Rusijoje A.Milaknis spėjo iššauti keletą galingų tritaškių, o jį gyrė „Uniks“ prezidentas Jevgenijus Pašutintas.
„Fenomenali ranka“, – sakė J.Pašutinas po vieno iš A.Milaknio šou.
Tačiau praėjusį sezoną ledus pralaužęs A.Milaknis žaidžia nestabiliai. Vietomis jis primena apie save, bet serijos pro šalį skriejančių tolimų metimų dar neleido parodyti tikrosios jėgos. Dabar A.Milaknis ir vėl pradėjo savo tritaškių seriją ir tikisi, kad šįkart žaidimo kreivė žemyn nesmigs. Tiesa, trečiadienio Europos taurės rungtynės prieš Liublianos „Olimpija“ komandą buvo prastos. Lietuvis pataikė vos vieną tritaškį iš devynių.
„Vis dar taikausi prie naujos aplinkos, komandos, žaidimo“, – dar prieš rungtynes kalbėjo krepšininkas.
Kazanėje jis gyvena vienas, spėjo užleisti vešlią raudoną barzdą. O ši tapo lietuvio simboliu – A.Milaknis žada: „Grįžęs į Lietuvą jos atsisakysiu.“
A.Milaknis interviu oficialiai „Uniks“ svetainei pasakojo apie Lietuvos krepšinį, Kauno „Žalgirio“ dvikovas Eurolygoje ir savo gyvenimą Rusijoje.
– Kodėl Lietuvoje krepšinis tapo sportu numeris vienas?
– Tai prasidėjo prieš daug metų. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai atradome krepšinį, mes iškovojome Europos čempionato trofėjų. Mūsų šalis serga krepšiniu. Visi pamišę dėl šio sporto. Atgavus Nepriklausomybę ši aistra tik padidėjo.
Mūsų veteranai moko jaunesnius žaidėjus krepšinio meno. Visi lietuviai dievina krepšinį. Pirmiausia – rinktinę, tuomet Kauno „Žalgirį“ ar Vilniaus „Lietuvos rytą“.
– Vaikystėje, ko gero, nebuvo klausimų, kokiu sportu užsiimsite?
– Taip, bet pirmiausia mėginau žaisti rankinį. Tai truko šešis mėnesius, bet man rankinis nepatiko. Tada nuėjau į krepšinio mokyklą, kuri kaip tik būrė mano amžiaus komandą. Taip atsidūriau „Žalgirio“ krepšinio klube.
– Į pagrindinę „Žalgirio“ komandą patekote būdamas 20 metų. Ar didelė konkurencija buvo?
– Iki aštuoniolikos metų žaidžiau tik jaunučių ir jaunimo „Žalgirio“ komandose. Tada patekau į antrąją ekipą ir po poros metų mane perkėlė į pagrindinę komandą. Buvau jaunas, tad nebuvau pasirengęs žaisti tokiu lygiu.
Buvo sunku išsilaikyti pirmojoje komandoje. Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs. „Žalgiris“ turėjo stiprią sudėtį.
Aš pradėjau daug treniruotis ir galiausiai įgijau tinkamos patirties. Stebėjau tokius meistrus, kaip Marcusas Brownas, Marko Popovičius. Juk tai – vieni geriausių snaiperių Europoje. Man žaisti ir treniruotis su jais buvo labai naudinga.
„Žalgiriui“ varžytis su rusų galiūnais – per sunku
– Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje buvo triuškinamas Rusijos klubų. Ar tai susiję su prastesne finansine situacija?
– „Žalgiriui“ nelengva varžytis su tokiomis stipriomis komandomis, kaip Krasnodaro „Lokomotiv“, Maskvos CSKA, Maskvos srities „Chimki“. Šie klubai – vieni geriausių Eurolygoje. Kalbant apie biudžetus, „Žalgirio“ – gerokai mažesnis.
Kur didesni pinigai, ten ir geresni krepšininkai. „Žalgiris“ pralaimėjo, bet visada kovoja. Kita vertus, norėdamas paaiškinti tokius didelius pralaimėjimus, turi būti pačioje komandoje ir išklausyti žaidėjus, trenerius.
Ne paslaptis, kad Lietuvos čempionate „Žalgiris“ neturi tokių rimtų varžovų, kaip Rusijos klubai. Aukščiausio lygio krepšinį komanda pajunta tik Eurolygoje, kur yra visi svarbiausi varžovai.
– Kada jus pakvietė į „Uniks“ klubą? Praėjusią vasarą ar anksčiau, kai rudenį toje pačioje Eurolygos grupėje varžėsi Kazanės ir Kauno klubai?
– Praėjusiais metais. Iškart, kai tik baigėsi sezonas.
– Ar praėjęs sezonas – geriausias jūsų karjeroje? Lietuvos čempionate gavote MVP apdovanojimą.
– Taip. Sutinku su tuo. Tai tikrai buvo geriausi mano gyvenimo metai. Aš prasilaužiau. Nutiko daug svarbių dalykų, su „Žalgiriu“ iškovojome daug pergalių. Žaidėme Lietuvos čempionate, Eurolygoje, laimėjome LKF taurę.
Tada mane pakvietė į rinktinę, su kuria Europos čempionate iškovojome sidabro medalį. Nuostabus sezonas.
– Ar save jau realizavote „Uniks“ komandoje?
– Vis dar išgyvenu prisitaikymo prie naujos ekipos stadiją. Tai pirmas kartas, kai žaidžiu užsienyje. Kartais būna sunku, juk tai – nauja komanda, nauji žaidėjai, treneris ir viskas – naujoje šalyje. Man viskas nauja.
Tačiau panašu, kad sulig kiekviena diena viskas keičiasi į gera. Žinoma, „Uniks“ komandoje dar neparodžiau geriausių savybių.
Galiu žaisti geriau. Stengiuosi per kiekvienas rungtynes, daug treniruojuosi.
– Ar Kaune yra tekę pasiekti tokią pergalių seriją, kokią dabar pasiekėte su „Uniks“? Laimėjote 16 rungtynių iš eilės.
– Negalvojau apie tai, bet su „Žalgiriu“ turėjome pergalių serijų, ypač Lietuvos krepšinio lygoje.
Kur reikalaus, ten ir žais
– Esate snaiperis. Ar visada susitelkiate į tritaškius metimus? Ar toks stilius praktikuojamas ir Lietuvos rinktinėje, kuri – viena stipriausių Europoje?
– Taip sakyti nereikėtų. Negalima susitelkti tik į tolimus metimus. Turėjome įvairių taktinių gudrybių.
– Iš pradžių „Žalgiryje“ žaidėte atakuojančiojo gynėjo pozicijoje, dabar lengvojo krašto puolėjo vietoje. Kur jums geriausia žaisti?
– Man nėra skirtumo. Esu pasirengęs žaisti ten, kur lieps treneris. Man antroji ar trečioji pozicijos – ne problema, bet didžiąją savo karjeros dalį buvau atakuojantysis gynėjas.
– Ar jūsų nenustebino, kaip Antonas Ponkrašovas per Europos taurės rungtynes prieš Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“ komandą pataikė šešis tritaškius iš šešių?
– Antonui tai buvo sėkmingos rungtynės. Puikus mačas. Esu laimingas, kad mano komandos draugas pasirodė taip gerai. Nė karto neprametė, o taip būna retai.
– Krepšinyje būna, kad viena komanda sumeta viską, o kitos kamuoliai skrieja pro šalį. Kaip tai galima paaiškinti?
– Viskas priklauso nuo to, kaip „skaitai“ žaidimą, ar pailsėjai prieš rungtynes, ką valgei, kaip nusiteikei. O svarbiausia – kaip vyko pačios rungtynės. Pirmiausia turi susitelkti į rungtynes, įsijausti į jas, pajusti ritmą ir daryti kuo mažiau klaidų.
Visi šie veiksniai susideda, ir taip įvyksta sėkmingi mačai.
Gyvena vienas
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo Kazanėje?
– Pirmas mėnuo man buvo nelengvas. Nemokėjau kalbėti rusiškai, bet kalbos mokiausi mokykloje. Susidūriau su problemomis ir restoranuose, ir parduotuvėse. Negalėjau susikalbėti su kitais žmonėmis.
Tačiau viskas sugrįžo į savo vėžes. Klubas man davė automobilį, namus, susipažinau su Rusijos žmonėmis, kalba (žurnalistas klausimus pateikė rusiškai, o Artūras atsakė angliškai). Dabar neturiu problemų. Tiesa, gyvenu vienas.
– „Žalgiryje“ neturėjote barzdos, o dabar čia galite būti supainiotas su Kostu Kaimakoglou. Du raudonbarzdžiai.
– Kartais gatvėje mane supainioja su Kamakoglou. Jis tapo mano draugu, žaidžia su mano „Žalgiryje“ turėtu 21-uoju numeriu. Visada draugams sakiau: jeigu išvyksiu į užsienį, užsiauginsiu barzdą. Taip ir nutiko, o kai sugrįšiu į Lietuvą, jos atsisakysiu.
