Nors Dainiaus Adomaičio treniruojami lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse debiutavo sunkiai ir pralaimėjo pirmąjį susitikimą, tačiau pamažu atrando savo ritmą.
Šeštadienį 88:73 įveikę Izraelio krepšininkus, sekmadienį Lietuvos krepšininkai 78:73 nugalėjo ir Ettore Messinos treniruojamus italus.
„Žaidėme protingai. Tai buvo vienos geriausių rungtynių“, – po pastarosios pergalės konstatavo D.Adomaitis.
Kol kas tiek treneris, tiek Lietuvos ekipos žaidėjai sutinka – komanda neturi aiškių vedlių, tad lyderio vaidmens kiekvienose rungtynėse tenka imtis vis kitam krepšininkui.
Italijos siaubu tapo per plauką į rinktinę patekęs Adas Juškevičius, kuris pelnė 20 taškų, pataikęs 4 iš 4 dvitaškių ir 4 iš 6 tritaškių.
„Pataikyti galiu visada“, – po kiek netikėto sužibėjimo tikino lietuvius į pergalę vedęs gynėjas.
Tačiau Europos čempionatą stebintis krepšinio treneris Steponas Kairys pabrėžė, jog rungtynėse prieš italus lietuviai žaidė aukščiau savo galimybių vidurkio ribos, tad tokio komandos ir individualių žaidėjų pasirodymo tikėtis nuolat būtų naivu.
„Ar visą čempionatą rungtyniausime virš savo vidutinių galimybių ribos? Tikriausiai ne.
Bangavimas visada išlieka. A.Juškevičius sekmadienį labai gerai pataikė ir pareiškė, kad gali visą laiką taip pataikyti. Labai tuo abejoju“, – kalbėdamas su lrytas.lt svarstė S.Kairys.
– Lietuviai antrąją pergalę iškovojo prieš vieną stipriausių varžovų grupėje. Rinktinė pagaliau įsivažiavo į čempionato ritmą? – lrytas.lt paklausė S.Kairio.
– Pergalė prieš italus buvo rungtynių su Izraeliu pasekmė. Lietuviams žūtbūt reikėjo šios pergalės. Tą reikiamą deguonies pliūpsnį gavome būtent žaisdami prieš Izraelį.
Čempionato pradžia rinktinei buvo įtempta psichologiniu požiūriu, turint omenyje tai, kad draugiškos rungtynės buvo ne visai vykusios ir komandoje buvo labai daug klaustukų. Tiek dėl vienas kito, tiek dėl pačių žaidėjų.
Treneriai taip pat turėjo daug klausimų. Gerai, kad prieš Izraelį pavyko juos šiek tiek išsklaidyti. Manau, jog psichologiniai dalykai esminiai – nėra taip, kad tik dabar kažkas kažką atrado.
– Rinktinė dar kurį laiką turėtų išsilaikyti ant šios emocinės bangos?
– Paprastai būna taip, kad žaidi arba aukščiau savo vidutinių galimybių, arba žemiau. Rungtynėse su Italija Lietuva žaidė virš vidutinių savo galimybių, bent kalbant apie pataikymą. Tai irgi priklauso nuo psichologijos.
Ar visą čempionatą rungtyniausime virš savo vidutinių galimybių ribos? Tikriausiai ne. Bangavimas visada išlieka. A.Juškevičius sekmadienį labai gerai pataikė ir pareiškė, kad gali visą laiką taip pataikyti. Labai tuo abejoju.
Dažniausiai, ypatingai kalbant apie tolimus metimus, bangavimas išlieka ir priklauso nuo varžovų, jų gynybos, psichologinės aplinkos.
Netgi visai keista, kad italai leido lietuviams taip laisvai mėtyti. O lietuviai tuo tarpu labai gerai uždengė Marco Belinelli ir nedavė jam nė užsimoti.
– Kol kas Lietuvos rinktinėje vis iššauna skirtingi žaidėjai, labai daug įneša nuo suolelio kylantys krepšininkai. Aiškiau išreikštų lyderių neturime?
– Tokio žaidėjo, kuris nuolat būtų vedlys, dabar nėra, ir tai natūralu. Tarkime, 2010-aisiais ryškus rinktinės lyderis buvo Linas Kleiza, bet šiuo metu vieno panašaus žaidėjo neturime.
Yra keli ryškesni žaidėjai ir tiek – Mindaugas Kuzminskas, Mantas Kalnietis. Jie stabilesni. Jonas Valančiūnas po krepšiais yra pakankamai didelis ramstis.
Prieš italus sužibėjo A.Juškevčius, tačiau ar jį galima vadinti lyderiu? Šiose rungtynėse jis buvo lyderis, bet kaip kitomis dienomis? Žmogus sudėtinga būtybė ir išskaičiuoti, kada žaidėjas bus savo psichologiniame ir fiziniame pike yra neįmanoma.
– Daugelis neabejojo, kad tarp ryškiausių rinktinės žaidėjų šįmet atsiras ir Donato Motiejūno pavardė, tačiau jis kol kas neišsiskiria. Šis žaidėjas dar gali nustebinti?
– Taip, jis gali iššauti. Bet esmė tame, kad kol kas jis paprasčiausiai nepateisina vilčių. Tiek, kiek krepšinio visuomenė laukė ir iš jo tikėjosi, nusivylimas jaučiasi.
– Kitose grupės rungtynėse lietuvių laukia Ukrainos barjeras. Šio varžovo nereikėtų nuvertinti?
– Pats stipriausias varžovas pasaulyje yra tas, su kuriuo žaidi šiandien. Tai geriausias požiūris. Negalima vienų nuvertinti, o kitų pervertinti. Visi varžovai turi būti gerbiami – tik taip galima tikėtis teigiamo rezultato. Priešininkai visada gali iškrėsti šunybę ir sužaisti geriausias savo rungtynes.
– Tačiau ar visada pavyksta tuo įtikinti pačius žaidėjus?
– Tai ir yra sunkiausia. Trenerio didžiausias galvos skausmas yra paruošti savo komandą žaisti prieš neva silpnesnį varžovą.
– D.Adomaičiui su šia ir kitomis trenerio pareigomis kol kas pavyksta tvarkytis neblogai?
– Dėl paskutinių dviejų rungtynių D.Adomaičiui priekaištų neturėčiau. Bet su Gruzija – turėčiau. Ten buvo visa eilė tam tikrų sprendimų, ypatingai rungtynių pabaigoje. Nenorėčiau konkrečiai jų vardinti.
– Po rungtynių su Ukraina lietuviai bandys įveikti Vokietijos rinktinę. Realu grupių etapą užbaigti pergalingai?
– Žvelgiant į mūsų žaidimą, taip, bet nežinome, su kokia energija žais varžovai. Vėl bandome sakyti, kad jei labai gerai žaisime, „nunešime“ visus. Tada galime sau įsikalbėti, jog be jokių išlygų visus nušluosime.
Visada reikia įvertinti ir gerbti varžovą. Nežinome, su kokiu emociniu užtaisu jie išeis į aikštę.
– Kaip Lietuvos rinktinė atrodo bendrame Europos čempionato kontekste? Ar ką nors spręsti dar anksti?
– Būtent – kol kas anksti. Komandų forma čempionato pradžioje gali būti vienokia, o pabaigoje – visai kitokia. Kai kurios rinktinės atranda savo ritmą ir pasiekia gerą formą, o kai kurioms nepavyksta.
Nors fizinio rengimo treneriai visada planuoja, kad tas aukščiausias taškas būtų būtent čempionatui einant į pabaigą.
