Portalui lrytas.lt žinomas šalies krepšinio treneris, praėjusį sezoną kazachų „Astana“ klubą treniravęs Ramūnas Butautas tikino, kad atsimena laiką, kurį jis praleido su savo tėvu Steponu Butautu Kuboje ir patį diktatorių „comandante“ Fidelį Castro.
- Ar širdis suvirpėjo sužinojus, kad F.Castro mirė?, – lrytas.lt paklausė R.Butauto.
– Ar tiesą pasakyti? Taip. Ir labai. Supranti, kad tai epochos pabaiga. Tai žmogus iš labai inteligentiškos šeimos, turtingas, tačiau savo gerbūvį iškeitęs į idealistinį gyvenimą. Galima peikti jį dėl įsitikinimų, pozicijos, tačiau tai buvo didi asmenybė.
- Nors buvote mažas, nors kažkiek prisimenate tą atvejį, kai F.Castro jus paėmė ant rankų?
– Puikiai atsimenu. Aš net atsimenu ir jo barzdos kvapą, kai jis mane laikė ant savo rankų – tai cigarų ir pigaus odekolono kvapas. Labai aštrus kvapas. Taip Fidelis visada kvepėjo.
- Teigėte, kad F.Castro neužmiršo jūsų tėvelio...
– Buvome su rinktine Kolumbijoje turnyre. Prisistačiau varžovu treneriui, jis paprašė pakartoti pavardę. „Tas pats Butautas?“, – sušuko treneris. Kas toliau vyko, sunku apsakyti – vos ne šventė ir masiniai šokiai. Pasirodo, Kubos strategas buvo mano tėvelio auklėtinis. Tai jis tik ir pasakojo, kaip Fidelis dar prisimena S.Butautą, kaip jį gerbia. Man buvo labai malonu tai girdėti.
F.Castro išgarsėjo 1950 metais, kai pradėjo revoliucinę komunistinę kovą dėl Kubos salos išlaisvinimo nuo tuometinio jos vadovo Fulgencio Batsitos.
Tiesa, per visas tuomet nuo 1944-ųjų iki 1949 metų Kuboje vykusias suirutes ir revoliucijas, F.Batista oficialiai šios salos Prezidentu tapo tik 1952-siais ir valdė iki F.Castro valdžios užgrobimo 1959 metų sausio 1 dienos.
F.Castro 1953 metais su draugų būriu siekė įvykdyti perversmą ir šturmavo Monkados kareivines, tačiau nesėkmingai – jis buvo pagautas bei nuteistas 15 metų kalėti. Tačiau jau po dviejų metų tas pats F.Batista paskelbė amnestiją ir paleido F.Castro į laisvę.
Vyras iškart išvyko iš Kubos ir įsikūrė Meksikoje, kur suskubo ir vėl rinkti revoliucionierių būrius kovai su F.Batista.
1956 metais laivu „Granma“ jis su 100 vyrų vėl sugrįžo į Kubą, pradėjo partizaninį karą prieš valdžią ir nuo to momento F.Castro jau pergalingai žygiavo valdžios link.
1959 metais jo vedami revoliucionieriai įsiveržė į Havaną, blokavo visas valdžios institucijas, užgrobė sandėlius su ginklais ir perėmė valdžią, nacionalizavo visą šalies turtą ir pradėjo statyti šioje šalyje komunizmą.
Jaunai komunistinei valstybei padėti suskubo SSRS, teikdama visą įmanomą pagalbą tiek pinigais, tiek ir savo specialistais.
Vienu iš jų buvo ir tuometinis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Steponas Butautas. Jis SSRS valdžios buvo paskirtas prikelti Kubos krepšinį. Kartu su garsiu Lietuvos specialistu vyko ir jo šeima.
S.Butauto sūnus Ramūnas kelis metus gyveno Kuboje ir net sulaukė F.Castro dėmesio – per vieną iš treniruočių tuomet dar ketverių metų berniuką ant rankų laikė pats Kubos diktatorius.
Kadaise pats krepšinį žaidęs, o po to ekipas treniravęs ir su nacionaline vyrų komanda 2007 metais Europos čempionate bronzą laimėjęs 52-ejų R.Butautas taip prisiminė tuos įvykius.
„Kai man buvo ketveri, mūsų šeima gyveno toli nuo Kauno – Kuboje. Į sovietmečiu vadinamą Laisvės salą komunistų partija siuntė tik aukščiausios kvalifikacijos įvairių sričių specialistus, kurie turėjo sukurti klestinčią socialistinę Kubą. Prie šios šalies vyrų krepšinio rinktinės vairo stojęs mano tėvelis S.Butautas padėjo jai pasiekti pačių didžiausių pergalių“, – prisiminė R.Butautas
Lietuvio treniruojami kubiečiai tapo Panamerikos žaidynių vicečempionais, pralaimėję finale savo didžiausiems priešams – amerikiečiams. Be to, Kubos krepšininkai 1972 metais sugebėjo iškovoti Miuncheno olimpiados bronzą.
Lietuvos krepšinio specialistas buvo lyg dievas Kuboje, paskui jį sekiojo minios krepšinio gerbėjų.
R.Butautas beveik visur lydėjo tėvą kiekviename žingsnyje ir įsiminė nemažai faktų.
„Jis jau pirmoje treniruotėje įvedė griežtą tvarką tarp Kubos krepšininkų ir privertė juos sunkiai dirbti. O labiausiai nustebino, prabilęs ispaniškai. Šią kalbą jis išmoko per vieną mėnesį, nes gerbė žaidėjus ir norėjo, kad jie gautų tikslią informaciją iš jo lūpų, o ne vertėjo iškraipytą“, – pasakojo „Lietuvos rytui“ R.Butautas.
Tuo metu mažas ir judrus baltaplaukis lietuviukas irgi buvo kubiečių numylėtinis. Kiekvieną sykį praeidami pro vaiką, jie plačiai šypsodavosi, kalbindavo ir rankomis glostydavo jiems neįprastos spalvos vaiko plaukus.
R.Butautas nepamiršo ir aukšto, dažniausiai kariška uniforma vilkėjusio, vešlia barzda apžėlusio vyro, kuris su didele apsauga atvykdavo į krepšininkų treniruotes ir varžybas.
Jis visada šiltai kalbėjo su Ramūno tėvu, o savaitgaliais abu pažaisdavo krepšinį. Tas vyras nepraeidavo pro šalį nepaglostęs vaiko galvos ir jo nepakalbinęs.
O vieną sykį barzdočius staiga čiupo Ramūną, aukštai pakėlė nuo žemės ir, garsiai nusikvatojęs, kažką meiliai ištarė ispaniškai.
„Tas vyras buvo Fidelis Castro, kaip tada tėvelis man paaiškino, – pats vyriausias Kuboje. Žinoma, dabar jis manęs net neprisimintų. Tikriausiai ir tada būtų net nepastebėjęs, jei ne mano tėvas, – to epizodo nesureikšmino R.Butautas, atskleidęs tam tikrą nežinoma Kubos diktatoriaus gyvenimo momentą – net ir po 40 metų jis prisiminė garsųjį krepšinio specialistą iš Lietuvos. – F.Castro labai vertino mano tėvą, kaip žmogų ir krepšinio specialistą, ir ne kartą prisiminė Lietuvą ir Steponą Butautą. Apie tai, kad F.Castro dar prisimena S.Butautą, man prasitarė vienas Kubos trenerių“.
Tiesa, R.Butautas turi ir ne tokių linksmų prisiminimų iš Kubos.
1968 metais mažasis Ramūnas vos išvengė mirties. Keturmetis berniukas gaudydamas kamuolį įšoko į Karibų jūrą, o jį išgelbėjo laiku įvykį pamatęs tuometinis Kubos rinktinės žaidėjas Ruperto Herrera.
Lietuvis galėjo susitikti su savo gelbėtoju per praėjusių metų Europos krepšinio čempionatą Prancūzijoje, kai R.Herrera Lilyje buvo pagerbtas ir įtrauktas į FIBA Šlovės krepšinio muziejų kaip vienas iš tituluočiausių Kubos žaidėjų.
