„Kaip aš galiu pritarti tam, ko nemačiau, kas apskritai nebuvo derinta? Nieko nežinau apie tą filmą, nedaviau sutikimo jį kurti, o jo pavadinime – mano pavardė“, – ramiai ir motyvuotai mintis apie savotišką akibrokštą dėstė 52-ejų Š.Marčiulionis, kadaise ir pats baigęs žurnalistikos universitetines studijas.
Š.Marčiulionis šiomis dienomis tik gūžčiojo pečiais nuo draugų replikų, kad pateko į ratą tų žmonių, apie kuriuos dar gyviems esant kuriami dokumentiniai filmai. Anonsai skelbė, kad keturis sekmadienius iš eilės „Lietuvos ryto TV“ suteiks sporto gerbėjams galimybę pasivaikščioti po Š.Marčiulionio sporto karjeros labirintus.
Kaskart 45 minučių trukmės keturiuose filmuose, kurių bendras pavadinimas „Šarūnas Marčiulionis“, žiūrovai turėjo išvysti istorijas „Daina – gyvenimo metafora“, „Olimpinis ledlaužis numeris 13“, „Ne toks kaip kiti“, ir „LKL – krepšinis Lietuvoje vėl“.
Ir visos tos istorijos – apie Š.Marčiulionį bei jo gyvenimo tarpsnius.
„Ar ne keista, kad apie filmą išgirstu tik iš svetimų žmonių, o ne filmo kūrėjo? Kaip jūs manote? Prisipažinsiu, nesakau, kad apskritai to negirdėjau, – V.Mačiulis per mano vieną darbuotoją perdavė man kažkokią laikmeną, kurioje neva yra viena dokumentinio filmo apie Šarūną Marčiulionį serija. Nelabai prisiverčiau ir neturėjau kada pasižiūrėti, kas toje laikmenoje, juolab ką tai keistų – su kuo bendrauti, kam kokią nuomonę išsakyti?“ – klausimus žarstė Š.Marčiulionis.
Kaip tikino vienas iš keturių filmų apie Š.Marčiulionį kūrėjas V.Mačiulis, juostose apie krepšinio legendą šneka jo tėvai Laimutė ir Juozas Marčiulioniai, žmona Laura, aktoriai, dainininkai, žurnalistai ir kiti sportininkai.
Mintis sukurti filmų ciklą apie NBA žibėjusį ir šalies rinktinės garbę gynusį Š.Marčiulionį laidos „Krepšinio pasaulyje“ autoriui V.Mačiuliui kilo tuomet, kai Šarūnas, prieš dvejus metus apsuptas artimųjų ir bičiulių, šventė 50-mečio sukaktį.
„Nežinau, kas čia nutiko. Man jis neskambino ir nieko nesakė. Apie tai sužinojau iš programos direktoriaus. Pirmąją dalį jau prieš keletą savaičių atidaviau „Lietuvos ryto“ televizijai ir visi labai maloniai ją peržiūrėjo. Buvau pažadėjęs Š.Marčiuliono tėvams, kad padarysiu filmą apie jį ir padariau. Nežinau, kas nutiko“, – lrytas.lt sakė V.Mačiulis.
Peržiūrėjęs ne vieno dešimtmečio savo archyvus žurnalistas rado daugybę juostų, kuriose įamžintas Š.Marčiulionis ir apie jį kalbantys žmonės, tad ėmėsi kurti filmą apie Lietuvos krepšinio legendą.
„Kodėl pasakiau, kad negalima rodyti? Todėl, kad nežinau, kas apie mane ten bus parodyta. Ar kad aš darželyje žaidžiau krepšinį, ar Amerikoje, ar rinktinėje – juk nieko nežinau. Būkime teisingi: pasaulyje yra kažkokios teisės, leidimai, sutartys. Galiausiai yra filmuota medžiaga su mano amžinatilsį tėvais – juk niekas nepaprašė leidimo naudoti jų atvaizdus. Tai bent jau yra etikos dalykai – tai juk reikia suderinti. Kaip suprantu, filmas buvo kuriamas ne sau, ne namie pasižiūrėti ir į lentyną padėti“, – priekaištų kūrėjui V.Mačiuliui pareiškė sporto legenda.
– Šis V.Mačiulio filmas jums buvo staigmena? – lrytas.lt paklausė Š.Marčiulionio.
– Taip. Jei niekas nieko su tavimi nederina, nesako apie to filmo koncepciją, kai sužinai, kad yra keturios serijos, tai yra staigmena. Jei esame civilizuota šalis, turi būti tam tikros sutartys, leidimai. Pirmiausia filmo kūrėjai turi spręsti visus juridinius klausimus, o paskui kalbėti apie kūrimą.
– Norite pasakyti, kad žurnalistas V.Mačiulis pasisavino dalį vienos ar kitos medžiagos, panaudotos filme?
– Ne, nepasisavino – jis turėjo savo medžiagą. Kiek žinau, minčių kurti filmą jis turėjo ir anksčiau. Bet tai, kad tas filmas sukurtas, jį bus bandoma viešai rodyti – tai man naujiena. V.Mačiulis kadaise minėjo, kad filmui apie Š.Marčiulionį reikia pinigų, bet aš jo nerėmiau, nes nežinojau, ką remti. Kaip suprantu, buvo rasta kitų variantų.
– Dabar pasakėte V.Mačiuliui „ne“. Tačiau, jei duotų peržiūrėti visas filmo dalis ir atsižvelgtų į jūsų pastabas, leistumėte eteryje rodyti keturias serijas „Šarūno Marčiulionio“?
– Viskas įmanoma. Na, nekalbėkime apie Ameriką, bet vis tiek yra bendrosios taisyklės: yra filmo scenarijus, yra jo tvirtinimas, yra kažkokia bendra peržiūra. Skaudu, kad naudojama mano amžinatilsį tėvų interviu nesuderinus su manimi, – juk reikia viską suderinti, o ne imti nieko neatsiklausus ir rodyti. Įsivaizduoju, kad viskas pataisoma, bet... Jei apie žmogų kuriamas biografinis filmas, tai ir jis turi vienoje ar kitoje vietoje kokį monologą ar nuomonę pateikti. Tame filme aš tikrai nedalyvavau, nes elementariai manęs niekas nieko neklausė apie mano gyvenimą (Juokiasi.), nors filmas pavadintas „Šarūnas Marčiulionis“.
– Ar filmas apie jus turi teisę gyvuoti?
– Viskas, ką kūrybingas žmogus sukūrė, turi teisę gyvuoti. Tačiau aš, dar kartą kartoju, nežinau, apie ką tas filmas. Nenoriu konfliktuoti, nesu konfliktiškas žmogus, tačiau visa ši situacija dėl V.Mačiulio filmo apie mane – kur kas daugiau nei nesusipratimas.
