O.Schmidtas Brazilijoje yra tas pats, kas Lietuvoje – Arvydas Sabonis.
Lietuvos ir Brazilijos krepšinio legendos apsikabino olimpinėje „Carioca“ arenoje prieš pirmąsias abiejų rinktinių rungtynes Rio de Žaneiro olimpiadoje ir abu laimingi šypsojosi bendrai nuotraukai.
„O po rungtynių aš nenorėjau jo matyti“, – prisiminęs skaudų žaidynių šeimininkų startinį pralaimėjimą lietuviams 76:82 juokavo 58-erių O.Schmidtas, savo telefone rodydamas fotografiją su A.Saboniu.
Jųdviejų keliai dusyk buvo susikirtę olimpinėse krepšinio aikštėse: 1988-aisiais Seule, kai lietuviai buvo SSRS rinktinės branduolys, ir 1992-aisiais Barselonoje, kai jau nepriklausomos Lietuvos rinktinė debiutavo žaidynėse.
O.Schmidtas nepamiršta, kad tais kartais pergale irgi džiaugėsi A.Sabonis. Nepamiršta ir vienintelės savo viešnagės Kaune per net 29 metus trukusią profesionalo karjerą.
Tautos praminto „Šventąja ranka“ 205 cm ūgio snaiperio klubuose ir rinktinėje įmesti 49 737 taškai yra laikomi pasaulio rezultatyvumo rekordu.
San Paule gyvenantis O.Schmidtas – garbės svečias Rio de Žaneire. Per olimpiados atidarymo šventę „Maracana“ tribūnos būtent jam sukėlė triukšmingiausias ovacijas, kai buvęs krepšininkas žengė į stadioną su kitais olimpiniais vėliavnešiais.
– Olimpiadoje žiūrite krepšinį ar ir dar ką nors?, – „Lietuvos rytas“ paklausė O.Schmidto.
– Bandau žiūrėti viską, bet olimpiada yra neaprėpiamai didelė. Todėl tenka susitelkti į kelias sporto šakas.
– Ar brazilų krepšininkų pralaimėjimas Lietuvai jus labai nuvylė?
– Dar ir kaip. Mes įveikėme lietuvius per rungtynes prieš olimpiadą, todėl maniau, kad galime juos nugalėti ir čia.
– Kodėl laimėjo Lietuva?
– Jei atsilieki 30-čia taškų per pirmą pusę, niekada nelaimėsi rungtynių. Gali priartėti, bet jau būni labai pavargęs.
– Ar šių metų šių metų Lietuvos rinktinė gali toli nueiti?
– O, taip! Man Lietuva – geriausia komanda pasaulyje. Juk ji mus – Braziliją – nugalėjo.
– 1992-aisiais Barselonoje jūs pats žaidėte prieš Lietuvos rinktinę. Pamenate, kaip ji tada atrodė?
– Žinoma. Bet dar iki tol lietuviai sudarė 80 procentų SSRS rinktinės. Sabonis, Chomičius, Kurtinaitis… Seule mes žaidėme su ta komanda ir vos nelaimėjome, bet aš nepataikiau paskutinio metimo. Uch…
– Iki šiol skaudu?
– Taip. Niekada nepamiršiu tų rungtynių. Jos kainavo darbą mūsų treneriui Ary Vidaliui. Tada užėmėme penktąją vietą. Daug žmonių galvoja, kad olimpiadoje lengva būti penktiems. Kurgi ne.
– Iš viso esate dalyvavęs penkeriose olimpinėse žaidynėse. Kurios įsiminė labiausiai?
– Būtent tos, 1988-ųjų, kai mes žaidėme prieš SSRS. Turėjome puikią rinktinę. Buvome laimėję Amerikos čempionatą ir Panamerikos žaidynes, pasaulio čempionate užėmę ketvirtąją vietą.
Žinojome, kad esame pasirengę laimėti olimpiadą.
Ir tada ketvirtfinalyje – Sovietų sąjunga. Sabonis. Jis nieko neparodė tose rungtynėse, bet pabaigoje pataikė metimą, persverdamas rezultatą. O aš savąjį pramečiau. (brazilams atsiliekant 105:107 ir likus 45 sek. O.Schmidtas nepataikė dvitaškio. SSRS rinktinė atkovojo kamuolį, prametė, bet vėl atkovojo po brazilų krepšiu, o paskutinėmis sekundėmis Rimas Kurtinaitis įmetė tritaškį – 110:105, – Red.)
Tas pralaimėjimas išmetė mus iš kovos dėl medalių. Jautėmės nužudyti.
O kita įsimintina olimpiada buvo 1980-ųjų. Privalėjome laimėti paskutines rungtynes prieš Jugoslaviją, kad kovotume dėl medalių. Likus 2 sek. pirmavome tašku, kai teisėjai sušvilpė pražangą mūsų žaidėjui, kurio net nebuvo arti. Ir pralaimėjome tašku.
Taip mes praradome dvi nuostabias progas laimėti olimpinius medalius.
– Ar šiemet Brazilija pajėgi kovoti dėl medalių?
– Taip. Tik prieš pirmąsias rungtynes su lietuviais aš buvau tuo tikras, o dabar kiek nerimauju.
– Atstovaudamas Italijos klubui Kazertos „Juve“ 1989-aisiais esate žaidęs Lietuvoje, Kaune. Tai buvo Europos taurės pusfinalis.
– Tą puikiai prisimenu! Su „Žalgiriu“ žaidėme dvejas rungtynes – svečiuose ir paskui namie. Ir mes juos sumušėme! („Žalgiris“ Halėje laimėjo 86:80, bet Italijoje nusileido 84:98 – Red.).
– Kokie atsiminimai iš rungtynių Kaune?
– Vienu metu atrodė, kad pralaimime šimtu taškų. Bet atsitiesėme ir liko tik šeši taškai, jei tiksliai pamenu. O kai taip – labai lengva atsirevanšuoti. Būtent tą mes ir padarėme Kazertoje.
– Buvote vienas geriausių visų laikų snaiperių ir sulaukėte daugybės pasiūlymų iš NBA klubų, bet nusprendėte ten nevykti. Kodėl?
– Pagal to meto taisykles, sužaidęs NBA kad ir vienerias rungtynes daugiau niekada nebūčiau galėjęs žaisti savo nacionalinėje komandoje. Todėl atsisakiau.
– Vadinasi, esate didelis savo šalies patriotas.
– O, taip.
– Bet dabar jokie draudimai negalioja, o kai kurie Lietuvos krepšininkai atsisako žaisti rinktinėje, pavyzdžiui, dėl nebaigtų kontrakto ar kitų reikalų.
– Tas pats yra ir Brazilijoje.
– Ką apie tai manote?
– Nekenčiu to. Aš nevertinu tokių žmonių. Nes žaisti už savo šalį – geriausias dalykas, kas gali nutikti tavo gyvenime. Nieko nėra geriau. Nieko.
– A.Sabonio sūnus Domantas žaidžia olimpiadoje. Ar jis jums primena tėvą?
– Ne. Jie labai skirtingi. A.Sabonis buvo centras, kuri galėjo ir mesti tritaškius. Jis buvo nepakartojamas. Jeigu jis būtu patekęs į NBA sveikas, jis būtų buvęs visų laikų geriausias vidurio puolėjas.
– O kokią matote jaunojo Sabonio ateitį?
– Jis tik pradeda. Jis žengia pirmuosius žingsnius ir turi nueiti visą kelią, kol taps Saboniu. Jis turi netausoti savęs ir žaisti sukandęs dantis, kaip Sabonis darė visą savo gyvenimą.
– Dėl nepaprasto taiklumo brazilai jus pavadino Mao Santa – Šventoji Ranka.
– Šventoji Ranka… Nėra jokios šventosios rankos. Tai buvo treniruočių ranka.
– Kiek jūs treniravotės?
– Ar galėtumėte patikėti, kad kuris nors krepšininkas per visą savo karjerą treniruodamasis mestų tūkstantį metimų kiekvieną dieną? Toks buvau aš. Lažinuosi, niekas negalėtų to pakartoti.
– Vadinasi, tai ne tik talentas, bet ir sunkus darbas.
– Žinoma. Į kiekvieną savo metimą aikštėje aš žiūrėjau rimtai. Kai komentatoriai sakydavo: vau, žiūrėkite koks neįtikėtinas pataikymas, man norėjosi atkirsti: ateikite ir pamatykite, kaip aš treniruojuosi.
– Kuris dabarties žaidėjas labiausiai primena jus patį?
– Dabar krepšinis kitoks. Tokiems vaikinams kaip aš šiandien nebeliko vietos. Nes dabar jei nepataikai poros metimų, tave sodina ant suolo. Dabar kitoks žaidimas.
Kita vertus, NBA yra komanda su tuo vyruku, kuris meta. Jos treneris – Steve’as Kerras ir ji žaidžia lygiai taip pat, kaip žaidė mano karta. Ir visi sako: o, koks nuostabus krepšinis, jie meta ir meta! (O.Schmidtas turi galvoje „Golden State Warriors ir Stepheną Curry – Red.)
Aš taip žaidžiau visą savo gyvenimą ir už tą daugybę metimų per kiekvienas rungtynes mane nuolat kritikavo.
O aš galvojau: kalbėkite, kalbėkite. Kuo jūs daugiau kalbėsite, tuo aš daugiau mesiu.
– Ar Rio de Žaneiro olimpiadoje kuri nors krepšinio rinktinė gali įveikti amerikiečius?
– Taip, nes šių metų JAV rinktinė nėra nenugalima. Pastaraisiais metais ji tokia buvo, bet šįkart – ne. Prieš amerikiečius pajėgios laimėti kokios keturios rinktinės.
