„Du taškai, vyruti!“ – „Houston Rockets“ drabužinėje šūktelėjo komandos įžaidėjas Patrickas Beverley.
D.Motiejūnas nusišypsojo. Nesvarbu, kad praėjusį trečiadienį rungtynėse Vašingtone tie du taškai buvo vienintelis jo taiklus metimas, o per 8 minutes jis dar spėjo triskart suklysti ir penkiskart prasižengti.
Dviejų taškų Lietuvos puolėjas nebuvo įmetęs nuo praėjusių metų kovo 25-osios. Tai yra aštuonis su puse mėnesio.
„Po tokios traumos ne visi iš vis grįžta į aikštę“, – sakė 25 metų D.Motiejūnas, iškentęs neprognozuotai ilgą reabilitacijos procesą po tarpslankstelinio disko operacijos ir pagaliau vėl pradėjęs žaisti NBA.
Krepšininko nugaros apačioje per vidurį eina ryškus randas. Operacijos pėdsakai čia įspausti visiems laikams. Bet svarbiau, kad 213 cm aukštaūgis lietuvis pasiryžęs bet kam, kad tik tų pėdsakų neliktų jo žaidime.
Jei reikės, D.Motiejūnas laikinai net paliks „Houston Rockets“ klubą ir savo noru išvyks į dukterinę „Rio Grande Valley Vipers“ komandą NBDL lygoje, kad tik galėtų kuo daugiau rungtyniauti ir pasivyti savo komandos draugus.
„Sunku įsivažiuoti“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ po pergalės prieš „Wizards“ pripažino D.Motiejūnas.
Jis neslėpė, kad ilgi mėnesiai be krepšinio nebuvo lengvi. Kad buvo laikas, kai imdavo neviltis, nes užspaustas nervas gijo lėčiau nei tikėtasi.
Bet šis vaikinas nelinkęs skųstis, o juo labiau pasiduoti. Neveltui jis ant krūtinės turi išsitatuiravęs erelį, nagais įsikabinusį į krepšinio kamuolį.
Kaip ir šis plėšrūnas, D.Motiejūnas niekada nepaleis to, ką iškovojo – savo įspūdingos krepšininko karjeros: nuo perspektyvaus ilgšio Kauno krepšinio mokykloje iki „Houston Rockets“ starto penketo žaidėjo.
Praėjusį sezoną iki traumos D.Motiejūnas vidutiniškai rinkdavo 12 taškų ir atkovodavo 5,9 kamuolio.
Kai Hjustono klubas šį sezoną pradėjo be lietuvio sudėtyje, komandos draugai jam nuolat primindavo, kaip jo trūksta.
„Net traumuotas Donatas ateidavo į salę pamėtyti. Kiekvieną dieną jį raginome ir kartojome: mums tavęs reikia“, – pasakojo „Rockets“ gynėjas Ty Lawsonas, 2011-aisias žaidęs Kauno „Žalgiryje“.
„Perduokite visam „Žalgiriui“ nuo manęs „labas“, – paprašė amerikietis.
Kai šį sezoną T.Lawsonas persikėlė į „Rockets“ iš Denverio, pasidalino su lietuviu savo prisiminimais iš Kauno.
Nors dabar D.Motiejūno namai jau ne Kaunas, o Hjustonas, kur per Kalėdas šilčiau nei Lietuvoje per Velykas, o lietuviškas Kūčias krepšininkui primins tik atkeliavę tėvai.
Jiems didžiausia švenčių dovana bus ne po eglute, o pamatyti savo sūnų vėl rungtyniaujantį.
Apie visa tai – D.Motiejūno interviu „Lietuvos rytui“. Pateikiame pirmąją jo dalį.
– Donatai, ar saldūs pirmieji pelnyti taškai po aštuonių su puse mėnesio pertraukos?
– Turbūt saldesnė pati pergalė. Vis tiek galvoju, kad komanda svarbiau nei asmeniniai rezultatai. Bet po truputį įsivažiuoju ir pradedu jausti žaidimo ritmą.
– Treneris, atrodo, pradeda labiau pasitikėti, nes šį kartą leido žaisti ir ketvirtajame kėlinyje, kai vyko kova taškas į tašką. Tačiau staigiai prisirinkote pražangų ir klaidų, teisėjai švilpė ir švilpė. Patirties stoka?
– Negaliu kontroliuoti, ką teisėjai daro. Su jais pasišnekėjau kelis kartus, pasakiau, kad aš NBA ne pirmi metai, ir jie turėtų kai ką praleisti pro akis. Žaidžiau taip, kaip leido.
Dabar mano žaidimas yra kaip ikisezoninėse varžybose. Kad grįžčiau į formą man reikia daug minučių aikštėje. Jei ne čia, tai gal į NBDL lygą važiuosiu pasižaisti. Aš pats to noriu, nes po aštuonių mėnesių nežaidus krepšinio sunku įsivažiuoti.
Žaidimo praktikos trūkumas dar ne vienas ir ne dvi rungtynes jausis mano judesiuose, perdavimuose, bendroje formoje. Reikia galvoti, kaip greičiau susitvarkyti.
– Ar apie išvažiavimą į NBDL jau kalbėjotės su „Rockets“ vadovais?
– Apie tai šnekėjau iš pat pradžių, bet jie sakė, kad galiu žaisti „Rockets“, kad viskas bus gerai čia. Tačiau jei norėsiu išvykti, jie neprieštaraus.
– Pasakojote, kad dabar kūnas yra stipresnis nei bet kada anksčiau, nes visą reabilitaciją praleidote jį stiprindamas. Kas pasikeitė?
– Esmė buvo sustiprinti klubus, nugarą ir pilvo presą. Tai ir buvo daroma visą mano atsigavimo periodą. Pakeičiau požiūrį į mitybą ir išsigryninau maistą. Dabar turiu mažiausią riebalų masę per savo karjerą. Viską dariau, kad greičiau pasiekčiau geriausią formą.
– Tiek ilgai dirbti reabilitacijoje sunkiau fiziškai ar psichologiškai?
– Ir taip, ir taip. Kiekvieną dieną eiti į treniruotes ir kovoti su savimi yra sunkiausia. Tam tikru momentu supratau, kad didžiausias priešas stovi priešais mane kai žiūriu į veidrodį, o ne kažkur salėje.
Gyvenau nuo vienos dienos iki kitos ir negalvojau, kas bus poryt ar užporyt. Daktaras iš karto pasakė, kad nedaug žmonių atsigauna po tokios kaip mano traumos. Užspaustas nervas ir atjungta koja yra vienas iš blogiausių dalykų, kurie galėjo nutikti.
Grįžti į aikštę reikėjo didelės koncentracijos ir sunkaus darbo. Pastaruosius tris mėnesius salėje praleisdavau po devyniasdešimt valandų per savaitę.
Antrąją interviu dalį portale Lrytas.lt skaitykite sekmadienį.
