„Jau jaunystėje jis buvo kaip vijurkas“, – taip krepšinio treneris Rimas Kurtinaitis kalbėjo apie europarlamentarą Antaną Guogą, su kuriuo keliai buvo susikirtę daugiau kaip prieš 20 metų.
Liberalų korupcijos skandale įtampos neatlaikęs A.Guoga Lietuvoje geriausiai žinomas kaip netikėtai iš Australijos pasirodęs pokerio genijus. Dar – kaip būsimos bažnyčios statytojas, krepšinio rinktinės gelbėtojas.
Tačiau nedaugelis žino, kad A.Guoga prie krepšinio yra prisidėjęs ne tik kaip Lietuvos rinktinės ir klubų rėmėjas. Būtent jis dar 1993 metais į Australiją pakvietė žaisti krepšininką R.Kurtinaitį.
Ilgai nerado komandos
Dabar krepšinio treneriu dirbantis R.Kurtinaitis europarlamentarą A.Guogą palygino su Nikolajaus Gogolio romano „Revizorius“ apsukriu pagrindiniu herojumi, o Australijoje nutikusią istoriją prisimena su šypsena.
Viskas prasidėjo 1993 metais, kai žaisti Australijos Taunsvilio „Suns“ klube krepšininką pakvietė Australijos lietuvis A.Guoga. Jam tuo metu buvo vos dvidešimt metų.
Prieš 1992-ųjų Barselonos olimpiadą R.Kurtinaitis nebuvo pasirašęs sutarties su jokiu klubu. Snaiperiui buvo patariama tai padaryti po olimpiados – jeigu Lietuvos rinktinė gerai pasirodys, gaus geresnį pasiūlymą, pakils kaina.
Kai Barselonoje Lietuvos Svajonių komanda užėmė trečiąją vietą, R.Kurtinaitis sulaukė dviejų pasiūlymų. Tačiau nė su vienu klubu nepavyko pasiekti susitarimo.
Skaičiai nesutapo
„Grįžau į Lietuvą ir žaidžiau „Žalgiryje“. Už dyką. Tačiau prieš Naujuosius metus atėjo laiškas iš Australijos. Elektroninių laiškų nebuvo, atsiuntė faksu per „Žalgirį“. Buvo rašoma, kad man sutartį siūlo Australijos „Suns“ klubas. Laiškas buvo pasirašytas A.Guogos – net nežinau, kaip jis sugalvojo man parašyti.
Taip jis tapo mano agentu. Per jį klubas ir surado mane. Tačiau buvo įvairių neaiškumų: jis man rašė vienokią sumą, o kai nuvažiavau, paaiškėjo, kad ji – kitokia. Antanas atsiuntė vienus skaičius, o kai nuvažiavau, klubas apie tuos skaičius nebuvo girdėjęs“, – prisimena R.Kurtinaitis.
Krepšininkui keista pasirodė ir tai, kad ant atsiųstų sutarčių su sumomis buvo ir klubo atstovų parašai, tačiau iš tiesų paaiškėjo, jog niekas nepasirašinėjo.
„Sumos nebuvo tokios didelės kaip Europoje, bet rizikavau – norėjau pamatyti egzotišką šalį. Pasakiau, kad už tą sumą nevažiuočiau, bet už truputį daugiau – taip. Tai tą „truputį“ ir pridėjo. Bet klubas negalėjo duoti tiek pinigų. Teko žaisti už tiek, kiek davė. Tačiau pamačiau įdomią šalį, pinigai nebuvo labai svarbu. Taip susidėliojo, kad nieko nepraradau – tik tie skaičiai truputį nesutapo“, – nusijuokė R.Kurtinaitis.
Buvęs krepšininkas numoja ranka – A.Guoga anuomet buvo jaunas vaikinas.
Skolą gražino po dešimties metų
– Tapote bičiuliais su A.Guoga? – paklausiau R.Kurtinaičio.
– Taip, jis buvo mano agentas. Jis viską tvarkė, ir aš tuo džiaugiausi.
– Žinau, jog nutaręs Australijoje įsigyti namą pajutote, kad jus nori apgauti. Kaip ten buvo?
– Buvo nesklandumų, bet mes su A.Guoga viską išsiaiškinome.
– Galėjo taip atsitikti, kad A.Guoga būtų dingęs su visais pinigais? Nebūtų nei namo Australijoje, nei santaupų?
– Pavyko man viską susidėlioti taip, kad nebuvau apgautas. Bet galėjo nutikti ir kitaip. Situacija buvo paprasta – aš Australijoje kaip užsienio pilietis negalėjau įsigyti nekilnojamojo turto, tačiau norėjau nusipirkti namą.
Pinigai buvo mano, bet pirko A.Guoga, nes jis turėjo Australijos pasą. Mano advokatas peržiūrėjo dokumentus ir pasakė – tu faktiškai neturi nieko. Nesvarbu, kad sumokėjai visą sumą už namą.
Advokatas pasiūlė perrašyti sutartį: tai bus mano investicija į A.Guogos vardu perkamą nekilnojamąjį turtą. Paruošėme dokumentus, tada pasakiau A.Guogai, kad sutartis sudaryta ne taip, reikia perrašyti. Tačiau A.Guoga nenorėjo to daryti.
Mes buvome susėdę su advokatais – aš su savo, jis – su savo. Pasikalbėjome, o tada A.Guogai jo advokatas pasakė: „Tu neperrašyk sutarties, nes viską prarasi.“ Tai išgirdęs A.Guoga rėžė: „Ne, aš nieko nekeisiu.“
Tada A.Guogai pasakiau, kad jis mane apgavo, tad turi perrašyti sutartį. Po tam tikrų pokalbių ir argumentų, kai išaiškinome, kokios bus pasekmės, A.Guoga vis dėlto sutiko perrašyti sutartį.
Tada jo advokatas vėl užkaito: „Ne, ne, viską prarasi!“
– Taip ir pasakė tiesiog prie jūsų?
– Taip, prie mano akių pasakė. Aišku, kad advokatas gynė savo klientą, nes matė, jog pasirašius viskas pasikeis – tuomet A.Guoga turėjo namą savo vardu, o pasirašęs nebeturėtų nieko. Bet mes su A.Guoga suradome bendrą kalbą.
– Ar A.Guoga suprato, kad nepasirašydamas sutarties jus apgautų?
– Manau, kad tai buvo bandymas. Tiesa, nemanau, kad per teismų karuselę jis būtų ką nors laimėjęs. O gal ir būtų? Parašai juk buvo sudėti – gal būtų teisme laimėjęs, o gal ir nebūtų. Kas ten žino? Bet vis tiek jis kraujo iš manęs pasiurbė.
– Už kokią sumą jūs pirkote namą?
– 150 tūkst. dolerių.
– O vėliau išvykote žaisti į Madridą?
– Taip, kai tik sulaukiau „Real“ klubo pasiūlymo.
– Ar po to dar bendravote su A.Guoga?
– Jis man dar buvo likęs skolingas. Klubas negalėjo man tiesiai mokėti pinigų, tai mokėdavo per jo kontorą. Taip ir liko skolingas – neperdavė klubo man skirto honoraro.
Gal prieš dešimt metų staiga išvydau Antaną gatvėje Vilniuje. Iš karto pasakiau – kaip gerai, kad sutikau, tu man dar skolingas!
Nebuvo jokių problemų – grąžino. Jis neneigė, kad yra skolingas, dar paklausė, kiek – būčiau pasakęs daugiau, būtų ir daugiau davęs, bet kam man taip daryti?
Taip su juo problemas ir išsprendžiau. Manau, kad tuo metu, 1993-iaisiais, jis buvo jaunas, nepatyręs, pradedantis.
O dabar per Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes esu matęs A.Guogą ir prie prezidentės sėdintį. Sugebėjo iškilti. Ką galiu pasakyti – ir keista, ir smagu.
