Slovėnai turnyro finale 93:85 įveikė Serbiją ir pirmą kartą šalies istorijoje iškovojo auksą. Mažytė balkanų šalis nesustabdoma buvo viso turnyro metu. Nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo ir sužibėjusi finale, pusfinalyje ji 92:72 nukovė ne bet ką, o praėjusio čempionato karalienę, galingąją Ispanijos komandą.
„Kai žinojome, kad mus palaiko visa Slovėnija, atidavėme maksimumą. Su tokiu palaikymu tiesiog negalėjome pralaimėti, didžiuojamės būdami slovėnais“, – grįžę namo į Slovėniją įspūdžiais dalijosi auksinės rinktinės nariai.
Viso čempionato metu gimtosios šalies rinktinės pasirodymą atidžiai sekė ir buvę rinktinės žaidėjai. Dalindamiesi įspūdžiais, jie pripažino – tai kas įvyko yra tiesiog neįtikėtina, tačiau daug nervų kainavęs triumfas yra pelnytas.
Be viso to, netikėto įvertinimo sulaukė ir Latvijos komanda, kurią slovėnai po įspūdingos kovos eliminavo ketvirtfinalyje. Anot vieno iš buvusių Slovėnijos rinktinės žaidėjų, latviai yra stipresni ir už ispanus.
„Krepšininkai davė daug įkvėpimo visai šaliai. Tai yra daug daugiau nei tik alkio įveikimas“, – istorinį triumfą apibūdino buvęs vienas rinktinės lyderių, 40-ies metų amžiaus Marko Miličius.
Anot nuo 1994-ųjų iki 2006-ųjų rinktinei atstovavusio krepšininko, stebint Slovėnijos kovą dėl aukso, jam nuo prakaito net gi teko keisti marškinėlius. D.Miličiaus teigimu, ši istorija per amžius lydės Slovėnijos krepšinį.
„Šiame sporte, kur vadybininkai ar statistika atlieka didelį vaidmenį, į tokį Slovėnijos pasirodymą negalima žvelgti užrištomis akimis. Goranas Dragičius buvo toks, kaip kadaise legendiniai Draženas Petrovičius ar Saša Džordževičius. Visi tikėjo juo. Tai yra krepšinio grožis. Vienas kito supratimas, neįtikėtinas kovingumas, brolybė – dalykai kurie užgožia bet kokio dydžio kontraktus. Pergalė šiame čempionate yra ta, apie kurią kalbėsime ilgai. Taip pačiai, kaip po Jugoslavijos pergalės pasaulio čempionate 1970-asiais Slovėnijoje, kai komandą į priekį vedė legendinis Ivo Daneu“, – pabrėžė D.Miličius.
Paklaustas apie tai, ar tikėjo gimtosios šalies triumfu šiame čempionate, D.Miličius kiek netikėtai išgyrė Latvijos nacionalinę komandą. Jis šią įvertino, kaip vieną galingiausių rinktinių su kuria teko žaisti:
„Mano tikėjimas tapo didelis po to, kai laimėjome prieš Latviją. Ji, mano manymu, yra stipresnė nei Ispanija. Kuomet laimėjome prieš latvius pasakiau, kad viskas yra įmanoma. Kai sugebėjome pelnyti net šimtą taškų prieš tokią komandą, daugiau nebebijojau“.
Tuo tarpu, vienu Slovėnijos rinktinės lyderių 2009-aisiais, kuomet Europos čempionate buvo iškovota ketvirtoji vieta buvęs 37-erių metų amžiaus Boštjanas Nacbaras nuopelnus priskyrė komandos strategui Igoriui Kokoškovui.
„Buvo momentų, kai Slovėnija stabtelėjo, tačiau treneriai puikiai žinojo, kaip į tai reaguoti. I.Kokoškovas tinkamai ir ramiai sureagavo ir finale, kai rungtynių pabaigoje jautėsi nuovargis. Tikėjausi, kad jis iš žaidimo išims Goraną Dragičių. Jis taip ir padarė. Nors sunku įsivaizduoti, kaip žaidimas gali klostytis be jo, tačiau kaip matote, sprendimas pasiteisino. Treneris yra puikus“, – sakė nuo 1999-ųjų iki 2013-ųjų rinktinei atstovavęs atletas.
Tikėjimo net ir sunkiausiais momentais neprarado nuo 2005-ųjų rinktinei atstovaujantis, tačiau šiais metais jai nepadėjęs 34-erių Urošas Slokaras.
„Visuomet tikėjau kad laimėsime. Kai serbai kilo į lemiamą šturmą, tai buvo paskutinis jų kabliukas, kadangi tuo metu jau buvo per didelis išsekimas. Slovėnijos žaidimas buvo toks, kad nebuvo galima netikėti kad tapsime čempionais. Žaidėme su tokia energija, kad akivaizdu, jog kitaip būti tiesiog nebegalėjo“, – sakė jis.
Slovėnijos sportui pergalė Europos čempionate tapo istorine. Nors komandinėse sporto šakose slovėnai turi pakankamai solidžias rinktines, iki šiol nė vienos iš jų atstovams tokio pasiekimo įgyvendinti nebuvo pavykę.
