„Du taškai, vyruti!“ – „Houston Rockets“ drabužinėje šūktelėjo komandos įžaidėjas Patrickas Beverley.
D.Motiejūnas nusišypsojo. Nesvarbu, kad praėjusį trečiadienį rungtynėse Vašingtone tie du taškai buvo vienintelis jo taiklus metimas, o per 8 minutes jis dar spėjo triskart suklysti ir penkiskart prasižengti.
Dviejų taškų Lietuvos puolėjas nebuvo įmetęs nuo praėjusių metų kovo 25-osios. Tai yra aštuonis su puse mėnesio.
„Po tokios traumos ne visi iš vis grįžta į aikštę“, – sakė 25 metų D.Motiejūnas, iškentęs neprognozuotai ilgą reabilitacijos procesą po tarpslankstelinio disko operacijos ir pagaliau vėl pradėjęs žaisti NBA.
Krepšininko nugaros apačioje per vidurį eina ryškus randas. Operacijos pėdsakai čia įspausti visiems laikams. Bet svarbiau, kad 213 cm aukštaūgis lietuvis pasiryžęs bet kam, kad tik tų pėdsakų neliktų jo žaidime.
Jei reikės, D.Motiejūnas laikinai net paliks „Houston Rockets“ klubą ir savo noru išvyks į dukterinę „Rio Grande Valley Vipers“ komandą NBDL lygoje, kad tik galėtų kuo daugiau rungtyniauti ir pasivyti savo komandos draugus.
„Sunku įsivažiuoti“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ po pergalės prieš „Wizards“ pripažino D.Motiejūnas.
Jis neslėpė, kad ilgi mėnesiai be krepšinio nebuvo lengvi. Kad buvo laikas, kai imdavo neviltis, nes užspaustas nervas gijo lėčiau nei tikėtasi.
Bet šis vaikinas nelinkęs skųstis, o juo labiau pasiduoti. Neveltui jis ant krūtinės turi išsitatuiravęs erelį, nagais įsikabinusį į krepšinio kamuolį.
Kaip ir šis plėšrūnas, D.Motiejūnas niekada nepaleis to, ką iškovojo – savo įspūdingos krepšininko karjeros: nuo perspektyvaus ilgšio Kauno krepšinio mokykloje iki „Houston Rockets“ starto penketo žaidėjo.
Praėjusį sezoną iki traumos D.Motiejūnas vidutiniškai rinkdavo 12 taškų ir atkovodavo 5,9 kamuolio.
Kai Hjustono klubas šį sezoną pradėjo be lietuvio sudėtyje, komandos draugai jam nuolat primindavo, kaip jo trūksta.
„Net traumuotas Donatas ateidavo į salę pamėtyti. Kiekvieną dieną jį raginome ir kartojome: mums tavęs reikia“, – pasakojo „Rockets“ gynėjas Ty Lawsonas, 2011-aisias žaidęs Kauno „Žalgiryje“.
„Perduokite visam „Žalgiriui“ nuo manęs „labas“, – paprašė amerikietis.
Kai šį sezoną T.Lawsonas persikėlė į „Rockets“ iš Denverio, pasidalino su lietuviu savo prisiminimais iš Kauno.
Nors dabar D.Motiejūno namai jau ne Kaunas, o Hjustonas, kur per Kalėdas šilčiau nei Lietuvoje per Velykas, o lietuviškas Kūčias krepšininkui primins tik atkeliavę tėvai.
Jiems didžiausia švenčių dovana bus ne po eglute, o pamatyti savo sūnų vėl rungtyniaujantį.
– Kai dėl traumos nebegalėjote rungtyniauti, daugeliui buvo labai netikėta, kadangi iki tol apie jokias sveikatos problemas nebuvo girdėti, o paskutinėse rungtynėse prieš operaciją rungtyniavote net 37 minutes ir surinkote 21 tašką. Bet patį turbūt kurį laiką kankino skausmai?
– Kai žaidžiau paskutines rungtynes, mano koja vilkosi. Aš kliūdavau lygioje vietoje. Nežinojau, kas darosi.
Iki tol jutau kažkokius nugaros skausmus, ji buvo įsitempusi, bet nežinojau, kad viskas baigsis taip rimtai. Juk niekada su nugara neturėjau problemų, todėl viskas buvo netikėta ir man.
– Kiek laiko jutote, kad kažkas yra ne taip?
– Tris keturias dienas. Jaučiau rungtynėse Indianoje, kitą dieną vėl, kai žaidėme su Naujuoju Orleanu. Buvo tam tikras momentas, kai tai atsitiko, aš puikiai jį žinau.
– Rungtynių metu?
– Kur buvo, ten buvo. Kitas klausimas.
– Kaip vyko gydymas iki operacijos?
– Kai komanda pamatė, kad yra blogai, kad koja nusilpusi, mane nusiuntė atlikti magnetinio rezonanso. Ten pasakė, kokia situacija, kad pradžioje bandys suleisti vaistų ir žiūrės.
Dažnai būna, kad tokia disko išvarža kažkiek susitraukia, ir nervą atleidžia. Bet kai apžiūrėjo kitas daktaras, jis iš karto pasakė, kad nėra ko laukti, reikia operuoti.
Gydytoją Robertą Watkinsą rekomendavo Dwightas Howardas, kuriam šis irgi darė panašią operaciją. Jis yra operavęs nemažai žymių sportininkų.
– Gydytojas taip pat tikėjosi, kad reabilitacija bus trumpesnė?
– Taip, bet niekas negali prognozuoti, kaip nervas atsigaus – jis yra vienas sunkiausiai gyjančių dalykų, jei iš viso sugyja. O kuo esi vyresnis, tuo sunkiau.
Man pasakė, kad turėčiau atsigauti, nes esu jaunas.
– Kiek šį trauma padarė įtakos santykiams su „Rockets“? Klubas nepratęsė sutarties su jumis, sukasi kalbos apie galimus mainus.
– Jokių problemų su klubu nėra. Jie mane labai palaikė, gydytojai gydė, treneriai kasdien su manimi dirbo, visi manimi tikėjo ir pasitikėjo. Nei aš neturiu priekaištų jiems, nei jie man.
– Dabar visi labiausiai atsimena tai, kaip puikiai žaidėte praėjusį sezoną iki traumos. Bet kad to pasiektumėte, turėjote iškęsti porą metų „Rockets“ atsarginių suolo gale. Kaip sunku pagaliau prasimušus vėl sustoti?
– Taip jau yra mano gyvenime: kiekvieną kartą kažką pasiekus viską vėl tenka daryti nuo pradžios. Nematau tame nieko blogo.
Kai kažkas siunčia atgal, turi pradėti viską nuo pradžių. Bet aš mėgstu dirbti.
– Dėl traumos negalėjote žaisti Lietuvos rinktinėje Europos čempionate, kur komanda pateko į Rio de Žaneiro žaidynes. Ar pasinaudosite tuo bilietu į olimpiadą?
– Tai ne mano bilietas ir ne nuo manęs viskas priklauso. Jei domėsis ir mane kvies, tada žiūrėsime. Jei ne, juk yra tie žaidėjai, kurie tą bilietą laimėjo. Niekas nežino, kaip bus. Negaliu nuspręsti dalykų, kurie ne nuo manęs priklauso,
– Kartą jau buvote kviečiamas ruoštis olimpinėms žaidynėms, bet po NBA naujokų biržos nutarėte nevažiuoti į Londoną. Kaip buvo priimtas tas sprendimas prieš ketverius metus?
– Pasitariau su „Rockets“, pats mačiau didesnį pliusą dirbti individualiai, nei važiuoti į olimpiadą ir sėdėti ant suoliuko.
– Ką jums reiškia olimpinės žaidynės? Ar žiūrėdavote jas vaikystėje?
– Kiekvieno sportininko svajonė yra žaisti ir laimėti olimpiadoje. Tai didžiausia garbė nuo Arvydo Sabonio laikų iki dabar – prestižiškiausias krepšinio turnyras.
Iš vaikystės 1996 metų olimpiados nelabai atsimenu. O 2000-ųjų Sidnėjų jau pamenu – su tėčiu keldavomės naktį žiūrėti varžybų.
– Artėjant Kalėdoms pasiilgstate namų ar jau pripratote prie žiemos švenčių Teksaso saulėje?
– Sniego jau ketvirtus metus nematysiu, prie to pripratau. Mes vis tiek žaidžiame ir Kalėdų dieną, ir per Naujuosius.
Bet Kalėdoms dažniausiai atskrenda tėvai. Pernai tėvas kartu su manimi po Kalėdų keliavo į rungtynes San Antonijuje.
Metus prieš tai lankėsi abu tėvai, todėl Kalėdas simboliškai atšvenčiame. Ir šiemet jie atvažiuos.
– Ar Hjustonas jau namai? Pasakojote, kad kai buvote traumuotas ir eidavo pasivaikščioti, net nepažįstami žmonės siūlydavo pavėžėti.
– Taip, čia jau mano namai, gyvenu ketvirtus metus.
Po operacijos gydytojas man liepė vaikščioti, nes tai padeda gyti nugaros diskui. Aš ir vaikščiodavau vakarais aplink namus. Mašinos sustodavo ir žmonės klausdavo, ar reikia kažkur pavežti.
– Bet po šio sezono viskas gali keistis, nes sutartis su „Rockets“ baigsis ir tapsite laisvuoju agentu. Net ir dabar sklando gandai apie tai, kad klubas gali jus netrukus iškeisti. Ar yra didelis skirtumas, kuriame NBA klube rungtyniauti?
– Kas ką darys, ne nuo manęs priklauso. Aš Hjustone esu laimingas. Kur beeičiau, mane žmonės atpažįsta, maloniai bendrauja, ir noriu čia likti. Negalvoju apie tai, kas bus toliau.
