Dabar tėvo pėdomis pasekęs 30-metis G.Kurtinaitis jau apšilo kojas trenerio pareigose ir džiaugiasi gerokai sėkmingiau nei tikėtasi susiklosčiusiu sezonu vadovaujant Raseinių „Rasų" krepšininkams.
O trūko visai nedaug, kad vos per plauką nuo NKL medalių likusi ir ketvirtąją vietą užėmusi Raseinių ekipa dabar paprasčiausiai neegzistuotų.
„Vasarą buvo iškilę problemų ir nežinojome, ar komanda išvis liks. Bet daug žmonių, tarp jų ir aš, stengėmės išlaikyti klubą, sakėme, kad jis Raseiniams yra reikalingas. Įšokome į paskutinį traukinį. Manau, mano sūnui apskritai labai pasisekė. Atvirai sakant, galvojome, kad jis baigęs karjerą taps treneriu, bet to neskubinome ir nesitikėjome, kad viskas vyks taip greitai", - atskleidė R.Kurtinaitis.
Iš Lietuvos krepšinio žemėlapio vos neišnykusiuose „Rasuose" G.Kurtinaitis nėra naujokas - daugiau nei dešimtmetį trukusios profesionalo karjeros metu pakeitęs ne vieną LKL komandą, jis čia rungtyniavo nuo 2014-ųjų ir tik praėjusio sezono viduryje tapo ekipos treneriu.
Nors dauguma kitų specialistų pirmuosius žingsnius žengia jaunimo krepšinyje ar pradeda nuo asistento pareigų, tačiau, R.Kurtinaičio manymu, staigus sūnaus karjeros startas išėjo į naudą ir žvalgytis atgal nebereikėtų.
„Jam iškart pavyko tapti vyriausiuoju treneriu ir dabar būtų neprotinga žengti žingsnį atgal. Anksčiau galvojau, kad gal kai jis pradės dirbti, pasiimsiu savo asistentu ar trečiuoju treneriu, bet gyvenimas susiklostė kitaip ir bent šiuo metu nelabai matau tikslo to daryti. Giedrius pats greitai tobulėja ir jei reikės patarimų, neabejoju, kad kreipsis į mane", - šyptelėjo R.Kurtinaitis
Tačiau pats G.Kurtinaitis juokdamasis patikino, jog po pasibaigusio sezono iš tėvo lūpų pagyrų dar neišgirdo, o garsios pavardės uždėta atsakomybė jau senokai tapo įprasta.
- Pasibaigė pirmasis pilnas jūsų sezonas trenerio pareigose, ar esate juo patenkintas?, - lrytas.lt paklausė G.Kurtinaičio.
- Man klubo vadovybė suteikė labai daug galimybių, galėjau pats komplektuoti ekipą, todėl buvo tikrai įdomu dirbti. O sezonas buvo neblogas, jo metu man dar teko daug ko išmokti - tai buvo vertingi metai.
- Ar labai nusivylėte, kad NKL medalius paleidote iš rankų, nors mažojo finalo serijos pradžioje turėjote pranašumą?
- Tiesiog nusisuko sėkmė, nes mūsų ekipa ir „Vytis" esame panašaus pajėgumo. Aš ir treneris Aurimas Jasilionis žinojome, kad kai pirmavome 2:0, serija nebuvo baigta ir kalbėjomės su žaidėjais, jog dar liko tas paskutinis žingsnis. Bet trečiosioms rungtynėms tiesiog nepavyko komandos nuteikti taip, kaip norėjosi.
Tačiau žaidėjams daug priekaištų neturėjau, nes jie atidavė visas jėgas ir žaidė neblogai. Manau, kad sezono pabaigoje mūsų rotacijoje tiesiog pritrūko žmonių ir dėl didelio krūvio atkrintamosiose buvo sunku. Tad vertinant tai, kiek žaidėjų turėjome ir kaip vėlai šį sezoną susirinkome, rezultatas buvo nuostabus.
- Prieš prasidedant sezonui klubas turėjo sunkumų - ar tuomet sprendimą likti trenerio pareigose priėmėte nedvejodamas?
- Viskas buvo labai neaišku, neišsisprendė licenzijos reikalai ir iki pat rugsėjo pradžios mes nežinojome, ar ekipa išliks. Aš į trenerio pareigas perėjau palaipsniui, nes su kiekvienu sezonu sportuojant krūvius pakelti būdavo vis sunkiau. Bet aplinkybės taip susiklostė ir likimas parodė kelią (juokiasi).
Be to, nebuvo ko atsisakyti, nes anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau pradėjęs treniruoti, tik neplanavau, kad taip anksti. Galvojau iš pradžių dirbti su vaikais, o išėjo taip, kad dar tą patį sezoną treniravau savo komandos draugus. Bet tai nuostabi patirtis.
- Kaip sekėsi krepšinio batelius gana anksti iškeisti į trenerio kostiumą?
- Esu ne kartą girdėjęs trenerių kalbas, jog krepšininkui žaisti yra daug lengviau nei treneriui treniruoti. Bet visada tai praleisdavau pro ausis. Todėl buvo šioks toks šokas, nes kai žaidžiau, viskas atrodė labai aišku, o atsisėdus į trenerio kėdę pradėjau žiūrėti visai kitu kampu.
Kartais pagalvoju, kodėl lietuviai taip dažnai kritikuoja trenerius - juk žmonėms labai sunku suprasti tą darbą. Kai pats tapau treneriu, pamačiau, kad viskas kitaip, nei atrodo. Gerai, kad turėjau daug padedančių žmonių.
Šiais metais prie ,,Rasų" prisijungė A.Jasilionis, todėl iš jo galėjau labai daug ko išmokti. O šiaip reikia neapsimetinėti, kad viską supranti ir nuolat judėti į priekį. Stengiuosi atsakyti už savo klaidas ir kaltės niekada neversti ant kitų.
- Minėjote, kad daug pagalbos sulaukėte iš A.Jasilionio, tačiau nuo kito sezono jis taps „Vyčio" treneriu. Tikėjotės tokio kolegos žingsnio?
- Su Aurimu esame geri draugai todėl jis jau anksčiau buvo užsiminęs apie šį pasiūlymą. Manau, kad „Vyčio" komandai labai pasisekė ir jie padarė teisingą sprendimą. Neabejoju, jog kitas sezonas jiems bus geras.
- Pats dar esate labai jaunas treneris - ar dėl to komandoje nekilo problemų tvarkantis su žaidėjų psichologija ir emocijomis?
- Kažkiek gal ir jautėsi nepatogumas, nes buvo ir vyresnių žaidėjų už mane. Bet daug komunikavome, viską iškart aiškiai išdėstėme ir nekilo jokių asmeniškumų. Draugystė darbo santykiuose nieko nekeičia - ji gali būti tik po treniruočių ir rungtynių. Šį sezoną man patiko, kad vyrukai sugebėjo šiuos dalykus atskirti ir kai reikia dirbdavome, o kai reikia - pajuokaudavome.
- Po gero sezono sulaukėte tėvo pagyrimo?
- Nesulaukiau - labiau tikiuosi, kad pats galėsiu jį po sezono pagirti (juokiasi). Kol kas dar nėra už ką jį girti. Tikiuosi, pasibaigus šiam sezonui galėsime pasidžiaugti vienas kito pasiekimais.
- Dažniausiai esate nesunkiai atpažįstamas dėl savo pavardės. Ar dėl to kada nors jautėte didesnį spaudimą ir dėmesį?
- Bėgant laikui sugebėjau su tuo susitaikyti. Gal jaunystėje buvo daugiau problemų, nes į viską truputėlį per jautriai reaguodavau. Dabar supratau, kad „heiterių" visada atsiras, nepriklausomai nuo pavardės. Tik dėl jos gal kiek prisideda to spaudimo ir ji iššaukia daugiau kalbų.
Bet tėtis yra sakęs, kad visiems nepatiksi ir net nereikia stengtis. Tuo ir vadovaujuosi - pavardės juk nepakeisiu.
- Gal jau pradėjote galvoti, kur toliau pasuks jūsų karjera?
- Treneris savo ateities negali prognozuoti - vieną dieną esi mylimas, o kitą - be darbo. Tai jau pastebėjau per savo tėčio karjerą (šypsosi).
Aš pats nespjaunu į nieką ir tiesiog noriu tobulėti. Nesibrėžiu gairių: gal treniruosiu vaikus, gal būsiu vyriausiasis treneris, o gal asistentas. Kur matysiu sąlygas žengti į priekį, ten ir eisiu.
