Juk už sėkmę nedėkojama, o 28-erių A.Lapetai jos prireiks. „Dzūkijos“ klube lenkas buvo vienas iš pagrindinių žaidėjų, o Vilniuje lenko laukia daug didesnė konkurencija, kovojant dėl vietos aikštėje.
Iš Pucko miesto kilęs 217 cm ūgio A.Lapeta Lietuvoje įsikūręs jau nuo 2013 metų. Jis juos praleido Alytuje, o praėjusį sekmadienį sulaukė netikėto skambučio.
Lenkas atsidūrė mainų sukūryje, kokius įprasta matyti NBA lygoje. Jis dar spėjo padėti „Dzūkijai“ 58:55 įveikti Klaipėdos „Neptūną“, tačiau iš karto po mačo turėjo krautis daiktus kelionei į Vilnių.
Vilniečiai „Dzūkijai“ perleido Julių Juciką.
„Taip, bet tik dėl to, kad tą pačią dieną turėjau susikrauti daiktus ir vykti į Vilnių“, – nusijuokia A.Lapeta, paklaustas, ar dėl tokios įvykių eigos nepasijuto lyg žaisdamas NBA.
Atvykęs į sostinę A.Lapeta iš karto patyrė skirtumą tarp gyvenimo mažame mieste ir didmiestyje – pirmadienį automobiliu važiuodamas į treniruoklių salę penkių kilometrų atstumą įveikė per beveik valandą.
Netrukus krepšininkas spaudė ranką vieninteliam pažįstam Vilniaus klubo nariui – treneriui Tomui Pačėsui, kuris „centrą“ treniravo Gdynės „Asseco Prokom“ klube.
– Adamai, Lietuvoje gyvenate nuo 2013 metų. Kokie įspūdžiai mūsų šalyje?, – Lrytas.lt paklausė A.Lapetos.
– Tai labai nuostabi šalis, kurioje gera žaisti krepšinį – tad dėl manęs čia viskas idealu. Ypač dabar, kai persikėliau į Vilnių. Tai labai gražus miestas.
– Žaidėte mažame mieste, o dabar atsidūrėte sostinėje. Kokius skirtumus jau spėjote pajusti?
– Jau pastebėjau vieną labai didelį skirtumą. Nuo sporto salės iki viešbučio važiavau penkis kilometrus, tačiau užtrukau 45 minutes, nes patekau į spūstįį. Alytuje tokių dalykų niekada nebūdavo. Ten viskas labai arti vienas kito, buvo lengva orientuotis mieste.
– Ir vėl dirbsite su T.Pačėsu – kaip jį apibūdintumėte?
– Jis yra labai geras treneris – turbūt geriausias, su kuriuo man teko susidurti per savo karjerą. Džiaugiuosi, kad vėl dirbsime kartu. Jis visada padeda žaidėjams. Kai žaidžiau Lenkijoje ir Tomas mane treniravo, turėjau nuostabų laiką. Tikiuosi, kad ir dabar taip bus.
– Bet T.Pačėsas – itin emocingas ir reiklus. Tai negąsdina?
– Jis turi savo krepšinio taisykles ir tikisi, kad žaidėjai viską atliks taip, kaip nori būtent jis. Jeigu jie to nedaro, normalu, kad treneris pyksta. Man tai nekelia problemų.
– Iš LKL autsaiderių atvykote pas vienus iš lyderių. Kaip dėl to jaučiatės?
– Esu labai laimingas, kad grįžtu prie tokio lygio krepšinio. „Lietuvos rytas“ yra puiki ekipa. Turiu šansą grįžti į aukštą lygį ir tai man didelis žingsnis.
– „Dzūkijoje“ buvote vienas lyderių. Vilniaus ekipos priekinėje linijoje – Antanas Kavaliauskas, Artūras Gudaitis, Kšyštofas Lavrinovičius ir kiti. Nebijote konkurencijos ir sumažėjusio vaidmens?
– Dievinu konkurenciją, tad tai ne problema man. Jeigu žaisiu mažiau, bet komanda laimės – viskas puiku. Man svarbiausia ekipos sėkmė.
– Spėjote pakalbėti su T.Pačėsu apie savo vaidmenį komandoje?
– Prieš dvi dienas sužaidžiau paskutines rungtynes Alytuje, tada skubėjau į Vilnių ir viešbutį, tad apskritai dar nekalbėjau su niekuo (juokiasi).
– Turbūt pasijutote kaip NBA žaidėjas?
– Vien dėl kelionės (juokiasi).
– Nuo Lietuvos iki jūsų gimtosios Lenkijos – netoli. Dažnai grįžtate namo?
– Tikrai ne, vieną ar du kartus per sezoną. Treniruojamės, tad nebūna didelių pertraukų.
– Vilniaus komandoje yra K.Lavrinovičius. Su juo galėsite pakalbėti lenkiškai.
– Būtų tikrai šaunu pabendrauti gimtąja kalba.
– Paskutinį kartą Lenkijos rinktinėje žaidėte 2011 metų Europos krepšinio čempionate Lietuvoje. Sieksite grįžti į rinktinę?
– Šiuo metu galvoju tik apie „Lietuvos rytą“. Noriu būti kuo geresnis, o kas bus ateityje – pamatysime.
– Sekmadienį – kova su „Žalgiriu“. Jau laukiate šių rungtynių?
– Žinoma! Man labai patinka tokie mūšiai, juos mėgstu labiausiai. Dievinu kovoti prieš galingus varžovus, tada jauti didesnę motyvaciją ir troškimą žaisti.
– Jūs esate gynybinio tipo vidurio puolėjas. Ką labiausiai mėgstate atlikti aikštėje?
– Tikrai labai patinka dėti į krepšį – pastatyti gerą užtvarą ir sulaukus kamuolio galingai krauti jį į krepšį. Bet, žinoma, labiausiai koncentruojuosi ties gynyba, siekiu padėti komandos draugams ir neleisti varžovams pelnyti taškų.
– Būtent gindamiesi vilniečiai turėjo didelių bėdų – galbūt tapsite tuo žmogumi, kuris padės išspręsti šią problemą?
– Jeigu tik galiu padėti, bus nuostabu. Darysiu viską, ką geriausiai moku.
