Kaip išugdyti čempionišką komandą, kaip elgtis su auklėtiniais, kad jie įgytų nugalėtojų mąstyseną, pasakoja treneris Tomas Purlys.
„Kai prieš trejus metus pradėjau treniruoti šią komandą, ji buvo kryžkelėje: ekipą paliko keturi geriausi krepšininkai, likę berniukai buvo kiek pasimetę. Komanda neturėjo pasitikėjimo, nes buvo žaidusi nedaug varžybų, o laukė startas MKL „Pirmojo iššūkio čempionate“.
Galvojau: nuo ko pradėti? Pradėjome nuo charakterio ugdymo. Vis kalbėjau auklėtiniams, kad jie nėra silpnesni, kad reikia žaisti agresyviai ir kovoti kiekvienose rungtynėse bei stengtis laimėti. Iš tikrųjų, aš mačiau, kad vaikai turi charakterį, bet buvo nelabai pasitikintys savimi. „Šlubavo“ ir jų technika, fizinis pasirengimas...
Treniravomės, daug dirbome, ir po truputį situacija pradėjo gerėti. Pasikeitė vaikų psichologija: po pirmųjų pergalių jie patikėjo, kad gali kovoti su kitomis komandomis ir laimėti. Pirmąkart tapus čempionais, antrame sezone mūsų pasitikėjimas išaugo. Tada jau kiti pradėjo netikėti, kad gali prieš mus laimėti...
Galvoju, kad tokiame amžiuje labai svarbus yra žaidimas vienas prieš vieną. Treniruotėse jį labai akcentavau, ir, manau, tai padėjo mums varžybose. Nesimokėme sudėtingų derinių, nes vaikų amžiuje jie nėra labai veiksmingi. Pagrindas yra žaidimas vienas prieš vieną, gera gynyba ir metimas išsilaisvinus. Po truputį tai ir tobulinome.
Dabar keturiolikmečiai sparčiai auga, mūsų komanda tampa „mažesne“, bet mes ūgio stoką kompensuojame greičiu, ištverme ir agresyvesne gynyba. Labai svarbūs ir psichologiniai dalykai. Per trejus metus mes labiau susipažinome, vaikai priprato prie manęs ir mano reikalavimų. Balsą pakeliu tik tada, kai raginu auklėtinius, ar kai jie nesistengia. Niekada nešaukiu dėl klaidų, – jos yra krepšinio dalis.
Gana dažnai varžybų metu savo auklėtiniams leidžiu patiems priimti sprendimus aikštėje. Prieš varžybas pasakau jiems apie varžovų silpnąsias puses, papasakoju, kaip gintis, o puolime leidžiu veikti patiems. Jie jaučia vienas kitą, todėl, dažniausiai, priima teisingus sprendimus. Vaikai iš krepšinio žaidimo turi jausti malonumą, ir kai jų nestatai į rėmus, jie patys kuria žaidimą, improvizuoja ir prisiima atsakomybę.
Nustatau tik bendras taisykles: išsidėstymo, judėjimo aikštelėje. Manau, ir žiūrovams patinka toks vaikų improvizacinis žaidimas. Džiaugiuosi savo auklėtiniais ir sezonu. Tai komanda su charakteriu. Manau, kiekvienas treneris bando ugdyti tvirtą savo auklėtinių charakterį, bet treniruotėse jie praleidžia nedidelę dienos dalį, todėl ir tėvų, ir mokyklos įtaka yra didesnė.
Prieš kiekvienas varžybas kalbu su auklėtiniais apie gynybą, nes, sutvarkius gynybą, lengviau būna puolime. Prieš svarbias varžybas net nereikia vaikams aiškinti apie rungtynių svarbą: jie patys būna „užsivedę“ ir kovingi. Jie patys nori žaisti, kovoti ir laimėti. Kitą sezoną komanda jau rungtyniaus vienu penketu, dideliu kamuoliu. Manau, treneriui atsiranda daugiau taktinių gudrybių, kaip kompensuoti ūgio stoką.
Mūsų komanda draugiška, vaikai pasitiki vienas kitu, gerą įtaką jiems daro ir rūpestingi tėveliai. Ačiū jiems. Taip pat esu dėkingas antrajam treneriui Tomui Tarasevičiui bei visam akademijos kolektyvui, palaikiusiam mus.“
