Gintaras Krapikas: į krepšinį – per autobusų parką ir spaustuvę

Dešimt metų – nuo 1980 iki 1990-ųjų „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjęs G.Krapikas, tada iš krepšinio neprasigyveno. Nors sovietų sportininkai treniruodavosi daugiau nei bet kuris Vakarų Europos klubas, žalgiriečiai neturėjo profesionalų statuso. „Tai buvo kapitalistinis žodis, kurio niekas Sovietų Sąjungoje nenorėjo girdėti“, – sakė G.Krapikas.

Tik atėjęs į „Žalgirį“ devyniolikmetis G.Krapikas oficialiai buvo įdarbintas Autobusų parko kontrolieriumi, net turėjo darbo pažymėjimą. Gintaras juokaudavo, jog turi galimybę autobuse prieiti prie bet kurios patikusios merginos ir tikrindamas bilietą ją užkalbinti.

„Tačiau su būsima žmona Ingrida susipažinau ne autobuse“, – juokėsi Gintaras.

Vėliau daugelis komandos žaidėjų buvo „įdarbinti“ Kauno miesto „Žalgirio“ sporto tarybos instruktoriais, o už žaidimą gaudavo po kelis šimtus rublių. Tačiau, palyginti su eiliniais žmonėmis, žalgiriečiai neskurdo. Jie turėdavo visokių privilegijų.

Ko nebūdavo parduotuvėse, krepšininkai gaudavo, įėję per tarnybines duris. Po kokio nors sėkmingo čempionato „Žalgiriui“ leisdavo už rublius apsipirkti valiutinėje parduotuvėje. Krepšininkai net buvo sukūrę posakį: „Mūsų šalyje yra visko, tik ne visiems užtenka“.

Krepšininkai iš užsienio parsiveždavo madingų drabužių, muzikos ir vaizdo aparatūros, vėliau net kompiuterių ir juos Lietuvoje parduodavo. „Jei prekių prisikraudavome proto ribose, muitininkai užmerkdavo akis“, – neslėpė Gintaras.

Prieš išvažiuodamas į Vokietiją, apie 1987 metus, G.Krapikas visai neblogai ėmė uždirbti. „Už vieną pergalę gaudavau tokią premiją, kiek mano uošvienė, kurios atlyginimas būdavo apie 90 rublių per mėnesį, uždirbdavo per metus“, – lygino praeityje žinomas krepšininkas.

Nepraturtėjo Krapikas ir apsigyvenęs Izerlono mieste Vokietijoje. „Mano laikas važiuoti žaisti į užsienį jau buvo praėjęs, – pripažino Gintaras. – Kaip krepšininkas turėjau vardą, bet jau buvau trisdešimtmetis, kurio žaidimas nebepagerės. Todėl patekau tik į antros lygos komandą“.

Treniruotės vykdavo kartą per dieną. Nenorėdamas ištisas dienas nieko neveikti, Gintaras ėmė ieškotis darbo. Jis troško šeimai leisti daugiau nei tik pavalgyti. Kai Izerlono krepšinio klubo prezidentas, turintis spaustuvę, pasiūlė lietuviui pagalbinį darbą, Gintaras iš karto sutiko.

„Spaustuvėje dirbau vidutiniškai apmokamą, visiškai neintelektualų fizinį darbą. Kiek vėliau tapau popieriaus sandėlio viršininku“, – nesigėdijo juodo darbo kaunietis.

Spaustuvės darbininkai, vietos laikraštyje skaitydami, kiek daug išvakarėse Gintaras per rungtynes „Tus Iserlohn“ klubui pelnė taškų, stebėdavosi, kad krepšininkas visai neišpuikęs. Bet didžiausią nuostabą darbininkams sukėlė, kai jų sandėlininkas iš 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių grįžo su bronzos medaliu.

Išvykdamas į olimpiadą Gintaras spaustuvininkams sakė važiuojąs atstovauti Lietuvos rinktinei, tačiau tuo, atrodo, niekas nepatikėjo. Vėliau, čiupinėdami olimpinę bronzą, darbininkai negalėjo atsitokėti, kad ją iškovojo kartu su jais popieriaus rulonus kilnojantis ramusis lietuvis.

„Jei kuris nors vokietis būtų iš olimpiados grįžęs su medaliu, būtų skraidęs padangėse ir su visais kalbėtųsi iš aukšto“, – manė G.Krapikas.

Ji pats tuo metu jautėsi taip, tarsi jam būtų užaugę sparnai: pirmą kartą atstovavo laisvai Lietuvai ir laimėjo olimpinį medalį. „Tuomet nusipirkau 350 JAV dolerių kainavusį pirmą savo gyvenime fotoaparatą ir viską iš eilės pyškinau“, – prisimena G.Krapikas. Jis mėgsta svečiams rodyti nuotrauką, kurioje kartu su Lietuvos krepšininkais olimpiadoje šampaną geria tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Po olimpiados grįžęs į Vokietiją kitą dieną jis jau nuėjo į darbą spaustuvėje, o vakare – į „Tus Iserlohn“ komandos treniruotę.

Atrodytų paradoksalu, bet tai, kad G.Krapikas svetur žaidė neaukšto lygio komandoje, jam padėjo patekti į Lietuvos rinktinę. Lietuvis buvo „Tus Iserlohn“ ekipos lyderis, ir jo individualūs rezultatai buvo puikūs.

„Žalgiryje“ man būdavo sunkiau sublizgėti, kai aplinkui lakstydavo žvaigždės, – prisipažino G.Krapikas. – Vienoje aikštės pusėje su užtaisytu pistoletu stovėdavo Jovaiša, kitoje – Kurtinaitis, o Chomičius, atsivaręs kamuolį, pats mesdavo. Man nebebūdavo progų mėtyti, turėdavau dirbti juodą darbą. Vokiečių komandoje viską dariau pats ir pelnydavau daug taškų. Todėl Lietuvos rinktinės treneris Vladas Garastas mane kviesdavo“.

Į rinktinės treniruočių stovyklas susirinkdavo apie 20 krepšininkų. „Būdavo kviečiami ir jaunesni, todėl mums, „seniams“, reikėdavo stengtis nepasirodyti žiopliems, – prisimena G.Krapikas. – Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis, Jovaiša – visi po kelerius metus nesimatę, plušėdavome iš paskutiniųjų. Tą laiką prisimenu kaip pasaką“.

Su Lietuvos rinktine Gintaras atsisveikino po 1995 metų Senojo žemyno čempionato Graikijoje, kur tapo Europos vicečempionu.