1986 metų rugsėjo 14-ąją Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Argentinoje iškovojo tuo metu patį reikšmingiausią pasaulyje krepšinio klubų apdovanojimą – tarpžemyninę W.Joneso taurę. Lemiamoje dvikovoje jie rezultatu 84:78 (45:46) nugalėjo Buenos Airių „Ferro Carril Oeste“ komandą ir tapo pajėgiausiu krepšinio klubu pasaulyje.
Sporto žinovai šį įvykį vadina vienu svarbiausių sporto įvykių šalies istorijoje.
Žalgiriečiai pergalę linksmai šventė su Argentinoje gyvenančiais lietuviais – šoko, kepė bulvinius blynus, tačiau dar įspūdingiau buvo sutikti Aleksoto oro uoste – tuo metu tai buvo pagrindiniai Kauno oro vartai. Krepšininkus pasitiko neįtikėtina žmonių minia. Įvairiais skaičiavimais, jų galėjo būti 10 tūkstančių ar dar daugiau.
Saldi pergalė neišsitrynė iš įvykių sūkuryje buvusių žmonių atminties. Jie atskleidė detalių, kurios turbūt dar niekada nebuvo viešai skelbiamos.
Parodė nespalvotą vaizdą
Krepšinio aistruoliams nereikėjo paryčiais keltis, kad išvystų Pietų Amerikos žemyne vykusią lemiamą „Žalgirio“ dvikovą – televizija jos tiesiog netransliavo, o internetu tuo metu dar niekas nesinaudojo.
Vis dėlto garsas apie pergalę pasklido greitai, o vakare per televizijos žinių laidas žiūrovai išvydo kelis varžybų epizodus. Jų metu nutiko keistas dalykas – net spalvoto vaizdo televizoriai rodė tik nespalvotą vaizdą. Nepadėjo net trinktelėjimas kumščiu į televizoriaus korpusą – tuo metu tai buvo įprastas sovietinės vaizdo technikos „taisymo“ būdas. Kas atsitiko?
„Arenos tribūnose sėdėjo daug išeivių iš Lietuvos, kurie rankose laikė trispalves“, – pasakojo legendinis sporto komentatorius Vladas Janiūnas. Jis priminė, kad Lietuva tuo metu nebuvo atkūrusi nepriklausomybės, atšilimas tuometinėje SSRS tik prasidėjo, todėl šis valstybės simbolis buvo uždraustas.
Parodžius per televiziją nespalvotą vaizdą, nebuvo matyti, kokiomis vėliavomis mojuoja tribūnose įsitaisę aistruoliai.
Kelionėje – keistenybės
Daugeliui „Žalgirio“ krepšininkų jau buvo tekę lankytis Pietų Amerikos žemyne, todėl jų nenustebino virtinė nesusipratimų.
Kai lėktuvas nusileido Argentinos sostinės Buenos Airių oro uoste, Lietuvos krepšininkai buvo susodinti į autobusą ir nuvežti prie kažkokio pastato.
„Sėdime, laukiame, tuomet atėjo kažkoks žmogus ir pranešė, kad mūsų pogrupio varžybos vyks Kordobos mieste, 800 kilometrų nuo sostinės“, – pasakojo tuometinis „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Vladas Garastas. Krepšininkams vėl teko vykti į oro uostą ir po beveik parą trukusios kelionės stoti į kovą beveik be poilsio.
Gyvenimo sąlygos krepšininkams kėlė siaubą, nes kambariai nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių viešbučių patogumų.
„Kartu su treneriu Henriku Giedraičiu gyvenome viename kambaryje. Jame stovėjo dvi lovos, o iškart už jų – tualetas. Daugiau nieko. Net drabužius teko kabinti ant lovų“, – prisiminė V.Garastas. Išvydę tokį viešbutį JAV komandos krepšininkai išvis atsisakė jame gyventi ir išvyko.
Sutrypė „Cibona“ klubą
Tris kartus per dieną krepšininkams buvo patiekiamas asadas – ant žarijų kepti jautienos didkepsniai. Iš pradžių krepšininkams šis patiekalas patiko, tačiau jau po poros dienų jie norėjo įvairesnio maisto, tik argentiniečiai nieko naujo negalėjo pasiūlyti.
„Dalyvauti šiame turnyre galėjome įvykdę dvi sąlygas – tapę tuometės SSRS čempionais ir patekę į Europos čempionų turnyro finalą“, – pasakojo V.Garastas.
1986-aisiais žalgiriečiai šią užduotį įvykdė, tačiau Europos čempionų turnyro finale skaudžiai pralaimėjo Zagrebo klubui „Cibona“ iš tuometinės Jugoslavijos. Dvikova vyko labai emocingai, o teisėjai iš aikštės pašalino Arvydą Sabonį. „Cibona“ tuo metu buvo nekenčiamiausias klubas tarp Lietuvos krepšinio aistruolių.
„Žalgirio“ aukštaūgis Argentinoje negalėjo žaisti visu pajėgumu dėl atsinaujinusios Achilo sausgyslės traumos, o W.Joneso taurės turnyro pusfinalyje „Žalgirį“ likimas vėl suvedė su „Cibona“. Šįkart kauniečių pranašumas nekėlė abejonių, ir jie šventė pergalę 104:77.
„Arvydas stovėjo aikštės pakraštyje ir tikino galįs išbėgti į ją padėti komandos draugams, tačiau nebuvo reikalo“, – prisiminė V.Garastas.
Finale žalgiriečių laukė Argentinos klubas, kuriam buvo pralaimėta grupės varžybose. Krepšininkų nebekaustė įtampa, ir jie sėkmingai įveikė paskutinį barjerą.
„Prisimindamas šį įvykį dabar manau, kad tai buvo vienas didžiausių laimėjimų klubo istorijoje“, – svarstė treneris V.Garastas. Prieš išvykstant į Argentiną miesto sporto vadovai linkėjo bent jau nelikti paskutinėje vietoje, tačiau krepšininkai turėjo visai kitokių planų.
Apsiverkė gavęs skilandį
„Niekada nebuvome dalyvavę tokio lygio turnyre, todėl vykome lyg į žvalgybą“, – pasakojo tuometinio „Žalgirio“ narys Sergejus Jovaiša. Kita vertus, tuo metu komanda labai pasitikėjo savo jėgomis, niekada nejuto varžovų baimės ir į aikštę eidavo tik laimėti.
Papildomas stimulas komandai buvo atsiskaityti su „Cibona“ už skaudų pralaimėjimą Europos čempionų turnyro finale.
Pasak S.Jovaišos, kauniečiai juto didelį Argentinoje gyvenančių lietuvių palaikymą, o tribūnose turbūt pirmą kartą išvydo viešai besiplaikstančią Lietuvos trispalvę. Tai irgi buvo didelė paskata kautis už savo šalies garbę.
Po finalo varžybų vykusio vakarėlio metu S.Jovaiša vienam garbaus amžiaus vietos lietuviui padovanojo atsivežtą skilandį – jokių kitų dovanų neturėjo. Tais laikais sportininkams buvo įprasta pasiimti iš namų savotiško dopingo – lašinių, vytintos mėsos ar skilandį.
„Žmogus paėmė dovaną, pauostė, apsiverkė ir pareiškė: „Niekam neduosiu“, – smagų įvykį prisiminė S.Jovaiša.
Čirškino bulvinius blynus
Šio vakarėlio metu netrūko ir kitų smagių momentų. Ilgaplaukiai žalgiriečiai pasidarė įspūdingas skiauteres ir šoko, dainavo su vietos lietuviais. Sunku patikėti, tačiau pavyko prisiminti dainų, kurių žodžius visi žinojo.
Vėliau komandos kapitonas Valdemaras Chomičius su komandos draugu Gintaru Krapiku nusprendė pavaišinti šventės dalyvius bulviniais blynais.
„Skutome bulves ir prikepėme visą katilą blynų. Turbūt neblogai pavyko, nes viską suvalgėme“, – juokėsi V.Chomičius.
S.Jovaiša kiek kritiškiau vertino draugų kulinarinius sugebėjimus. Argentinoje auginamos bulvės gerokai skiriasi nuo tų, kurios naudojamos blynams kepti Lietuvoje, todėl patiekalas išėjo šiek tiek saldokas.
V.Chomičiui bendravimas su Argentinoje gyvenančiais lietuviais buvo bene pirmoji ispanų kalbos pamoka. Vėliau V.Chomičius su A.Saboniu kelerius metus praleido Ispanijos krepšinio klubuose ir gerai išmoko šią kalbą.
Nėrė į nepažįstamus vandenis
„Europos krepšinio čempionate, Eurolygoje šiais laikais nuolat dalyvauja Lietuvos atstovai, ir niekas tuo nesistebi. Tąkart su „Cibona“ atstovavome visam Europos žemynui“, – kalbėjo V.Chomičius. Komanda ruošėsi labai rimtai, tačiau beveik nieko nežinojo apie daugelį varžovų.
V.Chomičius didelę dalį nuopelnų linkęs priskirti vyriausiajam treneriui V.Garastui – komandos strategas paruošė varžovams įvairiausių gudrybių ir jos varžybų metų visiškai pasiteisino.
Džiaugsmas iškovojus W.Joneso taurę prilygo šventei pirmą kartą tapus tuometinės SSRS čempionato nugalėtoju.
„Tuo metu šis turnyras turėjo visai kitokią reikšmę – tapome pajėgiausiu pasaulio krepšinio klubu. Net nežinau, ar dabar šis turnyras išlikęs“, – kalbėjo buvęs „Žalgirio“ krepšininkas, o vėliau – vyriausiasis treneris Gintaras Krapikas.
Pasak jo, negalima lyginti tuomet pasiektos pergalės W.Joneso taurės finale su Eurolygos varžybomis. Per daugelį metų smarkiai pasikeitė daugybė dalykų ir pats krepšinis, todėl palyginimai nebūtų objektyvūs.
„Šiais laikais laimėti Eurolygą yra nežmoniškai sunki užduotis“, – įsitikinęs G.Krapikas.
„Pirma mintis prisimenant sugrįžimą į Kauną – žmonių užtvindytas oro uostas“, – pasakojo tuometinio „Žalgirio“ kapitonas V.Chomičius.
Aistruoliai užėmė oro uostą
Krepšininkus skraidinęs lėktuvas net negalėjo nusileisti ant pagrindinio tako, nes jame susibūrė žmonių minia. Jos niekaip nesisekė suvaldyti ir aistruoliai įsiveržė į oro uosto teritoriją.
Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas, kuris tąkart buvo atsakingas už krepšininkų sutikimo iškilmes, pripažino, kad situacija buvo nevaldoma.
„Niekas iš pradžių net nesitikėjo, kad „Žalgiris“ gali tapti turnyro nugalėtoju, todėl net nesiruošėme sutikimui“, – pasakojo P.Majauskas.
Lėktuvo įgulos buvo paprašyta po nusileidimo nuvažiuoti į kiek atokesnę oro uosto vietą, tačiau žmonės vijosi riedantį orlaivį.
Krepšininkus pavyko susodinti į autobusą, ir jis pajudėjo link išvažiavimo, tačiau sunkiai sekėsi skirtis kelią. Žmonės stengėsi paliesti arba bent iš arčiau pamatyti krepšininkus, mojuojančius rankomis pro autobuso langus ir liukus.
„Pirmą kartą gyvenime rimtai išsigandau, kad būsiu sutryptas“, – pridūrė treneris V.Garastas. Jis ištrūko į gatvę, kur pavyko sustabdyti pro šalį važiuojantį automobilį, ir taip sugrįžo namo.
Jau kitą dieną „Žalgiriui“ teko skristi į Sankt Peterburge prasidėjusį SSRS krepšinio čempionatą. Kaune liko tik A.Sabonis, mat jam reikėjo medikų pagalbos dėl patirtos traumos. Pervargę krepšininkai pirmąsias dvejas varžybas pralaimėjo, tačiau vėliau atsitiesė ir šventė dvi pergales.
„Prašėme atidėti šį turnyrą, tačiau mūsų balso niekas negirdėjo.
Negana to, sovietiniai sporto funkcionieriai deramai net nepasveikino iškovojus tokią reikšmingą pergalę. Numanau, kodėl taip atsitiko, – juk laimėjo Lietuvos komanda“, – kalbėjo V.Garastas.
Reikšmingas įrašas klubo istorijoje
Modestas Paulauskas
Kauno „Žalgirio“ garbės klubo prezidentas
„Nenorėčiau lyginti šio laimėjimo su klubo pergale Eurolygos varžybose, tačiau tuo metu iškovota W.Joneso taurė buvo reikšmingas laimėjimas, puošiantis „Žalgirio“ istorijos puslapius.
Galbūt jaunesniajai krepšinio aistruolių kartai netgi pernelyg retai primenama apie šį įspūdingą laimėjimą, tapusį didele švente visam Kaunui.
Puikiai prisimenu žmonių jūrą Aleksoto oro uoste ir per kraštus besiliejančias emocijas. Kartu su jais dalyvavau krepšininkų sutiktuvėse, o grįžtant pora žalgiriečių net paprašė parvežti namo.“
Taurė saugoma muziejuje ir branginama
Prieš 30 metų „Žalgirio“ krepšininkų iškovota W.Joneso taurė šiuo metu saugoma Kauno senamiestyje įsikūrusiame Lietuvos sporto muziejuje.
Taurė yra valstybės nuosavybė, todėl muziejaus patalpas gali palikti tik gavus raštišką Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus sutikimą.
Trofėjus kelis kartus buvo skolinamas „Žalgirio“ klubui, kai buvo rengiamos parodos „Žalgirio“ arenoje ir greta jos įsikūrusiame prekybos centre.
Taurė pagaminta iš žalvario, medžio ir marmuro, papuošta keturiomis pergalės deivės Nikės bei viena krepšininko figūrėle.
Taurė sveria 6,2 kilogramo, jos – aukštis 88 centimetrai.
