A.Sizonenkos biografijoje nebuvo „paskutinių sekundžių“ metimų ir skambių pergalių. Didžiausias jo laimėjimas – 1978-ųjų SSRS čempionato sidabras su tuomečio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) „Spartak“ komanda, kurioje „centras“ daugiausia laiko leido ant atsarginių suolo, rašo „Sovetskij sport“.
Geriausi krepšininko metai praėjo Kuibyševo (dabar – Samara) „Strojitel“ ekipoje 1979–1986 m. Ten A.Sizonenka jautėsi reikalingas, padėjo komandai iškopti į SSRS aukščiausiąją lygą ir joje įsitvirtinti.
Bet visa kita jo gyvenime atrodo nepertraukiama juoda juosta – nesibaigiančios ligos ir gydytojų nuostaba: kaip tu iki šiol dar nemirei?
Vaidino milžiną pasakoje
A.Sizonenka niekada neieškojo sau užuojautos, net kai iš tikrųjų merdėjo. Nors tie nedaugelis interviu buvo persunkti nenumaldomo fizinio skausmo, milžino akys staiga atgydavo: „Geriau pakalbėkime apie ką nors linksma.“
Ir tada jis prisimindavo, kaip kažkada atsidūrė tikroje pasakoje, iš kurios nesinorėjo grįžti. Tai nutiko priešpaskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai slovakų režisierius Dušanas Trančikas pamatė A.Sizonenką krepšinio aikštėje ir pasiūlė jam nusifilmuoti brolių Grimmų pasakos „Drąsus siuvėjėlis“ ekranizacijoje.
„Filmavimas – mėnuo, atlyginimas – tūkstantis, pusė – rubliais, kita pusė – užsienio valiuta. Man net kvapą užgniaužė. Tūkstantis! Atleiskite, bet tada galvojau ne apie meną ir aukštas materijas, o apie naujus batus ir žieminę kepurę, kurios neturėjau. Ir apie tai, kad pagaliau kažką galėsiu nupirkti savo žmonai“, – prisiminė buvęs krepšininkas.
Filmavimui Slovakijoje buvo parinktos kuo baugiau atrodančios vietos: „Kalnai, urvai, karjerai – ten, kur galėjo gyventi milžinai. Aš atlikau didžiojo Guliverio vaidmenį, o anglų aktorius Christopheris Greeneris – mažojo. Juk jo ūgis tesiekė tik 230 cm... Štai mes su juo tame filme ir gąsdinome visokias princeses ir freilinas.“
Bet pačiam A.Sizonenkai pasaka baigėsi visai nepasakiškai. Tuomečiai sovietų valdininkai jį apgavo, nesumokėję pusės žadėto honoraro. „Pasigailėjau, kad Bratislavoje nei kepurės nenusipirkau, nei batų užsisakiau. Maniau, grįžęs gausiu antrą dalį atlyginimo ir įsigysiu namuose, bet...“ – guodėsi A.Sizonenka.
Į krepšinį pateko atsitiktinai
1959 m. Ukrainoje gimęs Aleksandras nesvajojo apie jokią sportinę karjerą, juolab kad aštuntoje klasėje vos išgyveno po dviejų galvos operacijų. Neįprastas smegenų hipofizis lėmė berniuko augimą ne dienomis, o valandomis, ir medikai pabandė tai stabdyti.
Nepadėjo – A.Sizonenka augo iki pat paskutinių savo dienų. Beje, jau tada po 15-mečiam atliktų operacijų gydytojai prognozavo, kad jis gyvens ne ilgiau kaip iki 35 metų. Aleksandras išgyveno 52-ejus, per kuriuos, jo paties žodžiais, ne kartą buvo atsidūręs tarp šio ir ano pasaulio.
Į krepšinį A.Sizonenka pateko atsitiktinai. Tuo pačiu autobusu sykį važiavo Nikolajevo „Spartak“ komanda, kurios treneris negalėjo nepastebėti tokio aukštaūgio moksleivio – pakvietė į treniruotes.
Naujokas Nikolajeve sportavo tik trejetą mėnesių: gandas apie milžiną pasiekė tuometį SSRS rinktinės ir Leningrado „Spartak“ trenerį Vladimirą Kondrašiną ir šis pasikvietė aštuoniolikmetį pas save. Ten jis visus nustebino, pirmoje treniruotėje pataikęs 19 baudų iš eilės – geras metimas buvo įgimtas.
Domėjosi ir „Žalgiris“
Bet Leningrade A.Sizonenkai nepavyko nukonkuruoti tada dominavusių „centrų“ Aleksandro Belovo ir Genadijaus Silantjevo. O kai po netikėtos A.Belovo mirties buvo sugriežtinti sveikatos reikalavimai sportininkams, treneris patarė A.Sizonenkai trauktis toliau nuo visokių medicinos komisijų akiračio – į Kuibyševą.
Vėliau V.Kondrašinas tikriausiai to pasigailėjo: beveik kiekvienose rungtynėse prieš savo buvusią komandą „Spartak“ A.Sizonenka rinko ne mažiau nei 30 taškų.
Krepšinyje apsipratusį „centrą“ ėmė kviesti buvusios Jugoslavijos, Ispanijos klubai. Kalbėta, kad tada juo domėjosi ir Kauno „Žalgiris“. Bet A.Sizonenką atsakė visiems: Kuibyševe jis jautėsi savas, gaudavo gerą atlyginimą, ten susitiko ir vedė Svetlaną Gumeniuk.
„Jei ne Aleksandro liga, jis galėjo tapti didžiu žaidėju. Bet dėl galvos problemų buvo pernelyg lėtas“, – yra sakęs legendinis Rusijos krepšinio treneris Aleksandras Gomelskis.
A.Sizonenka buvo kviečiamas į SSRS rinktinės stovyklas, tačiau į pagrindinę sudėtį neprasimušė. Juk tada A.Gomelskis turėjo iš ko rinktis vidurio puolėjus: Arvydas Sabonis, Vladimiras Tkačenka, Aleksandras Belostenas, Nikolajus Deriuginas.
Beje, su A.Saboniu buvo susijęs vienas maloniausių A.Sizonenkos epizodų krepšinyje: 1982-aisiais per draugiškas rungtynes su „Žalgirio“ ekipa Kuibyševo „Strojitel“ milžinas didžiavosi tada jaunam lietuviui įmetęs 37 taškus, o dar vėlesniuose prisiminimuose šią kartelę pats buvo pakėlęs net iki 42 taškų.
Liga pavertė neįgaliu
Progresuojanti smegenų liga vos 31-erių A.Sizonenką pavertė antros grupės invalidu. Palikęs krepšinį milžinas nerado darbo, kol sulaukė pasiūlymo namuose klijuoti kažkokias dėžutes.
„Tada aš būčiau dirbęs bet ką, – prisiminė A.Sizonenka. – Tik paaiškėjo, kad reikia ne klijuoti, o megzti. Su mano trimetrinėmis rankomis... Pasakiau, kad nemoku, ir iškart buvau atleistas. Laimei, netrukus pradėjau gauti 140 rublių pensiją.“
1992-aisiais Sizonenkos grįžo į Sankt Peterburgą. Bet ten nelaimių ruožas tęsėsi: aferistai pradangino krepšininko pinigus už parduotą butą Samaroje, vėliau jį paliko žmona – nuo skyrybų neapsaugojo net sūnaus gimimas.
Buitis spaudė. Klausimas, kur gauti tinkamo dydžio drabužių, tapo neišsprendžiamas. A.Sizonenka metai iš metų vilkėjo tais pačiais apdarais, o tuos pačius 56-ojo dydžio batus avėjo žiemą vasarą.
Atsisakė parduoti savo kūną
2000-aisiais A.Sizonenka galėjo išspręsti visas savo finansines problemas. Vokiečių anatomas Guntheris von Hagensas, sensacingos ekspozicijos „The Human Body Exhibition“ įkūrėjas, pasiūlė milžinui savo kūną po mirties skirti medicinos tyrinėjimui už 40 tūkst. tuomečių Vokietijos markių ir dar po 400 markių kiekvieną mėnesį iki gyvenimo pabaigos.
„Mane į Vokietiją pakvietė lyg ir gydyti, bet paaiškėjo, kad gyvo manęs Hagensui nereikia. Jis norėjo mano kūno kaip eksponato. Atsakiau, kad esu tikintis, ir noriu, kad po mirties mane palaidotų, o ne demonstruotų kaip baidyklę. Susirinkau daiktus ir išvažiavau. Paskui Hagensas pakėlė kainą iki 100 tūkstančių markių, bet paprašiau manęs daugiau netrukdyti“, – yra pasakojęs A.Sizonenka.
Aukščiausias Rusijos krepšininkas merdėjo prikaustytas prie lovos, lėtai ir kankinamai. Ilgai mėtytas po Sankt Peterburgo ligonines, A.Sizonenka galiausiai buvo grąžintas namo. Šeši vyrai užtempė 200 kg sveriantį milžiną į jo dviejų kambarių butą – pats jis jau negalėjo vaikščioti.
A.Sizonenka neliko užmirštas: padėjo buvę kolegos krepšininkai, net visai nepažįstami žmonės, savanoriai. Po žiniasklaidoje kilusio triukšmo privačios klinikos rikiavosi į eilę dėl išskirtinių teisių gydyti nepaprastą vyrą. Bet liga, išprovokuotą ilgamečio hormoninių preparatų vartojimo, jau buvo neišgydoma.
