Iš inercijos „Svajonių komanda“ („Dream Team“) dabar vadinama kiekviena žaidynėse dalyvaujanti JAV vyrų rinktinė. Bet tik 1992-ųjų ekipa buvo išties verta šio garbingo titulo.
Sprendimas dalyvauti NBA krepšininkams olimpiadoje buvo sunkus ir prieštaringas. Sporto valdininkai abiejose Atlanto pusėse iki galo nesuprato, kur tai gali nuvesti. Bet galiausiai šis 27-erių metų senumo įvykis mums dovanojo turbūt geriausią visų laikų komandą – ir ne tik krepšinio, o apskritai sporto istorijoje
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį galima laikyti šiuolaikinės NBA gimimo epocha. Lygos komisaru tapęs Davidas Sternas garantavo pajamų ir žaidėjų rinkos vertės augimą. NBA žvaigždės virto krepšinio pasiuntiniais ir už aikštės ribų. Šia prasme iš lygos garsenybių sudarytos komandos (iš 12 žaidėjų vienuolika buvo profesionalai ir tik Christianas Laettneris – iš studentų lygos, Djuko universiteto) dalyvavimas tarptautinėse varžybose tapo puikia geriausios pasaulio krepšinio lygos reklama. Barselonoje „Svajonių komandos“ žaidėjai maudėsi publikos dėmesyje.
Tas olimpinis turnyras geriausiai iliustravo prarają tarp amerikiečių ir likusio pasaulio krepšinio. 43,8 taško – tokiu vidutiniu skirtumu JAV rinktinė laimėjo visus aštuonis mačus Barselonos olimpiadoje. Lietuviai su Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu pusfinalyje buvo sumindyti 127:76.
Prieš pasirengimo olimpiadai stovyklą JAV rinktinės treneris Chuckas Daly pasakė savo asistentams Mike'ui Krzyzewski ir P.J.Carlesimo: „Šie vaikinai – geriausi pasaulio krepšininkai. Jei kiti yra savo amato profesionalai, tai šie – profesionalų profesionalai. Varžovai bandys su jais žaisti, bet kol mūsiškiai ant parketo viską šluoja, kitkas tampa nesvarbu“.
Prieš rungtynes su Brazilija puolėjas Charlesas Barkley šiurkščiai sureagavo į klausimą, kaip amerikiečiai ruošiasi dengti brazilų supersnaiperį Oscarą Schmidtą: „NBA kiekvieną dieną man tenka gintis prieš Michaelą Jordaną, Karlą Malone'ą ir Patricką Ewingą. Kokio velnio turėčiau nerimauti dėl kažkokio brazilo?!“.
Yra manančių, kad tos „Svajonių komandos“ įvaizdis pernelyg mitologizuotas. Bet kada patys žaidėjai – gyvos krepšinio legendos – vadina tą patirtį ypatinga, skeptikams nelieka argumentų.
Geriausias pavyzdys – treniruočių pobūdžio rungtynės tarp „mėlynųjų“ (Magicas Johnsonas, Ch.Barkley, Davidas Robinsonas, Chrisas Mullinas, Ch.Laettneris) ir „baltųjų“ (M.Jordanas, Scottie Pippenas, Larry Birdas, K.Malone'as, P.Ewingas), kurios prieš olimpiadą vyko stovykloje Monte Karle. Šį už uždarų durų surengtą mačą M.Jordanas vėliau pavadins „didingiausiomis rungtynėmis, kuriose jam yra tekę dalyvauti“.
12 žmonių – 117 Visų žvaigždžių mačų? 23 NBA čempionų titulai? 15 sezono naudingiausio žaidėjo titulų? Kuris skaičius iškalbingiau papasakos apie tos komandos didybę?
Štai dar keli skaičiai, kad žodžiai būtų paremti faktais:
0 – tiek minutės pertraukėlių panaudojo „Svajonių komandos“ treneris Ch.Daly per visą 1992-ųjų olimpinį turnyrą;
32 – mažiausias skirtumas tarp „Dream Team“ ir varžovų (JAV – Kroatija 117:85)
36 proc. – amerikiečių varžovų taiklumas metant dvitaškius ir tritaškius;
43,8 – tokiu vidutiniu skirtumu JAV ekipa laimėjo rungtynes;
57 proc. – „Dream Team“ dvitaškių ir tritaškių taiklumas;
71 proc. – Ch.Barkley metimų taiklumas (geriausias komandoje);
117,3 – vidutinis 1992-ųjų JAV rinktinės rezultatyvumas per rungtynes.
