„Nežinojau, kad Robertas Packas „Pelicans“ dirba trenerio asistentu. Tikrai malonu sutikti žmogų, kurio žaidimą sekiau, kai man buvo keturiolika ar penkiolika. Aš gi buvau „Žalgirio“ gerbėjas nuo vaikystės“, – šypsojosi D.Motiejūnas, papozavęs nuotraukai su R.Packu.
Šis buvęs įžaidėjas rungtyniavo Kaune 2004-2005 metų sezoną, vainikuodamas savo NBA karjerą metais Eurolygoje ir LKL aukso žiedu.
„Kaip dabar „Žalgiris“ gyvuoja? – klausinėjo 48 metų R.Packas. – Jasikevičius treneris? Aš atsimenu, jis tada žaidė „Maccabi“, o „Žalgiris“ Tel Avive laimėjo. Mes pasiekėme kažkokį rekordą, o aš pelniau 24 taškus.“
Iš tikrųjų tąsyk amerikietis pelnė 26 taškus, bet jo prisiminimai apie Lietuvą vis dar gyvi. Todėl į Naująjį Orleaną atvykus D.Motiejūnui, jiems buvo apie ką pasikalbėti.
Matė „Žalgirio“ dubleriuose
„Tuo metu jis turbūt žaidė visai greta manęs, kadangi dublerių ir mūsų treniruočių salės buvo šalia. Esu tikras, kad mačiau, kaip Donatas žaidė“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo „Pelicans“ trenerio asistentas, „Žalgirio“ gretose Eurolygoje rinkdavęs po 17,3 taško.
Dabar jis kasdien stebi D.Motiejūno tobulėjimą naujajame klube, kuriame – gal atsitiktinai, o gal ir ne – lietuvis nusprendė rungtyniauti 12-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais.
– Kokie prisiminimai iš Kauno? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Packo.
– Buvo geri metai. Pasakojau ir Donatui Motiejūnui, kaip man patiko žaisti Lietuvoje, nes žmonės ten tikrai supranta krepšinį. Aš buvau įpratęs prie NBA sirgalių, kurie puikiai išmano žaidimą, todėl man buvo svarbu, kad lietuviai irgi panašūs. Atmosfera visada buvo jaudinanti.
– Ar atvažiavus D.Motiejūnui iš karto pasikalbėjote apie „Žalgirį“?
– Sakiau jam, kad tuo metu jis turbūt žaidė visai greta manęs dublerių komandoje, kadangi treniruočių salės buvo šalia. Net juokinga. Tuo metu nežinojau jaunimo komandos žaidėjų vardų, bet eidavau stebėti jų rungtynių tomis dienomis, kai man nebūdavo rungtynių arba po treniruotės. Esu tikras, kad mačiau, kaip Donatas žaidė.
– Jau tuo metu domėjotės jaunųjų talentų žaidimu ir galvojote apie trenerio karjerą?
– NBA karjera jau buvo baigta, o Europoje turėjau progos suprasti, kaip ruošiami žaidėjai tame regione. Tai mane paruošė darbui Amerikoje.
– Kaip Donatui pavyko pritapti „Pelicans“?
– Jam padėjo jo žaidimo stilius. Jis yra aukštaūgis, kuris turi gerai įvaldęs kamuolio valdymo techniką, puikiai atlieka perdavimus, suvokia žaidimą. Mūsų klubo sistema Donatui tinka. Dabar viskas priklauso nuo sportinės formos įgijimo. Jis juk nerungtyniavo labai ilgą laiką.
– Ar jo užduotis yra padėti kitiems, o ne rinkti taškus?
– Mūsų trenerio žaidimo vizija yra tokia, kad visiems yra galimybių. Suprantama, kad lyderiai turės kamuolį daugiau nei kiti, bet jei susikursi galimybę, galėsi atakuoti ir tu. Sezonui bėgant jis pradės rinkti daugiau taškų. Po tokios pertraukos reikėtų sužaisti apie trisdešimt rungtynių, o tada pamatysite, kaip jis taps rezultatyvesnis“.
– Klubas pasakojo, kad D.Motiejūno žaidimą stebėjo jau praėjusį sezoną ir galvojo apie jo įsigijimą.
– Kaip trenerio asistentas aš visą laiką peržiūriu varžovų komandas ir seniai buvau Donato universalumo gerbėjas. Kaip jis sugeba tiek mesti iš toli, tiek žaisti baudos aikštelėje. Jis man primena europietišką stilių -- gali atsitraukti ir mesti taip sukeldamas pavojų varžovams. Džiugu, kad „Pelicans“ pavyko jį pasikviesti.
– Ar palaikote ryšį su buvusiais komandos draugais „Žalgiryje“?
– Nelabai. Bet kelis kartus mačiau Tanoka Beardą. Jis gyvena Jutos valstijoje, o jo brolis dirba „Utah Jazz“ klube, todėl juos mačiau rungtynėse. Dar esu kelis kartus sutikęs Ainarą Bagatskį NBA Vasaros stovykloje Las Vegase, kuris jis lankėsi kaip treneris.
