Nors Lietuvos metraščiuose buvo tikinama, kad SSRS sporto ministerijos funkcionieriai atėmė iš „Žalgirio“ pelnytą trofėjų, Ukrainoje, minint šį įvykį, šnekama apie teisybės atkūrimą. Tačiau „teisybė“ buvo pasiekta balsuojant dėl trijų galimų čempionato scenarijų.
1989-aisiais balandžio 22 dieną startavo SSRS krepšinio čempionato finalo serija, kuri turėjo būti žaidžiama iki dviejų pergalių.
Pirmoji akistata buvo sužaista Kijeve ir gan netikėtai ją laimėjo tik prieš čempionatą iš „Strojitel“ į „Budivelnyk“ persipavadinusi ukrainiečių ekipa 97:94. Tad prieš šį mačą vietos sirgalių skanduota frazė: „Strojitel“ – tu būsi nugalėtojas“ („Strojitel“ – ty budeš pobeditel“ – rusiškai) jau neatrodė kvailai.
Po trijų dienų mūšis dėl SSRS aukso apdovanojimų iš Ukrainos persikėlė į Kauno sporto halę. Tąkart dvikova ir vėl klostėsi žalgiriečiams nepalankiai: dėl traumos žaisti negalėjo Arvydas Sabonis, todėl galingą priekinę liniją su Aleksandru Belostenu turintis „Budivelnyk“ pirmoje mačo dalyje pirmavo 53:43, o antrame kėlinyje atitrūko net 16 taškų.
Baigiantis dvikovai, Valdemaro Chomičiaus, Sergejaus Jovaišos ir Gintaro Krapiko vedami žalgiriečiai sugebėjo išlyginti rezultatą, bet Kijevo ekipa dar kartą spurtavo ir įgijo persvarą 87:81.
Jau atrodė, kad aukso medaliai žėri ant „Budivelnyk“ ekipos žaidėjų krūtinių, tačiau tą blizgesį „numarino“ V.Chomičius ir G.Krapikas, per minutę įsūdę po tritaškį ir išlyginę rezultatą – 87:87.
Paskutinei antrojo kėlinio atakai ukrainiečiai teturėjo 12 sekundžių: kamuolį pasiėmęs Aleksandras Volkovas persivarė jį per visą aikštę ir iš beveik 9 metrų nuotolio metė. Ir pataikė. Nuo tos sekundės prasidėjo skandalingosios dvikovos pagrindinė dalis. Nors televizorių ekranuose laiką skaičiavęs laikmatis rodė 1 sekundę, kai buvo išmestas kamuolys, teisėjai nutarė, kad tai buvo padaryta jau po laiko ir būtina žaisti pratęsimą.
Jau kitą dieną LRT vadovai tikino, kad jų rodomas laikrodis ir sekretoriato laikrodis – du skirtingi dalykai ir televizijos laikmatis gali turėti paklaidą.
Tačiau tai jau buvo po to – nors A.Volkovas balandžio 25 dieną Kauno halėje arbitrams ir bandė įrodyti, kad jo metimas buvo atliktas laiku, teisėjai manė kitaip ir buvo žaidžiamos papildomos 5 minutės. Per jas „Žalgiris“ pranoko Kijevo komandą 98:93 ir išlygino serijos rezultatą.
Ten pat Kaune turėjo būti žaidžiamas ir trečiasis mačas, tačiau jau po antrosios akistatos „Budivelnyk“ pareiškė, kad nesutinka su tokia neteisybe, parašė SSRS sporto vadovybei protestą ir nutarė nežaisti trečiojo mačo.
Jau balandžio 26 dieną iš Maskvos atskridę SSRS sporto komiteto vadovai, teisėjai ir abiejų komandų treneriai susitiko peržiūrėti vaizdo įrašą, tačiau galutinio ir visiems priimtino sprendimo nerado.
Tad po dar dviejų dienų SSRS krepšinio federacijoje Maskvoje buvo surengtas uždaras susirinkimas. Nors apie jį ilgai tylėta, tačiau dabar jau pateiktos detalės.
Abu rungtynių teisėjai – A.Grigorjevas ir M.Davydovas tikino, kad jie negirdėjo finalo sirenos ir negali pasakyti, ar metimas buvo atliktas laiku.
Tuo tarpu dvikovos komisaras maskvietis Olegas Kamyševas aiškino, kad sekretoriatas jį patikino, jog laikas baigėsi ir A.Volkovo metimas neturėjo būti įskaitytas – tą jis ir pasakė, nurodydamas žaisti pratęsimą.
„Budivelnyk“ ekipos strategas Viktoras Boženaras rodė televizijos laikmačio duomenis ir tikino, kad metimas buvo atliktas laiku ir visa šalis tai matė.
Galiausiai SSRS krepšinio federacijoje buvo pateikti trys galimi skandalingo mačo sprendimo variantai ir už juos reikėjo balsuoti.
Pirmasis: „Budivelnyk“ protestą patenkinti, atšaukti pratęsimo rezultatą ir įskaityti A.Volkovo metimą.
Antrasis: abiem komandoms įteikti SSRS aukso medalius.
Trečiasis: anuliuoti antrojo mačo rezultatą ir skirti peržaidimą.
Kaip paaiškėjo, pirmasis ir trečiasis siūlymai sulaukė po 9 balsus, o antrasis – vos 3. Kai buvo balsuojama dėl vieno iš dviejų siūlymų, be didesnio vargo daugiau balsų sulaukė pirmasis.
Tad tądien SSRS krepšinio federacija oficialiai pranešė, kad „Budivelnyk“ čempionu tapo po slapto balsavimo, o „Žalgiriui“ federacijos klerkai skyrė antrą vietą. Tad tai buvo pirmasis ir paskutinis kartas, kai čempionas SSRS pirmenybėse buvo išaiškintas ne aikštėje, o valdininkų kabinetuose.
Po šio čempionato iš SSRS pirmenybių pasitraukė abu Lietuvos klubai – „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“, o dar po dviejų metų – ir Kijevo komanda.
