Kai 37-erių vidurio puolėjas praėjusią vasarą galvojo apie karjeros pabaigą, sulaukė „Lietkabelio“ vadovų skambučio ir kvietimo sugrįžti į Lietuvą. Nė kiek nedvejojęs 208 cm ūgio kroatas jau po kelių dienų liejo prakaitą „Cido“ arenoje.
Sezono pradžioje J.Žuža buvo trečias vidurio puolėjas rikiuotėje, bet prie „Lietkabelio“ vairo stojus Kaziui Maksvyčiui veteranas išsikovojo daugiau laiko aikštėje ir tapo dar naudingesniu komandai. Dabar J.Žuža gaus dar daugiau žaidimo laiko, kadangi Artūras Valeika yra iškritęs iš rikiuotės, tad „centrų“ tandemą sudaro Mile Iličius ir Eurolygos patirties turintis legionierius iš Kroatijos.
Išsamiame interviu J.Žuža papasakojo apie draugystę su buvusiu žalgiriečiu Marko Popovičiumi, pamokas jaunesniems žaidėjams, darbą su K.Maksvyčiu ir Željko Obradovičiumi bei ateities planus.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Tai buvo labai seniai. Viskas prasidėjo, kuomet vyko karas Kroatijoje, geras mano tėvo draugas turėjo kontaktų su Zadaro klubu ir jis pasakė, jog aš esu aukštas ir turėčiau žaisti krepšinį. Tuomet, karo metu, nepavyko pradėti. Tik praėjus dvejiems metams, kai buvau 15-kos, tėvas paėmė mane už rankos ir sako: einame į treniruotę.
– Mėgstate žvejoti. Gal pamenate kur teko pagauti didžiausią laimikį?
– Esu pagavęs 2,2 kg aštuonkojį. Taip, aš labai mėgstu žvejybą, po sezono praleidžiu nemažai laiko jūroje, kartais tiesiog atsikeliu, išgeriu kavos, pavalgau pusryčius ir einu žvejoti, o grįžtu apie 22 valandą. Turiu namą 500 metrų atstumu nuo jūros, o mano tėvai gyvena per kilometrą nuo jūros. Tiesiog tai mano aistra, man tai labai patinka, jūra mane atpalaiduoja ir aš ten einu kiekvieną dieną.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Ankščiau dažnai žaidžiau tenisą. Kai pradėjau žaisti krepšinį, tuo pat metu pradėjau žaisti ir tenisą. Tenisas – labai naudingas žaidžiantiems krepšinį: tam tikri judesiai, kojos, tiesiog visas kūnas dirba. Daug Kroatijos krepšininkų žaidžia tenisą laisvalaikiu.
Draugas, kuris su manim žaidžia tenisą, susilaužė ranką ir po to laiko žaidžiau vis mažiau ir mažiau, o paskutinius trejus metus nežaidžiau apskritai. O šiaip, žinoma, pagrindinis laisvalaikio praleidimas yra žvejyba, taip pat labai mėgstu leisti laiką su savo sūnėnais, sesers sūnumis — Luka ir Karlo, jie daro mane laimingu ir kartais pašėlusiu.
Taip pat daug laiko praleidžiu su savo draugais žiūrėdamas rungtynes, ypač jei aš baigiu sezoną anksti, žiūrime kitų lygų pusfinalius, finalus Ispanijos lygoje, Kroatijos lygoje ir futbolą, kurį taip pat mėgstu.
– Kurią futbolo komandą palaikote?
– Kroatijoje mes sakome, kad nepalaikome Splito „Hajduk“, mes gyvename juo! Žinote, tai religija, taigi pirmiausia palaikau „Hajduk“. Antra mėgstamiausia komanda – Madrido „Real“.
– Su kuriuo komandos draugu praleidžiate daugiausia laiko?
– Praėjusį sezoną praleisdavome daug laiko su Dainiumi Šalenga. Kiekvieną dieną eidavome po treniruotės išgerti kavos, kartu pavalgyti, kartais ateidavo Arnas Labuckas, o dabar negalėčiau atsakyti – visais praleidžiame pakankamai laiko.
– Šis sezonas jau antrasis Panevėžyje. Kaip sekėsi įsilieti ir apsiprasti čia?
– Viskas buvo gerai, nes žinojau, kur keliauju. Anksčiau su Ukrainos klubu buvome atvykę į stovyklą Trakuose. Mes ten apsistojome, sužaidėme kelias rungtynes – vieną mačą su „Žalgiriu“ ir vieną – Panevėžyje. Žinojau, kad Lietuva krepšinio šalis ir kad daug lietuvių krepšininkų, su kai kuriais rungtyniavome vienoje komandoje, o prieš kai kuriuos teko žaisti. Tai ir Šaras, broliai Lavrinovičiai, Robertas Javtokas, Paulius Jankūnas.
Vykdamas į Lietuvą žinojau, kur būsiu. Čia viskas yra kitaip, jūs viską turite, Ukrainoje buvo problemų. O atvykau aš iš Graikijos, Italijos, o ten buvo kitoks gyvenimas, kadangi niekas nekalba angliškai. Tai sudėtinga situacija.
– Stebite NBA kovas?
– Anksčiau stebėjau, kai Čikagoje žaidė Tony Kukočas, Michaelas Jordanas, Scottie Pippenas, Dennisas Rodmanas, Lucas Longley. Tuomet buvo geriausi NBA laikai. Kai jie baigė karjeras, žiūrėjau Kobe Bryantą ir „Lakers“ su Philu Jacksonu. Dabar mažai stebiu NBA. Prieš keletą metų žiūrėjau, kuomet „Spurs“ tapo čempionais, jie žaidė nuostabų krepšinį, aš laukdavau jų rungtynių ir iki 3 val. ryto. Šios komandos rezultatus dabar seku labiausiai.
– Asmeniškai pažįstate ir „Žalgirio“ sirgalių numylėtinį M.Popovičių?
– Taip, mes drauge žaidėme Zadare, taip pat „Cibona“ ekipoje. Esame kilę iš to paties miesto. Marko taip pat žvejys, bet niekada kartu nenuvykstame žvejoti. Jis dažnai man paskambina, bet aš neturiu laiko. Kai aš turiu laiko, jis neturi (juokiasi). Mes išgeriame kavos, pasikalbame. Pasveikinau jį, kuomet su Fuenlabrados komanda įveikė „Real“. Pasakiau jam, kad atliko puikų darbą. „Montakit“ ekipoje žaidžia Ivanas Pauničius, kurį pažįstu ir taip pat palaikau su juo kontaktą.
– Ar dar palaikote ryšį su „Panathinaikos“ ekipoje kartu žaidusiais Fragisku Alverčiu ar Jaka Lakovičiumi?
– Aš nemačiau jų jau ilgą laiką. Su Jaka palaikau ryšį – bendraujame telefonu ar per „Facebook“. Alvertis – įdomus vyrukas, jis dabar turi daug žirgų, o be to yra medžiotojas. Ibrahimą Kutluay buvau susitikęs porą kartu Turkijoje, labai smagu prisiminti tą praeitį.
– Gal galėtumėte įvardyti kelis varžovus, su kuriais tiesioginės dvikovos buvo sudėtingiausios?
– Kai žaidžiau su Dino Radja Zadare, jis buvo mano idealas, paskui stebėdavau jo žaidimą Bostono „Celtics“ komandoje, dabas jis moko vidurio puolėjus Kroatijoje.
Dino sakydavo: „Kas nori pasitreniruoti, būsiu salėje 17 val.“ Aš, aišku, norėdavau, todėl salėje būdavau jau 16.15 val. Prieš jį būdavo labai sunku gintis, jis galėjo žaisti veidu, nugara, galėjo mesti, galėjo bet ką, jis buvo NBA žvaigždė.
Dar vienas žaidėjas, kuris nebuvo didelė žvaigždė Europoje, bet Kroatijoje, Balkanuose jis toks buvo – Stipe Šarlija. Jo klaidinantys judesiai buvo puikūs. Tai krepšininkas, prieš kurį ne tik sunku gintis, bet tai žmogus, iš kurio galėjai mokytis. Jis puikiai klaidindavo ir varžovas niekada negalėdavo žinoti, ką jis ruošiasi daryti.
– Per savo ilgą karjerą žaidėte ne vienoje šalyje, tarp kurių buvo ir egzotiškas Kataras. Koks krepšinis ten?
– Ten profesionalai buvo krepšininkai, atvykę iš JAV bei tokie kaip aš. Vietos žaidėjams nereikėdavo treniruotis rytais, nes jie tuomet dirbdavo kituose darbuose. Taip pat vietiniai nuolatos vėluodavo į treniruotes, viskas vyko labai neprofesionaliai.
Kalbant apie treniruočių kokybę, viskas buvo puiku: turėjome trenerį, kuris buvęs NBA žaidėjas, turėjome gerų jaunų žaidėjų ir tuomet buvome geriausia Kataro komanda per 20 metų, kuomet jie žaidžia krepšinį. Mano buvęs klubas Kataro čempionu yra tapę 17 kartų.
Esu jau sakęs, kad mano antroji šalis yra — Graikija. Myliu šią šalį. Kuomet ten gyvenau, buvo puiku. Aišku, buvo „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“ – kaip Lietuvoje „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. Kartais gali juos įveikti, bet visada su jais gali žaisti lygiai, ten vyrukai niekada nepasiduoda.
– Panevėžyje esate populiarus?
– Turbūt labiau su sirgaliais bendraujame po rungtynių, geriame kavą, jie prieina, pasveikina su pergale ar paklausia, kas nutiko, jog pralaimėjome. Jeigu mieste žmonės mane pastebi, tai tarpusavyje šnabždasi, kad esu Žuža iš „Lietkabelio“ (juokiasi).
Mano šalyje kitaip – ten prieina ir drąsiai paklausia, kodėl pralaimėjome. Panevėžyje žmonės ramesni, tylesni, bet tikrai mane atpažįsta.
– Esate žaidęs vadovaujant ne vienam treneriui. Kuris strategas jums paliko didžiausią įspūdį?
– Neabejotinai, kad tai buvo Željko Obradovičius. Jis geriausias treneris Europoje ir visi tai žino. Su juo nelengva, jis daro spaudimą nuo pirmos iki paskutinė dienos, nėra poilsio. Po rungtynių jis leidžia visiems atsipalaiduoti, bet kuomet vyksta treniruotės ir rungtynės, tada nėra jokio poilsio. Per treniruotę jis tave spaudžia, bet po jos jis ateina ir su tavim pajuokauja. Jis ne tik geriausias kaip treneris, jis kalbasi su žaidėjais.
Per rungtynes Obradovičius visada šaukia, bet persirengimo kambaryje jis ramiai viską paaiškina, niekada nežiūri atgal – tik į priekį. Obradovičiaus vadovaujamos pasiruošimo sezonui stovyklos būna labai sunkios: 3–4 treniruotės per dieną, bėgimas, treniruotės salėje. Jis ne tik krepšinio treneris, jis yra didi asmenybė ir už aikštės ribų.
– Ar labai pasikeitė treniruočių procesas, kai prie komandos vairo stojo K.Maksvytis? Ką manote apie šį jauną trenerį?
– Pasikeitė, nes Maksvytis įnešė naujovių treniruotėse, pasiruošime rungtynėms. Žinote, Maksvyčio pasiekti rezultatai viską pasako – puikiai pasirodė su jaunimo rinktinėmis, viskas buvo gerai su „Neptūno“ komanda praėjusiame Eurolygos sezone.
Jie kartu su Gintaru Kadžiuliu sudaro puikų tandemą, daug kalbasi tarpusavyje, kas man labai patinka, nes, manau, kad vyriausiasis treneris ir jo asistentas turi aktyviai bendrauti ieškodami išeities bei geriausio sprendimo komandai.
Rezultatai rodo, kad mes žaidžiame kitaip, visi laimingi, rezultatai geri, o tai yra svarbiausia. Jis geras treneris ir tą įrodo.
– Esate vyriausias komandos žaidėjas. Negailite patarimų jaunesniems ekipos žaidėjams?
– Stengiuosi su jais kalbėtis, kartais nebūnu malonus, bet visada aiškinti kažką nėra lengva. Aš ir pats buvau jaunas, darydavau klaidų ir dabar darau, visi daro, todėl ir mokaisi visą gyvenimą. Bet reikia klausytis, kai vyresni tau kažką sako. Aš manau, kad mano komandos jaunesni žaidėjai kažką išmoksta iš manęs ir man tai yra malonu.
Marko Popovičiaus tėvas, kai jam buvo 36-eri, o man 18-ka, sakydavo: „Negalvok, kad tu man nepatinki, jei aš ant tavęs šaukiu, tai reiškia, kad tu man labai patinki, tiesiog noriu, kad būtum geresnis rytoj.“ Treneris tai toleravo, nes tuo metu Marko tėvas buvo komandos kapitonas. Dabar aš labiausiai patyręs komandos žaidėjas ir stengiuosi padėti.
– Ar jau galvoje sukasi, ką veiksite baigęs karjerą?
– Taip, jau sukasi. Pernai dalyvavau viename seminare, skirtame Kroatijos krepšinio treneriams, kur sutikau Aleksandrą Džikičių, dirbusį „Lietuvos ryto“ treneriu. Aš išklausiau seminarą, gavau licenciją būti treneriu. Ruošiuosi tam. Bet dar šiek tiek ne dabar.
Žiūriu daug rungtynių, mokausi, kažką užsirašau apie treniruotes, ką mes darome. Reikia pasiruošti, reikia mokytis. Buvau su Džikičiumi Belgrade mėnesį. Jis vedė individualias treniruotes žaidėjams. Tai buvo puiki patirtis man.
Nebuvo taip, kad sakytų: sėskis ir rašyk tai, ką mes darome. Atvirkščiai, jie sakė: „Ateik čia ir kalbėk, tu žaidi jau 19 metų, žaidei Eurolygoje.“ Aleksandras man leido dalyvauti treniruotėje. Noriu būti treneriu. Turiu ir daugiau planų, apie kuriuos dar nenoriu kalbėti (šypsosi).
