Lietuvio skyrybos su „Chimki“ užtruko. Tačiau naujasis Kantu klubo savininkas Dmitrijus Gerasimenka vasarą kantriai laukė, kol 56-erių R.Kurtinaitis susiderės dėl sutarties nutraukimo ir kompensacijos.
Dėl to Italijos komandos pasirengimas sezonui vėlavo kone mėnesį. Ištisa amžinybė, kai žinai, kad po praėjusio nesėkmingo sezono D.Gerasimenka išvaikė trenerius ir žaidėjus.
Skandalingai pagarsėjęs Rusijos turtuolis R.Kurtinaičiui davė užduotį: iš griuvėsių paversti Kantu „Pallacanestro“ superklubu. Lietuvis apsiėmė tik šeimininką įtikinęs: iš 11-osios vietos Italijos čempionate į viršūnę per metus neužkopsi, kad ir kiek pinigų mestum. O per dvejus trejus metus sukurti komandą čempionę – realu.
Aistros dirbti treneriui niekada netrūko. Dabar įžengęs tarsi į naują, bet kartu jau lyg ir išbraidžiotą upę, jis sau labiausiai linki kantrybės.
R.Kurtinaitis, kuris Kantu komandą atvežė į treniruočių stovyklą Palangoje, atvirame interviu „Lietuvos rytui“ papasakojo, kodėl ėmėsi naujo iššūkio Italijoje, ką mano apie būsimąjį Lietuvos rinktinės trenerį ir karą tarp FIBA ir Eurolygos.
– Kantu komandoje pradėjote nuo nulio. Kokia stadija dabar? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Kurtinaičio.
– Sportuojame tik nuo rugpjūčio 29-osios.
Taip jau įvyko, kad fizinį pasirengimą turime forsuoti. Tai paprastai daroma dviem trimis savaitėmis anksčiau. Todėl sportuojame du kartus per dieną po tris valandas. Be laisvadienių.
Lyg ir nelogiška tuo pat metu dar ir žaisti kontrolines rungtynes, bet kitaip negalime. Sakau žaidėjams: dabar mums rezultatai visiškai nesvarbūs, tik noriu, kad jūs darytumėte tai, ko mokomės per treniruotes.
Tikiuosi, spėsime bent kažkiek pasiruošti iki spalio 2-osios, kai prasideda Italijos čempionatas.
Bus sunku. Italijoje yra apie dešimt panašaus pajėgumo komandų, kurių rezultatai priklausys nuo to, kaip pasiseks surinkti užsieniečius ir kas turės geresnius italus, nes vien legionieriais nepavažiuosi.
Pagal nuostatus, reikia turėti ne mažiau nei penkis vietos žaidėjus. Mes italus pradėjome rinkti paskutiniai ir tenka imti tuos, kurie atliko nuo kitų.
– Kas labiausiai lėmė jūsų apsisprendimą dėl Kantu?
– Pirmiausia – noras treniruoti. Šią vasarą turėjau tiek laisvo laiko, kiek gyvenime nebuvau turėjęs. Ir pažvejojau, ir pamedžiojau, žiūrėjau Europos futbolo čempionatą, olimpiadą. Laiko – daugybė, ramiai miegi, atsikeli, kada nori. Viskas idealu.
Bet negali taip gyventi visą likusį gyvenimą. Liepą jau pradėjau naktimis sapnuoti derinius, krepšinį ir supratau, kad reikia ko nors imtis.
Kitas dalykas – Kantu klubas kuriasi nuo nulio, turi tikslus, biudžetą, tiesa, konkrečių savininko galimybių nežinau. Aišku, tai ne „Chimki“ biudžetas, bet kol kas viskas vyksta sklandžiai.
Galime paimti panašaus rango žaidėjus pigiau vien dėl geografinės padėties – esame Europoje, o ne Rusijoje.
Daugelis krepšininkų bijo rusiškos žiemos, ilgų skrydžių. Už tą patį žaidėją Rusijoje visada reikia permokėti – šimtą, du šimtus tūkstančių. Vien dėl geografijos.
Trečias dalykas: panašiame projekte kaip Kantu – tiesa, kitomis finansinėmis galimybėmis – esu dalyvavęs Azerbaidžane, kai krepšinio komandą irgi reikėjo sukurti nuo nulio.
Kai atvažiavau į Baku, ten irgi nebuvo nė vieno žaidėjo.
Ten dirbau ketverius metus ir rezultatai smarkiai pagerėjo: Europos čempionato atrankos rungtynėse mes jau galėjome kovoti su švedais, rumunais.
Italijoje situacija ir panaši, ir ne. Kantu klubas turi senas tradicijas, bet viską pradedame nuo nulio. Prezidentas nori, kad per porą metų būtume elite.
Man toks darbas – prie širdies, turiu tinkamos patirties.
Nemažas postūmis buvo ir pati šalis – Italija.
Jei dabar vėl būtų reikėję vykti, pavyzdžiui, į Armėniją, vargu ar turėčiau tiek entuziazmo.
Niekada neteko žaisti Italijos komandoje. O dabar ten dirbsiu treneriu ir turėsiu progą pažinti šalį, kultūrą.
– Kokie jūsų santykiai su D.Gerasimenka?
– Geri – darbiniai, draugiški. Jokių problemų. Sakoma: trenerio darbas labai geras, o dar jeigu varžybų nebūtų!
Santykiai visada būna geri, kol nepradedi pralaimėti. Dabartinėje situacijoje kol kas viskas suprantama: dėl objektyvių priežasčių su Kantu komanda negalime ko nors stebuklingo parodyti, nes tik pradėjome pasirengimą.
– D.Gerasimenka, būdamas Volgogrado „Krasnyj oktiabr“ klubo prezidentas, nuolat pats pasirodydavo aikštėje. Neišgirdote iš jo tokio noro?
– Aš nenorėčiau, kad jis žaistų mano komandoje. Šnekėjomės apie tai. Sakiau: „Dima, pas mane tu jau nežaisi.“ Abu pasijuokėme, ir tiek.
D.Gerasimenka – didelis krepšinio entuziastas, sportuoja, bėgioja krosus, stengiasi.
„Krasnyj oktiabr“ nebuvo pirmo pajėgumo komanda ir nemanau, kad ten kas nors labai keisdavosi, kai prezidentas būdavo ar nebūdavo aikštėje. Manau, vaizdo jis labai negadino – tiesiog pats susikūręs komandą pažaisdavo.
Kai Kantu buvo mano pristatymas, italų žurnalistai D.Gerasimenkos paklausė, ar planuoja pasirodyti aikštėje. D.Gerasimenka tada atsakė: „Nežaisiu, nes neturiu Italijos čempionato užsieniečio licencijos.“
Jis realistas, supranta, kad Italijos lygoje yra kitaip.
Jei mes norime būti solidi komanda, klubo prezidento aikštėje neturėtų būti.
– O ar esate su juo šnekėję apie naujus Rusijos prokurorų kaltinimus D.Gerasimenkai, kad jis pasisavino 65 mln. dolerių?
– Kai perskaičiau apie tai žiniasklaidoje, paskambinau. D.Gerasimenka man atsakė: „Neskaityk, neimk į galvą ir nepainiok mano verslo reikalų su sportu. Su manimi susiję visi dokumentai yra tvarkingi.“
Aš gilyn ir nelendu. Kuo mažiau žinai tokiais klausimais, tuo geriau. O Rusijoje į teismus veliasi visi – nuo turtingiausių iki ne tokių turtingų. Ten būti teisme – normali situacija.
– Kantu mieste spėjote apsižvalgyti? Ten krepšinis populiarus?
– Malonus miestukas, apie 40 tūkstančių gyventojų. Labai geroje vietoje – iki Komo ežero, kur tokios garsenybės kaip George’as Clooney turi savo vasarnamius, – 10 kilometrų. Iki Milano – 20 kilometrų. Iki Šveicarijos – irgi panašiai.
Visi gyventojai – krepšinio gerbėjai. Ten yra 3000 vietų arena, bet buvo 40 metų neremontuota.
D.Gerasimenka ją nupirko, kitaip pasuko aikštę, pridės tribūnų ir padarys 5000 vietų. Tačiau, kaip sakė vietiniai, jei padarytų 10 tūkstančių, salė irgi būtų pilna, nes visas miestelis gyvena tik krepšiniu.
Tai ir gerai, ir blogai. Pasakojo, kad sykį po pralaimėtų varžybų grįžusį Kantu komandos autobusą apmėtė savi sirgaliai.
– Kantu komanda norėjo žaisti Eurolygos rengiamose Europos taurės varžybose, bet Italijos krepšinio federacija visus klubus privertė pasirašyti dokumentą, kad jie dalyvaus tik FIBA rengiamose varžybose. Ką manote apie žemyno krepšinio karą?
– Iš pradžių italai – kitaip negu lietuviai – nereagavo į pirmąją FIBA grasinimų bangą ir komandos registravosi Eurolygos rengiamose varžybose.
Bet paskutiniu momentu kažkas įvyko, kad Italijos krepšinio federacija prispaudė klubus.
Man tik šiomis dienomis pasakė, kad Kantu padavė paraišką žaisti net ne FIBA Čempionų lygoje, o tik FIBA Europos taurėje. O aš ką galiu pasakyti? Esu treneris, o yra klubo valdyba, prezidentas – jie sprendžia.
Manau, kad tai nėra geras variantas. Jei nori sukurti gerą komandą, reikia žaisti aukščiausio lygio Europos varžybose. Į Eurolygą mūsų situacijoje dar nėra ko lįsti, bet Europos taurėje reikėjo dalyvauti, kad bent patys krepšininkai pajustų, kokiame lygyje turėtume būti.
Nežinau, kiek tikslinga žaisti FIBA Europos taurėje vien todėl, kad prarasime daugybę laiko važinėdami, – ten dalyvauja tokios komandos, pas kurias labai sudėtinga nukeliauti.
Anksčiau su „Chimki“ yra tekę vykti į Rumuniją, Vengriją. Atskrendi, o paskui dar kokias keturias valandas važiuoji autobusu. Daugiau nepatogios buities negu naudos iš tų rungtynių.
Todėl ir nemanau, kad geras sprendimas žūtbūt dalyvauti bet kokioje taurėje.
O norint iš 11-osios vietos Italijos čempionate pakilti aukščiau – mane šį sezoną tenkintų maždaug ketvirtoji vieta – komandai būtų tikslingiau žaisti kartą per savaitę Italijos čempionate, o visą kitą laiką skirti treniruotėms.
Bet klubas pasirinko, teks važinėti. Tik prarasime daug brangaus laiko, kurį galėtume panaudoti darbui treniruotėse.
– „Chimki“ klube nuolat turėjote daug ryškiausių žvaigždžių. Ar Kantu jums pačiam sunku persiorientuoti dirbti su ne tokiais pajėgiais žaidėjais? O galbūt su jais net paprasčiau?
– Kažkada pats galvodavau: kas ten per skirtumas tarp žaidėjų, kad vienam moka šimtą tūkstančių, o kitam – milijoną?
Bet skirtumas – milžiniškas, ir ta kaina yra ne todėl, kad klubas nori mokėti.
Tokių žaidėjų krepšinio intelektas visai kitoks: supratimas, gebėjimas išmokti ir atsiminti.
Jau buvau primiršęs, kad taip gali būti, jog vakarinėje treniruotėje mokaisi derinių, o kitą rytą pusė žaidėjų jau nežino, ką darė praėjusį vakarą.
Kadaise „Lietuvos ryte“ turėjau vieną tokį – Michailą Anisimovą. Neblogas žaidėjas, bet po laisvos dienos jam reikėdavo iš naujo aiškinti derinius.
Gerai, kad jis toks vienas buvo, – kiti komandos krepšininkai jį pastumdydavo. O Kantu turiu keletą tokių, kurie nesupranta, kad žaisti reikia būtent taip. Jiems atrodo, kad reikia tiesiog žaisti krepšinį. Bet aš nenoriu, kad mes tiktai žaistume, o aš sėdėčiau ir laukčiau – laimėsime ar pralaimėsime. Noriu pats kontroliuoti procesą.
Bėda – žaidėjų supratimas. Dėl to treneriui daug sunkiau, nes tą patį dalyką reikia kartoti ne vieną, o šimtą sykių. Aš turiu tą patirtį iš Azerbaidžano, tik nežinau, ar praėjus tiek metų nuo tų laikų dar turėsiu pakankamai kantrybės tą patį kartoti suaugusiems žmonėms.
Aišku, toks trenerio darbas – teks kartoti.
Kita vertus, meistrus sunku priversti treniruotis visa jėga, nes jie labiau pasikliauna savo talentu ir problemas bando išspręsti ne darbu, o meistriškumu.
Su žemesnio lygio žaidėjais yra lengviau – jie paklusnūs, dirba, kiek reikia, ir neklausinėja, kodėl darome viena ar kita.
Atsimenu, „Chimki“ komandoje kai kurie žaidėjai sakydavo: „Treneri, mums būtų lengviau, jei darytume taip.“
Atsakydavau: „Taip, būtų lengviau, bet ar tada laimėtume – jau kitas dalykas.“
Su silpnesne komanda treneriui paprasčiau įvertinti savo galimybes: jei krepšininkai padarys, ko reikalauju, ir mes vis tiek pralaimėsime, sakysiu: mano taktika bloga, prastai dirbu.
Bet jei pasakau, kaip žaisti, o jūs aikštėje elgiatės, kaip norite, tai – jau kita problema.
– Ar su Lietuvos krepšinio federacijos vadovais pastaruoju metu nebuvo kalbos apie vyrų rinktinės treniravimą?
– Ne.
– O jei pasiūlymą gautumėte? Kas tada labiausiai turėtų įtakos jūsų apsisprendimui?
– Treniruojant klubą nėra paprasta dar užsiimti ir rinktinės reikalais. Ne kiekvienas tai sugeba.
Kai dirbau „Chimki“, man buvo tikrai sunku ir tikrai nemačiau savęs kokioje nors rinktinėje.
Nežinau, kaip seksis Kantu. Aš turiu dvejų metų sutartį, gal reikės daugiau atsiduoti klubo reikalams. Jei kada nors bus pasiūlymų – žiūrėsime. Dabar matau, jog federacija linkusi susigrąžinti Joną Kazlauską. Gal jis apsigalvos.
– Po olimpiados paminėjęs, kad jo ciklas rinktinėje baigtas, J.Kazlauskas neseniai viešai pasėjo abejonę, ar jis tikrai traukiasi. Kaip jums atrodo ši situacija?
– Intriga. Žmonėms įdomu. (Juokiasi.) Manau, kad karštosiomis nereikėjo išvis nieko kalbėti.
Jonas yra minėjęs: ciklą atidirbs ir nori grįžti prie klubų krepšinio. Jis turi gerą vardą ir jo šansai gauti gerą komandą labai dideli. Jeigu galvoja grįžti į klubų krepšinį, jis turėtų palikti rinktinę, nes vargu ar kuris klubas sutiks, kad treneris dar dirbtų ir rinktinėje.
Tačiau tai – jo apsisprendimas. Manau, kad jo pastarasis ketverių metų ciklas rinktinėje buvo vienas geriausių Lietuvos krepšinio istorijoje, o Jonas yra geriausias variantas rinktinei.
Tik dabar rinktinės temos išvis nereikėtų liesti. Praeis keletas mėnesių, visi kitomis akimis pažiūrės į situaciją ir ateis sprendimai.
