Alacho vardu – grasinimas krepšinio teisėjui perpjauti nosį

Tokį krepšinį Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai) išvydo ten rungtynėms teisėjauti pakviesti lietuviai krepšinio arbitrai.

Šis rašinys – iš 2002-ųjų žurnalo „Krepšinis“.

Aikštė pavirsta kikbokso ir kitokių kovos stilių ringu. Teisėjams lieka trauktis į šalį ir žvalgytis, kaip negauti į sprandą. Aplink šmėkščioja kumščiai, ritasi susipynę kūnai, tykšta kraujas. Iš baltų ir raudonų žaidėjų aprangų matyti tik kažkokia rausva masė.

Imtynininkais ir boksininkais virtusius krepšininkus lazdomis bei koviniais pratimais vos ne vos išskiria subėgę policininkai. Tačiau pareigūnai ir toliau lieka stovėti gyvatvorėje, atitveriančioje peštukus.

Visa tai teko patirti teisėjaujant Jungtinių Arabų Emyratų krepšinio čempionato finalo rungtynėse. Aprašytas mačas buvo audringiausias per visą mėnesį, praleistą prie Persijos įlankos, tačiau netikėti nuotaikų pokyčiai ir smurto proveržiai arabų krepšiniui yra tokia pat kasdienybė kaip NBA – dėjimai į krepšį.

„Tu ką, akis pametei? Nematai, kad mane stumdo, o aš negaliu prie jų prisiliesti? Teisėjauk sąžiningai“, – trata įprastos frazės per visas rungtynes.

„Prisiekiu Alachu, tau po rungtynių bus perpjauta nosis!“ – gali nuskambėti frazė, po kurios tenka skirti techninę pražangą ir pasistengti laikytis atokiau nuo įpykusio žaidėjo. Bent jau kol jį apramins komandos draugai bei treneris.

Skirtingai nei Lietuvos ir kitų Europos valstybių krepšininkui, techninė pražanga arabui žaidėjui turi visiškai kitokį poveikį.

Paprastai jo akys pasrūva krauju, jis pasiryžęs atkeršyti teisėjui už tokį „akiplėšiškumą“.

„Čia geriau nedalyti techninių pražangų“, – pirmą kartą einant į aikštę perspėjo tarptautinės kategorijos arbitras iš Baltarusijos Aleksandras Jarockis. Jo vertėjo klausyti, nes už A.Jarockio pečių – devynerių teisėjavimo arabams metų stažas.

Lygiai taip pat teko klausyti nurodymo nė su vienu krepšininku ar treneriu nesileisti į pokalbius prieš varžybas. Po rungtynių su jais šnekėtis dingsta bet koks noras, nes nevaldomų emocijų proveržis neišvengiamas. Net jeigu to trenerio auklėtiniai ir laimėjo. O Lietuvoje po mačų abiejų ekipų treneriai dažnai susitinka su teisėjais ir ramiai aptaria pasibaigusį mačą.

Jungtiniuose Arabų Emyratuose po rungtynių aikštėje sveikiau neužtrukti. Protokolą pasirašyti ir striukes atneš vietiniai kolegos. Jų geriau palaukti kambarėlyje, prie kurio durų nuolat budi policininkai. Jie ir palydės iki automobilio, jei reikės.

Prieš varžybas neverta šnekėtis su žaidėjais kiek dėl kitokios priežasties. Jeigu jau pašnekėjai, arabų akyse tu – jų draugas, kuris žiūrės pro pirštus į pražangas, padės puolant, tik pats nemes į krepšį.

„Hakam (teisėjau), kaip tu gali švilpti tokias nesąmones savo draugui“, – piktinasi arabas akivaizdžia pražanga. Tuo metu sekretoriatas ir komisaras lūžta iš juoko.

Kai kada teisėjo adresu pasipila ištisa tirada arabiškų „palinkėjimų“, kurie gali išmušti iš pusiausvyros vietos arbitrą, bet pralėks pro ausis europiečiui.

Nebent tai būtų kas nors panašaus į „šarmutą“ – kraupų kaltinimą kūno pardavinėjimu.

Europos teisėjai parankesni tokioms varžyboms ir savo temperamentu.

„Dabar supranti, kodėl mes kviečiamės teisėjus iš užsienio, – po vienų nervingų rungtynių sakė Jungtinių Arabų Emyratų krepšinio asociacijos direktorius Kassemas Dadouchas. – Jūs ir puikiai suvokiate padėtį aikštėje, ir nepasiduodate žaidėjų provokacijoms“.

Kita priežastis, dėl kurios teisėjauti Jungtiniuose Arabų Emyratuose parankiau europiečiams, sudariusiems trumpalaikes sutartis, yra socialinis veiksnys. Daugelis krepšininkų yra Jungtinių Arabų Emyratų piliečiai, turintys daugybę privilegijų.

„Jeigu dar kartą sušvilpsi man pražangą, būsi išsiųstas iš šalies“, – tokius grasinimus, pasak FIBA arbitro iš Sirijos Mohendi Khattabo, kuris nuolat gyvena Emyratuose, galima išgirsti iš žaidėjo, atvykusio į rungtynes naujausiu „Lexus“.

Panašūs grasinimai kai kada pasipila ir treneriams, panorusiems pakeisti kelias klaidas iš eilės padariusį Emyratų pilietį. Taip buvo per vienerias rungtynes Šardžioje. Tuomet žaidė vietos „Al Shaab“ ir Dubajaus „Al Wassel“. „Al Shaab“ treneris norėjo pasodinti ant suolo pagrindinį įžaidėją iš Jungtinių Emyratų. Šiam toks sprendimas pasirodė neteisingas. Treneris iš Tuniso tik pagūžčiojo pečiais.

„Arabai samdo europiečius mėžti visą tą mėšlą, kurio neįstengia iškuopti vietiniai, – apibūdino Jungtinių Arabų Emyratų krepšinio asociacijos strategiją A.Jarockis. – Vietos teisėjų lygis yra gerokai žemesnis. Be to, jiems reikia gyventi šioje šalyje ir nuolat turėti reikalų su visagaliais Emyratų piliečiais. Mes atvažiavome, sušvilpėme, išvažiavome. Ilgiau čia teisėjauti europiečiui negerai“.

Tiesa, europietiškas krepšinio traktavimas Emyratuose ne visuomet tinka. FIBA rekomendacija yra „The best call is no call“ („Geriausias švilpukas – tyla“ arba „Jeigu galima nešvilpti, geriau tą ir daryti“).

Labai sunku fiksuoti žingsnius. Stokodami technikos ir krepšinio pagrindų, arabai dažnai mala kojomis arba dėlioja jas neįprastai lėtai.

Tuomet praverčia kitas FIBA arbitrų principas – nefiksuoti pažeidimo, jeigu jis nesuteikė puolėjui žymaus pranašumo prieš besiginantį varžovą.

Krepšinio lygis Emyratuose toli gražu neprilygsta net LKAL komandų žaidimui, nors rungtynių metu būna labai didelė įtampa. Net kai kurie lietuviai mėgėjai, su kuriais teko žaisti krepšinį Dubajaus Safos parke, galėtų patekti į keleto klubų starto penketą.

Man būnant Dubajuje, ten stovyklavusi Permės „Ural Great“ ekipa įveikė Jungtinių Arabų Emyratų čempionus iš Dubajaus „Al Ahli“ 65 taškų skirtumu. Tačiau net „Al Ahli“ treneriai pripažino, kad skirtumas galėjo būti gerokai didesnis.

Arabų komandoms trūksta mąstymo aikštėje ir drausmės. Tos ekipos, kurių treneriai siekia tvarkos, ir pirmauja nacionaliniame čempionate.

Dažnai mačai prasideda vėliau, nei numatyta. Komandų pristatymų prieš rungtynes nebūna, teisėjai turi primygtinai prašyti, kad krepšininkai pasirodytų aikštėje laiku. Tačiau gali pamatyti žaidėjus ant suolo gurkšnojančius arbatą, lyg jų lauktų ne įtemptas mačas, o ilgas pokalbis ar net bridžo partija su draugais.

Nereikia stebėtis, jei prašoma palaukti, nes krepšininkai ir treneris meldžiasi specialiai tam skirtoje salės vietoje. Beje, teko rungtynes pradėti vėliau ir dėl to, kad su žaidėjais meldėsi ir teisėjai.

Krepšininkai – greiti, vikrūs, tačiau ne itin atletiški. Yra vos keli žaidėjai, kurių ūgis didesnis nei du metrai. Dėjimas į krepšį – vos ne mėnesio įvykis.

Komandų sudėtis – tautų mozaika. Žaidžia ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenantys arabai iš Tuniso, Libano, Jordanijos, Egipto, ir pakistaniečiai, indai.

Dėl tautinės įvairovės Emyratų sporto pasaulyje kai kada galima pastebėti kuriozų. Pavyzdžiui, kai Jungtinių Arabų Emyratų rinktinė pralaimėjo pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynes Indijai 0:1, žurnalistai negalėjo atsistebėti, kodėl gatvėse buvo džiaugiamasi. Pasirodo, džiūgavo Emyratuose gyvenantys indai.

Krepšinis Emyratuose – toli gražu ne populiariausia sporto šaka. Tad pažiūrėti krepšinio varžybų ateina vos keliolika žiūrovų – daugiausia šeimininkų klubo nariai, darbuotojai, dubleriai, Krepšinio asociacijos atstovai. Tačiau salės būna sausakimšos, kai vyksta kokios nors tautinės bendruomenės, tarkime, Emyratuose gyvenančių filipiniečių, pirmenybės.

Pusė komandos paprastai sudaryta iš jaunių, kurie turi atskirą čempionatą. Tą pačią savaitę jie kaunasi dviem frontais.

„Viskas labai paprasta, – aiškino A.Jarockis. – Krepšinį daugiausia žaidžia jaunuoliai, kuriems dar nereikia ieškotis darbo ir rūpintis šeimos išlaikymu. Kai ateina pilnametystė, Emyratuose nelieka dauglaiko krepšiniui – treniruotėms ir varžyboms. Nereikia stebėtis, kad jaunių krepšinis daug malonesnis akiai“.

Jauniai nesiginčija su teisėjais. Jie nerėkia, kad žaidžia krepšinį jau penkerius metus ir puikiai jį išmano. Jie nuoširdžiai stengiasi kartoti per televiziją matytus krepšinio žvaigždžių judesius, negailėdami nei savęs, nei varžovų, spaudžia juos visas rungtynes, klauso trenerių. Galų gale jauniai taip džiaugiasi pergale, kad prieš arabų džiūgavimą net NCAA čempionų šėlsmas po „Kovo beprotybės“ finalo atrodo lyg vėjo gūsis prieš emocijų audrą.

Suaugusieji savo žaidimą grindžia individualiais reidais, grumtynėmis po krepšiu. Tiesa, komandos lyderiams stengiamasi kuo daugiau padėti užtvaromis.

Ir jauniams, ir suaugusiesiems, žaidžiantiems krepšinį, dar toloka iki Europos lygio. Tačiau klubai nepaprastai rūpinasi savo krepšininkais. Prieš kiekvieną treniruotę teipuojamos kojos ir daromos įvairios procedūros net jauniams. Jie gali bet kada naudotis atletinės gimnastikos sale, baseinais.

Tačiau krepšininkų pasirengimas rungtynėms, palyginti su Europa ar net Pietryčių Azija, yra paviršutiniškas. Apšilimui užtenka keliolikos minučių. Vis dėlto jau ir tai yra pažanga.

Pasak K.Dadoucho, neseniai  Jungtiniuose Arabų Emyratuose krepšinio apskritai nebuvo. Jį ėmėsi kurti egiptiečiai, libaniečiai ir sirai, atkeliavę dirbti į šią šalį.

Beveik visos krepšinio komandos įkurtos prie futbolo klubų. Jų savininkai šeichai, kuriems – kaip tikriems feodalams – priklauso visa valdžia, skiria krepšiniui vis daugiau pinigų ir kai kada net patys teikiasi ateiti į rungtynes.

Emyratų Krepšinio asociacijos iniciatyva ir gavus šeichų sutikimą, jau kuris laikas rengiamas tradicinis Ramadano turnyras, kuriame keliskart dalyvavo Kauno „Žalgiris“. Kviečiamos stovyklauti komandos, kurių miestuose krepšinis populiarus, pavyzdžiui, Permės „Ural Great“. Net numatyta leisti Jungtinių Arabų Emyratų čempionate rungtyniauti užsieniečiams.

Vienas iš čempionų titulą gynusio „Al Ahli“ klubo vadovų užsiminė, kad mielai nusipirktų porą Lietuvos nacionalinės rinktinės narių. Pinigai esą nesvarbu, svarbu laimėti pirmenybes ir Persijos įlankos šalių klubų čempionatą.

Tačiau kad patektų į Persijos įlankos klubų čempionatą, „Al Ahli“ dar turėjo laimėti šalies pirmenybes.

Mat aprašytasis mačas Abu Dabyje su vietos „Al Wahda“ baigėsi šeimininkų pergale. Tąsyk numalšinus muštynes Jungtinių Arabų Emyratų krepšinio vadovai, pasitarę su vietos arbitru, nusprendė tęsti rungtynes, paliekant aikštėje po penkis kiekvienos komandos žaidėjus ir po trenerį.

Pasibučiavę peštukai tęsė dvikovą. Jai baigiantis aikštėje liko keturi vienos ir trys kitos komandos krepšininkai. Finalo rezultatas išsilygino 1:1.

Tačiau europiečių teisėjų paslaugų lemiamam mačui jau nereikėjo. „Al Ahli“ sumanė išvykti stovyklauti į Graikiją, tad trečiąjį mačą teko atidėti bent trims savaitėms.

Šis rašinys – iš 2002-ųjų žurnalo „Krepšinis“.