„Nežinau, gal aš debilas esu. Aš jų klausiau, ar bloga mano anglų kalba. Bet jie tyli ir sako, kad viskas gerai. Per kiekvieną minutės pertraukėlę pasakau, ką daryti puolime, ir jie daro priešingai, – pakeltu tonu kalbėjo V.Pauliukėnas. – Ir ne tik puolime. Gynyboje, visur. Arba jie manęs nesupranta, arba aš esu durnas, arba jie durni“, – trečiadienį širdgėlą liejo V.Pauliukėnas.
Tačiau jau ketvirtadienį „Šiaulių“ ekipos strategas apgailestavo, kad leido sau rodyti emocijas per spaudos konferenciją.
„Neslėpsiu, praleidau bemiegę naktį. Belieka apgailestauti, kad leidau išsilieti emocijoms“, – ketvirtadienį kalbėjo V.Pauliukėnas.
„Pasisakymas po rungtynių buvo pernelyg aštrus, nes nugalėjo emocijos. Buvo labai apmaudu taip bejėgiškai pralaimėti savo sirgalių akivaizdoje. Žinoma, pralaimėti „Žalgiriui“ jokia tragedija, juk pralaimėjimai sporte – neišvengiami. Tačiau labai svarbu, kaip pralaimi!
O „Šiauliai“ visada garsėjo kovingumu... Prieš sezoną apie tai ir kalbėdavau – svarbiausia kautis, būtent to reikalavau iš savo auklėtinių. Deja, to nebuvo nei savaitgalį Latvijoje, nei čia, namuose. Po tokių pralaimėjimų jaučiuosi baisiai, sugniuždytas. Niekas neįsivaizduoja, kaip būna gėda, – prieš vakarinę treniruotę kalbėjo treneris.
– Kodėl komanda žaidžia taip prastai?
– Svarsčiau ilgai, nemiegojau visą naktį. Manau, kad priežasčių – ne viena ir ne dvi. Turime visiškai naują komandą, ji suformuota nuo nulio. Akivaizdu, kad trūksta susižaidimo, dalis vaikinų apskritai pirmąsyk susidūrė su europietišku krepšiniu. Gal dabar, sezono pradžioje, būtų geriau žaisti su silpnesniais varžovais. Bet tai – tik pasvarstymai. Manau, kad turime ir vidinių bėdų. Akivaizdu, kad ne visi stengiasi, ne visi atiduoda save šimtu procentų. Kai buvau žaidėjas, mums nebuvo svarbu, ar atlyginimą gausim antradienį, ar – penktadienį. Bet dabar, matyt, kiti laikai.
Į klausimą „kodėl?“ surasti vienintelį atsakymą po tokio mačo neįmanoma. Būčiau genialus treneris, jei žinočiau, kodėl mes taip bejėgiškai pralaimime. Tokių duobių sporte būna ne tik „Šiauliams“, ne tik krepšinyje, ir niekas negali pasakyti vienos konkrečios priežasties. Nemanau, kad kaltas kelias dienas vėluojantis atlyginimas. Juolab kad per ikisezoninius mačus atrodėme tikrai neprastai.
– Kaip atslūgus emocijoms vertinate savo komentarą, žodžius apie auklėtinius?
– Esu įsitikinęs, kad taip nebūčiau kalbėjęs, jei komandai vadovaučiau ne pirmą sezoną. Labiau patyręs treneris ne tik greičiau reaguoja į įvykius aikštėje, bet ir taip nepasiduoda emocijoms. Man, antras oficialias rungtynes komandai vadovavusiam treneriui, belieka apgailestauti, kad leidau išsilieti emocijoms. Privalėjau susitvardyti.
