„Šeštadienį mūsų laukia sunkios varžybos su Klaipėdos „Neptūnu“, – šypteli aukštaūgis, vos tik išvydęs smalsius mūsų žvilgsnius, ir pasiūlo palaikyti jam kompaniją.
Su M. Kupšu kalbamės apie Kėdainių „Nevėžio“ dinozaurus, aukštų žmonių vargus ir svajonę darkart užsivilkti Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
Pravardę išrinko treneris
– Mindaugai, užklupome tave sporto salėje kilojantį svarmenis. Papasakok, kiek svorio iškeli?
– Čia nėra tiek, kiek galėčiau iškelti (juokiasi). Na, daugiau negu šimtą kilogramų tikrai iškeliu.
– Ar turi pravardę komandoje? Teko girdėti, kad komandos draugai tave ir komandos draugą, aukštaūgį Simoną Kymantą, vadina „dinozaurais“?
– Dinozauru dažniau vadina Simą. „Nevėžyje“ man pirmą kartą gyvenime „prilipo“ pravardė „Mindė“. Taip vadinti mane pradėjo treneris, o paskui – ir komandos draugai (juokiasi). Įprastai visiems būdavau tiesiog „Kupšas“.
– Ką veiktum, jeigu nežaistum krepšinio? Iš ko valgytum duoną?
– O, apie tai niekada nė nesusimąsčiau. Mokslininkas tikrai nebūčiau (juokiasi). Menininkas – irgi. Nebūčiau ir treneris.
Yra tekę dainuoti mokyklos chore. Gal būčiau tęsęs dainavimą?…
– Kodėl nenori būti treneriu? Juk didžioji dalis krepšininkų, baigę karjerą, tampa treneriais.
– Tam man trūksta potraukio. Esu labiau išpildytojas negu reikalautojas.
Apkalbų šleifas neišgąsdino
– Šeštadienį Kėdainių „Nevėžio“ namų aikštėje laukia „Tete-a-Tete-Casino LKL“ rungtynės su Klaipėdos „Neptūnu“. Kokias užduotis artėjančioms rungtynėms tau kelia vyriausiasis ekipos treneris Ramūnas Cvirka?
– Laimėti (šypsosi). Su tokiomis komandomis kaip Klaipėdos „Neptūnas“, Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Lietuvos rytas“ žaisti yra tikrai sudėtinga. Aikštelėje labai gerai jaučiasi šių komandų meistriškumas.
– Ar išpildai viską, ko iš tavęs reikalauja R. Cvirka?
– Ne, tikrai ne viską.
– Lapkričio pabaigoje Kėdainių „Nevėžis“ pateikė staigmeną ir įveikė Kauno „Žalgirį“ jo paties tvirtovėje. Ar tai buvo kol kas geriausia sezono pergalė? Galbūt eilėje – ir kitas Lietuvos krepšinio grandas – Vilniaus „Lietuvos rytas“?
– (juokiasi) Dabar Klaipėdos „Neptūnas“, o po to – visos likusios komandos, prieš kurias šiame sezone dar nesame laimėję.
– Sezono pradžioje siekei įsitvirtinti Vienos „Hallman“ klube, tačiau jau spalį sugrįžai į Lietuvą. Kaip nepabūgai sukirsti rankomis su Kėdainių „Nevėžiu“, paskui kurį pernai vilkosi labai nemalonus lažybų ir skolų šleifas?
– Sezono pradžioje išvykau į Austriją. Tikėjausi, kad Vienos „Hallman“ klube man bus gerai, tačiau pamatęs, kaip yra iš tikrųjų, nusprendžiau važiuoti ten, kur geriau.
„Nevėžio“ treneris su manimi bendravo dar prieš prasidedant sezonui, kvietė atvykti pasibandyti. Prikalbino. Ir štai aš čia.
Visi skandalai komandą purtė pernai. Šiemet klube – nauji žmonės. Naujas sezonas – nauja istorija.
– Kaip jautiesi „Nevėžyje“? Ko gero, su tokiais fiziniais duomenimis sulauki pasiūlymų ir iš kitų, pajėgesnių ekipų?
– Vieni krepšininkai krepšinį žaidžia tik dėl pinigų, tuo tarpu man krepšinis – didžiulė aistra. Gali išvažiuoti, kur didesni pinigai, tačiau ne visada ten, kur daugiau moka, yra geriau.
Man patinka ir „Nevėžis“, ir Kėdainiai. Tai – nedidelis miestas, o man, pačiam kilusiam iš nedidelio Joniškio miestelio, tokie prie širdies.
Joniškyje – vienas aukščiausių
– Mindaugai, tavo ūgis – 215 cm. Ar nuo mažens buvai aukštesnis už bendraamžius? O gal smarkiai išstypai paauglystėje?
– Nebuvo taip, kad vieną vasarą imčiau ir stipriai išstypčiau – aukštas buvau nuo pat mažens. Į pirmąją treniruotę tėvai mane nuvedė kai buvau šešerių, nes jau tuo metu buvau labai aukštas. Pamenu, kad visuomet mokykloje buvau aukštesnis ne tik už bendraamžius, bet ir už metais vyresnius berniukus (juokiasi).
Tiesa, savo ūgį jau senokai matavau. Užtat svorį kartas nuo karto pasitikrinu.
– Su kokiais nepatogumais susiduri būdamas tokio ūgio?
– Vargina tik tai, kad reikia pasilenkti einant pro kiekvieną durų staktą. Tačiau jau įpratau. Tai – visai kaip mini treniruotė (juokiasi).
– Tavo pėda – viena didžiausių komandoje. Kur perki sau tinkamą avalynę?
– Sportinius batus perku vienoje lietuviškoje internetinėje parduotuvėje, kurioje yra tikrai nemažas sportinės avalynės pasirinkimas didesnių kojų savininkams. O šventinius batus reikia siųstis iš užsienio. Lietuvoje nerandu.
– Tokio ūgio nepastebimam išlikti ir minioje pasislėpti turbūt neįmanoma. Ar gatvėje tave dažnai stebi žmonės?
– Būna ir tokių, kurie visiškai nekreipia dėmesio, bet 99 procentai žmonių gatvėje į mane atsigręžia (šypsosi). Niekis, jau seniai įpratau.
– Ar visame Joniškyje, iš kurio tu kilęs, esi pats aukščiausias žmogus?
– (juokiasi) Nepasakyčiau. Joniškyje yra aukštaūgių. Pats asmeniškai pažįstu bent jau tris aukštaūgius iš savo miesto. Du iš jų – krepšininkai.
– O ar yra tekę matyti savo ūgio moterį?
– Savo – ne, bet yra tekę matyti moterų, kurių ūgis – šiek tiek virš dviejų metrų. Na, man nelabai patinka tokios aukštos. Geriau gal truputėlį mažesnės.
Svajoja rungtyniauti „Žalgiryje“
– Ar nėra keista eiti į aikštę ir joje kaip lygus su lygiu stumdytis, tarkime, su Robertu Javtoku, kurį kadaise stebėdavai atstovaujantį Lietuvos rinktinei?
– Pirmaisiais metais, kai atėjau žaisti į LKL, tikrai buvo keista. Pradžioje daug kas būna keista.
Kai buvau šešiolikos, iš gimtojo Joniškio atvažiavau į Kauną ir pradėjau žaisti Sabonio krepšinio mokykloje. Šis pokytis irgi buvo beprotiškai keistas.
Niekada negalvojau, kad žaisiu Kaune. Visad to norėjau, tačiau nebuvo galimybių. Ir kuomet dėdė persikėlė gyventi į Kauną, kartu atsivežė mane. Už tai aš jam esu labai dėkingas.
– Sakyk, su kuriuo „Tete-a-Tete-Casino LKL“ vidurio puolėju yra sudėtingiausia kovoti baudos aikštelėje?
– Galbūt su Ianu Vougiouku ir Adamu Lapeta.
– 2013-2014 m. žaidei Kauno „Žalgiryje“, o praėjusį sezoną klubas tave paskolino Estijos ekipai. Ar dėl to šiame sezone rungtyniaudamas prieš „Žalgirį“ turi tarsi papildomą motyvaciją pasirodyti kaip įmanoma geriau?
–Žinoma. Juk „Žalgiris“ – mano buvusi komanda. Pasirodyti gerai kovoje su šia komanda yra ir principo reikalas.
– Vieną sezoną jau gynei Kauno „Žalgirio“ garbę. Ar svajoji ir vėl ginti laikinosios sostinės komandos garbę?
– Visi svajoja žaisti už „Žalgirį“. Norėtųsi grįžti. Jeigu galimybės leis, jei parodysiu kažką naujo, jei nebus traumų ir nesustosiu tobulėti, galbūt kas nors atkreips į mane dėmesį. Viskas priklauso tik nuo manęs paties. Jeigu aikštelėje atrodysiu gerai, gal ne tik „Žalgiris“ mane pastebės (šypteli).
