Lietuvai atgavus nepriklausomybę, S.Kairys laimės ėmė ieškoti JAV – tam, kad, kaip pats sako, ją ten surastų ir kiti. Iki šios dienos jis skaičiuoja apie 350 žaidėjų, kuriems padėjo pasiekti išsvajotąjį NCAA kraštą.
„Tai geriausia organizacija jauniems krepšininkams pasaulyje. NCAA – žaidėjų gaminimo mašina. Ji rengia daugybę krepšininkų NBA ir tai pačiai Europai bei kitiems žemynams. Dar pridėkime galimybę mokytis su geriausiais profesoriais ir dirbti universitetuose su nuostabiais treneriais. Geresnės organizacijos šiai amžiaus grupei pasaulyje nėra“, – sakė S.Kairys.
Todėl jį labai nustebino, kai Jonas Kazlauskas per spaudos konferenciją pasakė, kad jam neramu dėl į Ameriką išvykstančių talentų.
„Federacija galėtų padėkoti, nes pusė tų garsiausių Lietuvos krepšininkų mokėsi būtent JAV. O dabar kažkaip menkina. Treneris nori daugiau gerų žaidėjų, bet tada reikia užsiimti demografijos ir migracijos reikalais. Galime versti bėdą ir ant Amerikos, ir ant Lietuvos, bet per metus mūsų šalis gali išgauti vieną rinktinės kalibro krepšininką“, – sakė jis.
Savo kišenėje S.Kairys turi šimtus skirtingų krepšininkų istorijų. Per savo stovyklą į Ameriką jis jau išsiuntė apie 350 žaidėjų. Vieni tapo pasaulinio garso žvaigždėmis, kiti – krepšinio vidutiniokais, o treti išnyko iš krepšinio žemėlapio.
„Yra ir kitokių laimingų pabaigų. Jeigu žmogus pasiekia mokslo aukštumų, įkuria savo kompaniją, ar tai nėra sėkmės istorija? JAV jie visi turi išskirtinę galimybę mokytis ten, kur norėtų visi. Įprastai tai prieinama turtingoms šeimoms, bet krepšinis suteikia galimybę“, – sakė S.Kairys.
Savaitgalį „Lietuvos ryto“ laikraštyje ir portale lrytas.lt skaitykite visą interviu su S.Kairiu, kuris atskleidė daugybę įdomių istorijų iš žaidėjų gyvenimo NCAA bei pasakojo ne tik apie Š.Jasikevičių ar L.Kleizą, bet ir savo pirmąsias paieškas Amerikoje.
– J.Kazlauskas per spaudos konferenciją išreiškė susirūpinimą, kad tik nedidelis procentas į JAV išvykusių lietuvių sulaukia, kaip jis išsireiškė, laimingos pabaigos. Ką manote?, – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Kairio.
– Viskas tvarkoje su J.Kazlausku, nes jis nori daugiau gerų žaidėjų. Bet tų krepšininkų yra tiek, kiek yra. Galime versti bėdą ir ant Amerikos, ir ant Lietuvos. Tačiau tų talentingų žaidėjų yra tiek, kiek jų yra.
Talentingi krepšininkai gali būti ne tik savo žaidimu, bet ir tikslo siekimu, užsispyrimu, charakteriu. Ir Lietuva per metus maždaug išgauna vieną rinktinės kalibro žaidėją.
Jeigu grubiai skaičiuosime, tai nuo mano darbo pradžios Lietuva turėjo apie 20 aukščiausio lygio krepšininkų. Tai dešimt – siųstų į JAV, ir dešimt – išaugintų Lietuvoje. Tai – visas mūsų lobynas.
Tai ant ko pykti reikia? Juk laimingos pabaigos sulaukia tik geriausi.
– J.Kazlauskas minėjo Domantą Sabonį...
– J.Kazlauskui labai patraukli D.Sabonio istorija. Žmogus Ispanijoje sustiprėjo ir pateko į gerą universitetą. Štai, kaip gerai padirbėta ir dabar gera.
Bet ne ką prasčiau buvo dirbta ir su tais dešimt žaidėjų, kuriems skyriau ypatingą savo dėmesį. Ypač – aukščiausio rinktinės kalibro žaidėjais. Tai ir Darius Songaila, kurio vaizdo įrašas iš Veik Foresto buvo pristatytas federacijai. Linas Kleiza, Martynas Pocius ar Marijonas Petravičius.
Aš dalyvavau pokalbiuose su universitetais. Derėjomės tiek dėl pozicijų, tiek dėl žaidimo laiko.
(plačiau apie S.Kairio pokalbius su universitetų treneriais skaitykite savaitgalį lrytas.lt portale). – Dar vienu argumentu galėtų būti pastebėjimas, kad Lietuvoje lyg ir niekas neskaičiuoja, kiek tų mokyklos krepšininkų galiausiai sulaukia laimingos pabaigos?
–
J.Kazlauską domina rinktinės kalibro žaidėjai. Ir jeigu tokių laimingų pabaigų jis nori daug, tai pirmiausia Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į demografinę padėtį. Kažkokiu mistiniu būdu. Tiesa tokia, kad Lietuva per metus gali sukurti vieną rinktinės kalibro žaidėją. Plius, minus.Ir dar su sėkmės faktoriais, nes būna traumos ir panašiai.
Aš visiems pasakoju ir išvykas į NCAA lyginu su trimis kalnais, kurie yra prieš jaunus žmones, baigusius vidurinę mokyklą.
Yra lietuviškas kalnas. Visi juo lipa, slysta, lipa, slysta ir galiausiai per metus viršūnę pasiekia vienas.
Antrasis kalnas – jau JAV. Į jį lipa labai aukšto kalibro žaidėjai. Čia jie gauna ir geriausią krepšinį, ir gerą išsilavinimą.
Trečiasis kalnas – kitoks. Čia krepšinio pagalba siekiama gauti išsilavinimą Amerikoje.
Man antras ir trečias kalnai įdomūs – vienodai.
Į užsienį, ir ypač JAV, įprastai gali sau leisti vykti ir studijuoti pasiturinčių šeimų vaikai. Aukštesnių valdininkų ar verslininkų atžalos, bet krepšinis visiems atveria tokią galimybę.
Vaikas žaidžia krepšinį ir jo pagalba gauna stipendiją. Taip jis pasiekia išsilavinimą. Tai nuostabus dalykas. Nematau tame nieko blogo.
– Tačiau turime ne vieną istoriją, kada iš už Atlanto sugrįžę lietuviai taip ir neįsitvirtina stipresniame vyrų krepšinio lygyje. Kas nutinka?
– Jeigu krepšininkų lygis neatitinka NCAA lygio, tai kas blogai? Jie supranta savo padėtį, gali mokytis ir tada pradeda kažkur dirbti, kažką kurti.
Reikia atsakyti į paprastą klausimą: kaip atrodė pirmaisiais metais iš JAV grįžęs Š.Jasikevičius? Ar tai nesisieja su J.Kazlausko žodžiais? Kaip tas pats Mindaugas Timinskas atrodė? Kur jis iš viso buvo?
Žaidė mažoje komandoje Vokietijoje, kur turėjo kovoti dėl minučių. M.Petravičius pirmaisiais metais irgi buvo tame pačiame Veisenfelsyje. Nu ir ką?
– Buvo paminėta ir Gilvydo Birutos pavardė. Tas pats Deividas Dulkys. NCAA garsiai aidėjo Egidijus Mockevičius ar tas pats Rokas Gustys, bet jie nežaidžia „Kovo beprotybėje“, o J.Kazlauskas, lyg ir, abejoja jų gabumu.
– Aš nemanau, kad Gilvydui ar Deividui nepavyko. Taip, jie netapo rinktinės nariais, tačiau žaidžia gerai. Be to, jie turi išsilavinimą ir kitus visiems žinomus pliusus, būdingus mokantis užsienyje.
Įsiminkime, kad nėra tokio didelio skirtumo krepšinyje. NCAA irgi moko mesti į krepšį, gintis, moko varytis kamuolį, kovoti dėl jo. Tobulinami individualūs veiksmai.
Čia sugrįžę krepšininkai pirmąjį kartą susiduria su kitais reikalavimais, netgi piniginiais santykiais. Pergalės ir statistikos kaina – jau kitokia. Galų gale, atsiranda daugiau treniruočių.
NCAA žaidžia jaunimas prieš jaunimą. Pažiūrėkime į „Kovo beprotybę“. Juk ten – 19-22 metų vaikai. O čia jie sugrįžta, susiduria su vyrais, pinigais, daugiau treniruočių. Tai – didžiulė transformacija.
Ir pats žaidimas kitoks. Daugiau strategijos, daugiau žaidimo du prieš du ir kitų niuansų.
Bet visa tai – įveikiama ir pataisoma. Jeigu pirmaisiais metais kažkas nesužaidė, tai nereiškia, kad nesužais vėliau.
Užlipo ant G.Birutos, D.Dulkio. Kas tas D.Dulkys buvo prieš išvykdamas į JAV? Kažkas žinojo apie jį?
Ar kas nors žinojo Antaną Kavaliauską? M.Petravičių?
Atvažiavo vaikas (apie A.Kavaliauską, – Red.) į stovyklą, pamačiau, patiko ir išsiunčiau. Sugrįžo į Lietuvą baigęs Teksaso A&M universitetą ir dabar žaidžia Vilniaus „Lietuvos ryte“.
Man gaila, kad visuomenė klaidinama ir žinomas žmogus pasako tai, ką galėtų ir nesakyti.
– Jau ne kartą užsiminėte apie mentalitetą. Ar jis keičiasi?
– Taip, bet labai lėtai. Užtenka paskaityti komentarus po straipsniu (lrytas.lt straipsnis “Jonas Kazlauskas nerimauja – Lietuva Amerikoje praranda žaidėjus“, – Red.). Jie dalinai atskleidžia mūsų visuomenės požiūrį.
Vieni žmonės sako vieną, bet nesu tikras, ar taip galvoja.
Tačiau yra ir labai taiklių komentarų. Žmonės supranta, kad NCAA – stipriausi universitetai tiek krepšinio, tiek mokslų prasme. Jeigu tau nepavyksta įsitvirtinti krepšinyje arba tiesiog nori karjeros, tai irgi nuostabus kelias.
Deja, bet tarp lietuvių yra gaji neapykanta. Draženo Petrovičiaus irgi labai ilgai nekentėme. Tai buvo nuostabus krepšininkas, bet lietuviai jo nemėgo. Kodėl? Nes jis – puikus žaidėjas. Žmonės kažkodėl ima nekęsti už save stipresnių. Įskaitant ir Ameriką.
Man pasisekė, kad aš greitai supratau, ką reiškia laisva Lietuva, atsivėrusios sienos. Kone iškart supratau, kokias galimybes tai duoda.
Suprato ir nemažai krepšininkų bei tėvų, bet ne visi.
Savaitgalį lrytas.lt portale skaitykite visą interviu su S.Kairiu. Jis pasakojo ne tik apie L.Kleizos derybas universitetuose, bet ir atskleidė neįtikėtinai sėkmingų buvusių krepšininkų istorijų.
