„Prieš kelionę į JAV kalbėjome su Jono Valančiūno agentu Šarūnu Broga. Jis man pasakė, kad nuo Nepriklausomybės pradžios iš Lietuvos studijuoti į JAV išvyko apie 600 krepšininkų. Nežinau, ar tai visiškai tikslus skaičius, bet Š.Broga suskaičiavo, kad laimingą pabaigą turėjo 12-15 žaidėjų“, – per spaudos konferenciją kalbėjo J.Kazlauskas.
Artūras Karnišovas, Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Linas Kleiza, Martynas Pocius, Antanas Kavaliauskas ar tas pats Marijonas Petravičius, kuriam vėliau kelią užkirto liga – visi šie krepšininkai Lietuvos sirgaliams pažįstami puikiai. Būtent jie sulaukė tos J.Kazlausko minėtos „laimingos pabaigos“.
„Bet kiek krepšininkų mes prarandame?“, – klausė J.Kazlauskas.
Nori, kad grįžtų į Europą
Visai neseniai JAV jis bendravo su Domantu Saboniu. „Gonzaga Bulldogs“ marškinėlius vilkintis Arvydo Sabonio sūnus, net neabejojama, prisijungs prie aukšto lygio profesionalų, bet šiemet NCAA aidėjo ir kitų lietuvių pavardės.
21 metų vidurio puolėjas Rokas Gustys sezoną baigė pelnydamas 14 taškų ir atkovodamas 13 kamuolių. Per šį sezoną jis vidutiniškai rinko 13,5 taško, atkovodavo po 13 kamuolių. Egidijus Mockevičius daugybę kartų Lietuvos žiniasklaidos antraštėse spindėjo dėl atkovotų kamuolių. Jis vidutiniškai rinko po 15,7 taško ir atkovojo po 14 kamuolių.
Nė vienas iš jų į „Kovo beprotybę“ nepateko, tačiau joje iš nemenko skaičiaus lietuvių buvo ne tik D.Sabonio pavardė.
Tarp 68 „Kovo beprotybės“ komandų atsidūrė ir Martinas Gebenas, Domas Budrys, Rokas Ulvydis, bet visi jie – antraeiliai ekipų žaidėjai.
Ar tai – jau prarasti žaidėjai?
J.Kazlauskas to pasakyti negali, bet jis norėtų lietuviškus NCAA akcentus dėliojančius krepšininkus išvysti Europoje.
„Paliko gerą įspūdį, bet jis dar tikrai netraukia, – apie E.Mockevičių kalbėjo J.Kazlauskas. – Jam 24 metai ir jis vyresnis už savo komandos draugus ir varžovus. Ir jo konferencija silpnesnė. Bet atvyks jis į Europą, kaip Gilvydas Biruta, ir parodys, ką gali.“
Perėjimas – sudėtingas
G.Birutos kol kas žengtas kelias – ne tas, kurį galima vadinti sėkmingu. Iš NCAA 2015 metais 24 metų 203 cm ūgio jonaviškis persikėlė į Lietuvą. Krepšininką nusižiūrėjo Klaipėdos „Neptūno“ treneris Dainius Adomaitis, bet gimtinėje G.Biruta nepritapo.
LKL čempionate jis vidutiniškai rinko 3,5 taško, atkovojo 2,4 kamuolio. Krepšininkas nė kiek neįsiminė ir galiausiai iškeliavo Graikiją.
„Daug kalbu su buvusiais auklėtiniais, kurie dabar dirba treneriais. Tarp mūsų yra geras ryšys. Žinau, kad D.Adomaitis, kurį vertinu, daug iš jo tikėjosi. Gal Gilvydui dar reikia laiko, nes ir Dainius jo nenurašo“, – sakė J.Kazlauskas.
G.Birutos istorija – ne vienintelė. Panašiai susiklostė ir 2012 metais prie Vilniaus „Lietuvos ryto“ prisijungusio Deivido Dulkio istorija. Dabar krepšininkas žaidžia antrarūšėje Turkijos komandoje.
„Nėra taip lengva iš kitokio krepšinio ir dar JAV grįžti į Europos vyrų krepšinį. Tai – sudėtinga“, – akcentavo J.Kazlauskas.
Sėkmingų istorijų – nedaug
NCAA sėkmingai pasirodę ir galiausiai į profesionalų krepšinį prasimušę vaikinai gali džiaugtis karjeromis. Atvėrę NBA duris jie uždirba daug, bet prieš startą realybė – ne tokia ir spindinti. Tik 1,2 procento NCAA krepšininkų ateityje tampa profesionalais.
„Žiūrint, ko jie nori, – „Lietuvos ryto“ žurnalisto Kęstučio Rimkaus paklaustas, ar NCAA lietuviams – naudinga, sakė Marijonas Petravičius. – Jei nori tikro išsilavinimo, labai gerai, nes Lietuvoje sunkiau suderinti studijas ir krepšinį. Negali keliauti aklai į bet kurią iš 350 NCAA komandų. Turi gerai suprasti, kokia tai ekipa, koks treneris, ko jis iš tavęs nori. Važiuoji ten net ketveriems metams, todėl pasirinkimas labai svarbus. Tačiau NCAA gerai paruošia žmogų gyvenimui. Lietuvoje dalis jaunų žaidėjų prasėdi ant atsarginių suolo, jie skolinami vienai, antrai, trečiai komandai.
Skambučiai – ir J.Kazlauskui
J.Kazlauskas atskleidė, kad yra sulaukęs krepšininkų, kurie pasirinko NCAA, mamų skambučių. Lietuvos rinktinės treneris teigė, kad sulaukė prašymų padėti. Juk vaikinai – 215 cm ūgio, o prasimušti jiems nepavyksta.
„Treneri, gal galite padėti?“. Ką aš galiu padėti? Sakau: atvežkite vaiką į Lietuvą, kokį klubą. Negaliu iškart į rinktinę imti. Įsikalbėjome su mamomis. Tėvai nori, kad vaikui būtų kuo geriau, bet ir mes, federacija, to paties norime. Bet atėjo agentas, prikalbėjo tėvams visko, išvežė, o šis negauna žaisti. Kitas iš viso ne ten pateko. Yra daug įvairių situacijų“, – kalbėjo J.Kazlauskas.
Jis pabrėžė, kad LKF nori surasti būdą, kaip padėti daugiau lietuvių pasiekti krepšinio aukštumas. Treneriui nepatinka stebėti, kaip jaunimas vyksta į Ameriką, o ten nieko nepeša.
„Mes neskatiname nei važiuoti, nei nevažiuoti. Tegul vaikas pats renkasi, bet kažkaip turime padėti surasti teisingą universitetą, trenerį. Reikia, kad jis tobulėtų ir norisi, kad LKF įsikištų.Ne visi agentai – „superiniai“ ir linkintys tik gero. Yra ir savanaudžių. Tad universitetuose kalbėjome apie bendradarbiavimus ir norime, kad iš mamų beviltiškų skambučių būtų kuo mažiau“, – sakė J.Kazlauskas.
