio mokyklos treneris Vladimiras Jeldinas. Ir iškart pasakė: „Jis žais tik centru“.
Jau 1972-siais V.Tkačenka tapo Krasnodaro krašto čempionu ir naudingiausiu turnyro krepšininku. Paskui aukštaūgį iškart suskubo bėgioti Maskvos CSKA, Kijevo „Strojitel“ ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) „Spartak“ klubų atstovai.
Tačiau tėvų pasirinkimas buvo paprastas: „arčiau namų“. Tad V.Tkačenka, susikrovęs lagaminus, patraukė į Kijevą.
Ir jau ten „žalią plastiliną“ lipdyti pradėjo Michailas Furmanas – aišku, kad buvo iš ko tą daryti. 17 metų A.Tkačenka paūgėjo iki 217 cm ūgio ir su „Strojitel“ ekipa iškovojo pirmąjį savo trofėjų – SSRS čempionato bronzą.
Jau tuomet geriausiems SSRS klubams į akį kritęs V.Tkačenka buvo apipiltas pasiūlymais. Bene labiausiai stengėsi būsimas SSRS rinktinės strategas ir CSKA ekipos treneris A.Gomelskis.
Bet jam persivilioti krepšininką iš Kijevo į Maskvą pavyko tik po beveik dešimtmečio, kai V.Tkačenka jau buvo pasaulio čempionas, dukart olimpinių žaidynių prizininkas bei dviejų Europos čempionatų laimėtojas.
1976-siais V.Tkačenka visa jėga žaidė Monrealio olimpiadoje, o SSRS rinktinės lyderis Sergejus Belovas taip apibūdino milžiną.
„Tai buvo vyrukas, kurio ūgis siekė 220 cm ir svėrė jis 140 kg. Pradžioje jo žaidimui trūko pasitikėjimo savimi, nors jis labai rimtai treniravosi. Vladimirui trukdė tobulėti „didelio žmogaus“ kompleksas ir jis privalėjo jį peržengti. Iš šalies – mažai bendraujantis, rūstus, net ir piktas, iš esmės jis buvo labai geras žmogus.
Daug ką atstūmė Volodios išvaizda – Zaporožės kazoko ūsai, nukreipti į apačią, keturkampis žandikaulis ir įtraukta į kūną galva – jis atrodė, kaip sunkiasvoris boksininkas. Bet jis buvo tikras bei nuoširdus žmogus. Ir komandos narys: jei ekipa žaidė jam, tai ir jis žaidė komandai. Jei nebuvo komandos, nebuvo ir V.Tkačenkos“, – pasakojo S.Belovas.
1979-siais V.Tkačenka su SSRS rinktinė iškovojo Europos čempiono titulą, o per Maskvos olimpiadą su ekipa šiaip ne taip laimėjo bronzą.
1982-siais V.Tkačenka pirmą kartą rinktinėje susitiko su Arvydu Saboniu, drauge atstovaudami SSRS rinktinei Kolumbijoje tapo pasaulio čempionais.
„Jūs geriausieji, jums turi pasisekti“, – Kolumbijoje prieš kiekvieną dvikovą kalbėjo SSRS komandos treneris A.Gomelskis.
Galingai iki finalo nužygiavusi Sovietų rinktinė lemiamame mače turėjo susigrumti su JAV komanda ir pradžioje jai viskas sekėsi.
Likus pusantros minutės po Anatolijaus Myškino taškų SSRS pirmavo 94:87 ir pertraukėlę paėmęs A.Gomelskis ramino komandą: „Laiko liko tik trims atakoms – net jei ir nemesite, laikykite kamuolį iki pabaigos, po sirenos vis tiek turėsime plius 1 tašką“.
Tačiau klaidos ir prancūzų teisėjas, kuris A.Myškinui „sušvilpė“ žingsnius ir skyrė baudą Stanislavui Jeriominui, privertė SSRS komandos atsarginių žaidėjų suolą imtis už galvos.
JAV ekipa sugebėjo sumažinti skirtumą iki 94:95 ir A.Gomelskis dar paėmė minutės pertraukėlę. Tačiau šįkart jis kreipėsi ne į komandą, o mačo arbitrą: „Dar vienas neteisingas švilpukas ir iš va tos arenos pusės, kur mosuojama SSRS vėliavomis, pasigirs šūvis. Ten sėdi snaiperis. Ir tu būsi lavonas“.
Paskutinėje atakoje Prancūzijos teisėjo švilpukas tylėjo, amerikiečiai nepataikė mesto kamuolio, o jį atkovojo V.Tkačenka.
„Puikiai atsimenu, tas paskutines sekundes. Amerikiečiai mus psichologiškai gniuždė, net metė lemiamą metimą, nepataikė, o aš pagavau kamuolį. Jį suspaudžiau stipriai rankomis ir nežinia ko laukiau. Ir uffff – sirena. Mes laimėjome 95:94. Iš visų jėgų į parketą kaliau kamuolį, o šis pašoko net iki lubų. Sako, tai visiems buvo neįtikėtina, tai buvo efektas“, – kalbėjo žaidėjas.
1982 metais V.Tkačenka baigė Kijevo fizinės kultūros institutą ir jam iškart „netikėtai dingo“ kaip studentui atidėtas laikas eiti į sovietų armiją.
Aukštaūgį be didesnių paaiškinimų supakavo į „tarnybą“ ir V.Tkačenka buvo nukreiptas leitenantu į Maskvą. Ten jį pasitiko A.Gomelskis su CSKA klubu, kuriame centras paskui žaidė iki 1989 metų bei „tarnyboje" pakilo iki kapitono laipsnio.
Maskvoje V.Tkačenka sutiko ir savo būsimą žmoną Neli, kuri jam pagimdė sūnų Igorį. Šis į šalis nesižvalgė ir taip pat tapo krepšininku – žaidė CSKA, Maskvos „Dinamo“ ir Kazanės „Uniks“ ekipose.
Bendražygiai prisimena, kaip „didelis žmogus“ tapo tikru melomanu ir iš užsienio kaskart parsiveždavo begalę plokštelių, taip sukeldamas SSRS muitininkų nepasitenkinimą. Tačiau šie mažai ką galėjo padaryti SSRS rinktinės žvaigždei, kuris taip pat itin mėgo odines striukes bei kavos spalvos batus. Visą tai SSRS muitininkai privalėjo leisti įsivežti.
Įdomu, kad 1983-siais V.Tkačenka nedalyvavo Europos čempionate – jis trumpam tapo žmogumi, kuriam buvo uždrausta išvykti į užsienį. Kodėl? Mat krepšininkas su Ukrainos rinktine sugebėjo per vasaros atostogas laimėti SSRS spartakiadą, labai svarbiose rungtynėse įveikęs ne bet ką, o Maskvos komandą. Už šį pasiekimą Kijeve jam buvo padovanotas automobilis „Volga“, tačiau Maskvos valdžia trumpam suyko.
1984-aisiais, Los Andželo olimpiados metais, tandemas A.Sabonis-V.Tkačenka atrodė kaip iš kito pasaulio: aukštaūgiai tapo nerealia jėga, galinčia nušluoti nuo kelio bet ką. Tačiau sovietų valdžios sprendimas boikotuoti žaidynes paliko krepšininkus užribyje.
Ir tuomet prasidėjo žymioji CSKA ir „Žalgirio“ priešprieša SSRS čempionate. Šių kovų simboliu tapo V.Tkačenka ir A.Sabonis. Pirmuosius du superfinalus 1983 ir 1984 metais laimėjo maskviečiai, kitus tris – Kauno klubas. 1988 metais CSKA susigrąžino SSRS čempiono titulą.
Nuo 1987-ųjų V.Tkačenka pradėjo jausti stuburo traumos pasekmes, dėl kurios buvo priverstas praleisti 1988-ųjų Seulo olimpiadą, o dar po metų atsisveikino su CSKA.
Tuomet milžinas patraukė į Ispaniją – sporto valdininkai surado žvaigždei darbą antrosios lygos „Guadalajara“ ekipoje ir didžiąją dalį jo algos atimdavo į SSRS biudžetą.
Vidurio puolėjas šioje komandoje buvo universalus krepšininkas: jis ne tik kovojo po krepšiais, bet kiekviename mače sugebėdavo pataikyti ir po 3-4 tritaškius.
34-erių centras grįžo namo ir nutarė baigti karjerą.
„Kamavo nereikalingumo jausmas. Kaip dabar aiškėja, nuo manęs sporto valdininkai slėpė pasiūlymus iš užsienio komandų. Kodėl? Nežinau. Bet tik per juos buvo galima išvykti iš šalies“, – prisiminė V.Tkačenka.
Sugrįžęs į Maskvą krepšininkas treneriu netapo ir pasitraukė į šešėlį.
Tik kartą, kai buvo pakviestas sužaisti istorinį CSKA ir „Žalgirio“ mačą Lietuvoje, V.Tkačenka ir vėl pasirodė publikai. Ir tik todėl, kad jo sūnus buvo beprotiškai įsimylėjęs krepšinį.
Legendinis krepšininkas per savo karjerą taip ir nesusikrovė turtų – dirbo vairuotoju, keliose firmose vadybininku, 2007-siais prie Maskvos esančioje Barvichoje įkūrė „V.Tkačenkos krepšinio mokyklą“.
60-ojo jubiliejaus proga V.Tkačenką pakalbino oficiali CSKA klubo svetainė.
– Ar krepšinyje turėjote idealą?
– Kai aš žaidžiau, NBA krepšinis neprasimušdavo į mūsų televiziją. Todėl kažkokio idealo neturėjau. Bet karjeros pabaigoje ir kai baigiau sportuoti, negalėdavau atsižiūrėti į vieną nuostabų žmogų – Michaelą Jordaną.
– Kalbama, kad CSKA jūs galėjote atsidurti gerokai anksčiau.
– Taip, mane kvietė CSKA, „Spartak“ ir „Strojitel“, į kurį ir perėjau. Dabar gailiuosi, kad į Maskvą neišvažiavau iškart.
Mes – ukrainiečių šeima ir šeimos taryboje nusprendėme, kad Kijevas mums labiau patinka, ten šilčiau. Persikėlėme visi kartu. Sesuo iki šiol ten gyvena, skambinu jau kasdien, širdį skauda dėl to, kas ten vyksta. Kuri pergalė jums labiausiai įsiminė?
Didžiausia tragedija, kad nepavyko laimėti 1980-ųjų olimpiados Maskvoje. O didžiausias džiaugsmas – 1982-ųjų pasaulio čempionatas. Atsimenu tą emocijų pliūpsnį po finalo.
– Kas padėjo susiformuoti jūsų čempioniškam charakteriui? Bendražygiai pasakoja, kad esate nepaprastai geraširdis žmogus.
– Mano charakteris pernelyg nesikeitė. Tik laikui bėgant ir pereinant iš vieno trenerio pas kitą keitėsi požiūris į gyvenimą. Treneriai turėjo būti išmintingi ir žinoti, kam bizūnas, kam meduolis. Man labai pasisekė su specialistais Kijeve ir su A.Gomelskiu, kuris užgrūdino mano charakterį ir iš manęs padarė žaidėją.
– Papasakokite istoriją, kai sykį savo namuose sulaikėte vagį.
– Šiais laikais gyvename pertekliuje, o tada daug ko trūko. Turėjau gerą plokštelių kolekciją. Visada labai mėgau muziką, ta kolekcija – brangiausia, ką turėjau.
Vagys, matyt, sužinojo apie tai ir nusprendė imti mano butą šturmu. Pasisekė, kad buvau namuose. Girdžiu, kažkas krapšto spyną. Pasislėpiau už durų, susigūžiau.
Tas sugebėjo atidaryti duris, įėjo. Aš iššokau, čiupau jį už kaklo ir parbloškiau ant lovos. Jis, atvirai sakant, mane pamatęs labai išsigando, ėmė vapėti: „Tik neužmušk manęs!“.
Paskambinau į miliciją ir pridaviau jį. O kas toliau vyko, nesekiau.
– Vagis jus pažino?
– Nežinau, bet nežmoniškai persigando.
– O kokios muzikos buvo daugiausia jūsų kolekcijoje?
– Rokas, sunkusis rokas ir , žinoma, „The Beatles“. Bet ne primityvus rokas, o melodingas: patinka, kai yra gitara, klavišiniai.
Muziką dievinau. Dabar jau nesiklausau tiek daug ir taip dažnai, ta beprotybė mano galvoje praėjo. Kiti rūpesčiai – šeima, namai.
– Grįžkime prie krepšinio. Buvo nutikę, kad kurį laiką jūsų ranka tapo nejautri.
– Namuose atsirėmiau į durų stiklą ir persipjoviau riešą: venas, sausgysles ir nervą. Iki šiol pažeisti trys dešinės rankos pirštai, jų nejaučiu. Bet pripratau taip žaisti, nebuvo kur dėtis.
– Paskutinius karjeros metus praleidote Ispanijoje. Kaip vietos gyventojai į jus reaguodavo?
– Ispanija – šalis, kur meilė krepšiniui – kaip ir futbolui – įgimta. Sirgalių buvo neįtikėtinai daug, nors ir žaidžiau ne aukščiausioje lygoje.
Gatve negalėdavau praeiti: „Tkačenka, Tkačenka, Tkačenka!“. Autografų prašydavo maži ir dideli.
– Kuo dabar užsiimate?
– Savo laiku geri žmonės padėjo rasti darbą, kad nesėdėčiau namie ir šeimai atneščiau pinigų. Dirbu dispečerių tarnyboje jau dešimt metų. Geras kolektyvas, mane gerbia.
