Ne pirmą sezoną Lietuvoje rungtyniaujantis 26-erių C. Suttonas neseniai Regionų krepšinio lygoje (RKL) debiutavo su Trakų „TonyResort“ ekipa bei įrodė, kad moka ne tik dainuoti – puolėjas pelnė 11 taškų ir atvedė savo ekipą į pergalę.
Panašu, jog Lietuva, nei jos krepšinis C. Suttonui toli gražu nebėra egzotika. Krepšininkui pastaruoju metu teko rungtyniauti ne tik tolimojoje Kinijoje, bet ir Libane ar mažai žinomoje Belizo valstybėje.
Amerikietis neslepia, kad įvairūs karjeros vingiai jam leido subręsti kaip žaidėjui ir dar sparčiau eiti savo svajonių link, tarp kurių – ir NBA lyga.
– Calebai, kaip pradėjote žaisti krepšinį?, – lrytas.lt paklausė C.Suttono.
– Kai buvau devynerių, tėtis mane išmokė šio žaidimo. Amerikoje turime krepšinio ugdymo programas, iš kurių vienoje dalyvavau ir aš. Vėliau rungtyniavau savo vidurinės mokyklos ir koledžo komandose bei pusiau profesionaliai žaidžiau viename Floridos klube.
– Nuo vaikystės rungtyniavote JAV, kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą?
– Išvykau į Prancūziją, o po to pirmą kartą apsilankiau ir Lietuvoje. Mano šeima yra kilusi iš Čikagos, kurioje yra aktyviai veikianti Lietuvos ambasada. Ji savo „Lituanica“ centre vieną vasarą rengė krepšinio turnyrą, kuriame nusprendžiau sudalyvauti. Tuomet mane pastebėjo lietuvių agentai ir pakvietė atvykti žaisti čia.
– 2014-2015 metų sezone žaidėte „Trakų“ bei „Palangos“ ekipose, kaip jūsų karjera klostėsi po to?
– Palikęs Trakus išvykau į Belizą, tada žaidžiau Kinijoje bei Libane. Ten visai kita kultūra, skiriasi tiek gyvenimo būdas, tiek pats krepšinis. Tokiose šalyse išmoksti save valdyti ne tik kaip krepšininką, bet ir tvarkyti praktinius reikalus. Supranti, kokie dalykai tau geriausiai sekasi ir stengiesi juos tobulinti. Visgi tokiose egzotiškose valstybėse žmogus bando ir išlaikyti savo kultūrą, amerikietiškas tradicijas. Prisiminiau, ko išmokau iš savo tėčio, brolio ir draugų – tai man padėjo išlaikyti žemę po kojomis ir stengtis tapti kuo geresniu žaidėju.
– Kuo skiriasi krepšinio organizavimas ir žaidimo stilius Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Belize?
– Belize krepšinis remiasi žaidimu vienas prieš vieną, krepšininkai yra labai techniški. Įdomu tai, kad Belizo lyga vyksta tiek uždarose, tiek atvirose aikštėse. Nors taip buvo aukščiausia šalies lyga, bet Belizas vis tiek lieka trečiojo pasaulio valstybe. Rungtyniauti lauke labai keista, nes kartais dėl vėjo pasipriešinimo sunku tinkamai atlikti tolimus metimus. Tuomet vyrukai tiesiog stengiasi atakuoti krepšį iš arti ir naudoti daug fizinio kontakto.
Lietuvoje gerai išvystyta krepšinio struktūra, teisėjai labai atidžiai žiūri, kad būtų laikomasi taisyklių. Treneriai daug dėmesio kreipia į mažas detales ir propaguoja tradicinį krepšinį, kokį Lietuva demonstruoja ir olimpinėse žaidynėse, LKL bei RKL lygose. Man toks stilius patinka, todėl galų gale ir sugrįžau į Lietuvą.
– Visai neseniai turėjote sutartį su Molėtų „Ežerūno“ ekipa, kaip ir vėl atsidūrėte Trakuose?
– Į Lietuvą atvykau tik prieš porą mėnesių, nes kartu su Sasha Song ruošėmės „Eurovizijos“ atrankai, tuomet planavau rungtyniauti „Ežerūne“. Visgi tame klube savęs nemačiau, todėl nutraukti sutartį buvo geriau ir man, ir klubui. Neįsivaizdavau, kaip ten būčiau galėjęs išnaudoti savo, kaip žaidėjo, stipriąsias puses. Dėl to nekilo jokių problemų ir persikėliau į Trakus.
– Kokie yra jūsų tolimesni tikslai tęsiant krepšininko karjerą?
– Žinoma, norėčiau kada nors rungtyniauti NBA. Kol dar esu jaunas, tai lieka mano ambicija ir svajone. Kol kas turiu dirbti, kad tai galėtų virsti realybe. Amerikiečiams krepšininkams yra labai svarbus vasaros laikotarpis, per kurį vyksiu į peržiūras Las Vegase. Jose susirenka skautai ne tik iš NBA, bet ir iš tokių valstybių kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kinija ar Ispanija. Kol žaidžiu Trakų „TonyResort“, mano tikslas yra ne tik padėti komandai pasiekti pergales, bet ir nuolat tobulėti individualiai.
– Ar jūsų ateities planuose yra ir Lietuvos krepšinio lyga?
– Taip, žinoma. Kai palikau Palangos klubą, trumpam dirbau su dvejomis LKL komandomis. Kartu su „Mažeikių“ ekipa stovyklavau savaitę, tačiau jiems labiau reikėjo įžaidėjo, o aš mieliau rungtyniauju lengvojo krašto pozicijoje. Be to, jie jau turėjo tris ar keturis užsieniečius. Buvo sėkmės reikalas, kam klubas pateiks sutartis – visa tai verslas.
– Kokia šiuo metu yra jūsų mėgstamiausia LKL rungtyniaujanti ekipa?
– Kėdainių „Nevėžis“, nes ten turiu nemažai draugų. Su Jarmaine Love'u mokėmės to pačio miesto universitetuose, todėl kai jis žaidė „Lietkabelyje“, palaikiau juos, o dabar sergu už „Nevėžį“ (šypsosi).
Taip pat palaikau „Lietuvos rytą“, nes šiuo metu gyvenu Vilniuje. Gana smagu pasižiūrėti ir „Žalgrio“ rungtynes, tačiau jie dažniausiai nepalieka intrigos. Galima juos palyginti su „Golden State Warriors“. Jeigu „Žalgiris“ pralaimi, būnu tikrai nustebęs.
Nors dabar nespėju pažiūrėti tiek daug rungtynių, kiek norėčiau, bet mačiau sekmadienio mačą tarp „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“. Nors ir nebuvo netikėtumo, tačiau rungtynės tikrai buvo atkaklios ir įdomios.
– Koks lietuvių krepšininkas jums yra palikęs didžiausią įspūdį?
– Man labiausiai patinka Donatas Motiejūnas, JAV jį visi vadina „Kapitonu kabliu“. Esu jį sutikęs, kai Donatas žaidė „Houston Rockets“ plėtojimosi lygos komandoje.
– Kaip siekdamas profesionalaus krepšininko karjeros nusprendei sudalyvauti ir Lietuvos talentų šou?
– Tai tiesiog buvo linksmas iššūkis. Krepšinyje pavargsti nuo nuolatinės įtampos, pergalių, pralaimėjimų, siekio pagerinti statistiką, o muzika padeda atsipalaiduoti. To labai reikia, kad nuolat galėtum išsilaikyti aukštesniame lygyje. Komandos draugai, kol dar nebuvo girdėję, kaip dainuoju, mane linksmai dėl to pašiepdavo. Tačiau po pasirodymo jie tikrai mane labai palaiko ir padrąsina.
RKL neturime labai daug rungtynių, todėl likdavo laisvo laiko ir nusprendžiau ne tik individualiai treniruotis bei dirbti su Sasha Song, bet ir tobulinti savo paties muzikinius gebėjimus. Po pasirodymo televizijoje žmonės į mane gali rimtai žiūrėti ir kaip į krepšininką, ir kaip į atlikėją. Sulaukiau daugiau dėmesio, nei tikėjausi.
