Tik šio amžiaus pradžioje „London Towers“ klubas padėjo britams susipažinti su tuo paslaptingu žaidimu. Dalyvavę Eurolygos ir Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) varžybose, „London Towers“ 2001-ųjų žiemą apsilankė ir Lietuvoje, kur žaidė trejas NEBL rungtynes. Daugeliui žaidėjų ir juos lydėjusių žurnalistų tai buvo pirmoji pažintis su Lietuvos krepšiniu.
Vienas iš čia apsilankiusių korespondentų – septyniolika metų dirbęs televizijoje Paulas Davidsonas. Visą sezoną keliavęs kartu su „Towers“ po Europą, 2001-ųjų rudenį P.Davidsonas išleido knygą apie Londono klubo pažintį su geriausiomis senojo žemyno komandomis ir įdomiausiomis vietovėmis.
Žurnalas „Krepšinis“ 2001-aisiais spausdino vieną šios knygos skyrių, skirtą dviejų Didžiosios Britanijos žurnalistų viešnagei Lietuvoje.
Apie pažintį su Kaunu
Pakeliui į Kauną, esantį už 60 mylių nuo Vilniaus, stebėjome Lietuvos kraštovaizdį. Kadangi matėme vien tik lygumas, nusprendėme, kad tai panašu į Olandiją be malūnų. Arba į Norfolką be alaus barų.
Beieškant viešbučio Kaune įvyko įdomi istorija. Suradome pastatą, kuris buvo mūsų turimo oficialaus Lietuvos turizmo leidinio nuotraukoje, tačiau tai nebuvo viešbutis „Lietuva“, kaip mus įtikinėjo spausdintas mūsų kelionės vadovas.
Viešbutį „Lietuva“ radome už kelių namų nuo tos vietos, kur jis turėjo būti. Nesileisdamas į smulkmenas, galiu tik pasakyti, kad, pamatęs šio viešbučio kambarį, „Skrydžio“ apartamentams Vilniuje savo reitinge pridėjau vieną žvaigždutę.
Apie rungtynes su „Žalgiriu“
Kauno sporto halė buvo dar geresnė arena už tą, kurią matėme Vilniuje. Atrodė tarsi mažas NBA arenos modelis. Be to, čia buvo suvenyrų: šalikų, marškinėlių, kepuraičių, net vazų ir porcelianinių batelių su „Žalgirio“ simboliais.
Aikštėje kova vyko tik pirmas keturias minutes, kol buvo lygu 6:6. Tai buvo geriausios „Towers“ minutės, nes vėliau „Žalgiris“ pradėjo mus niokoti. Trečiojo kėlinio pabaigoje šeimininkai pirmavo jau 57:31, ir kas žino, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu Kauno treneriai nebūtų išleidę savo atsarginių. Tai leido pralaimėti gana padoriai – 67:83.
Spaudos konferencijoje N.Nurse'as, kaip įprasta, turėjo atsakyti į keletą klausimų apie agresyvų „Towers“ žaidimo stilių, kuris, atrodo, nedavė ramybės Lietuvos žurnalistams.
Išeidamas Rickas Tayloras taikliai reziumavo visus vakaro įvykius: „Jie mus paprasčiausiai nužudė“.
Nors Lietuvos viešbučiai (tie, kuriuos mes pasirinkom) paliko nekokius įspūdžius, tačiau restoranai ir barai šioje šalyje – nuostabūs. Viename jų praleidome ir sekmadienio vakarą, kalbėdamiesi apie Lietuvos ir kitų matytų šalių krepšinio skirtumus.
Atvykdami čia, su Brianu įsivaizdavome Lietuvos krepšininkus tarsi monstrus, todėl nustebome pamatę, kad jie – ne didesni už mūsų žaidėjus. Viską lėmė jų greitis ir kamuolio valdymas, nekalbant jau apie jų sugebėjimą pataikyti kamuolį į krepšį (kas, kaip supratau, krepšinyje yra gana svarbu). Nieko stebėtino, kad lietuvių krepšininkai yra tokia paklausi prekė geriausių Europos klubų turguje.
Sirgaliai taip pat turėjo savo bruožų. Nebuvo milžiniškų vėliavų, kaip Italijoje, ar surepetuotų būgnų orkestrų, kaip Vokietijoje. Čia buvo daug lietuviškų skanduočių, be to, jiems labai patiko mojuoti šalikais (kaip Anglijoje per futbolo varžybas prieš dešimt penkiolika metų).
Sutarėm, kad tai sukuria gerą atmosferą.
Apie didžiąją oro uosto paslaptį
Iš ryto paaiškėjo, kad tas „Utenos“ buvo stipresnis, nei atrodė. Laimė, kad kelias atgal į Vilnių buvo žinomas, todėl nebeturėjome apkrauti savo galvos papildoma protine veikla.
Grąžinę automobilį nuomos kompanijai, vėl atsidūrėme Vilniaus oro uoste. Čia mūsų laukė atradimas, kad išvykimo salė niekuo neprimena tų atvykimo salės požemių. Kilo klausimas, kodėl ši erdvi ir šviesi patalpa yra slepiama nuo atvykstančių keleivių.
Kad ir kaip ten būtų, be mūsų, į Frankfurtą patekti norėjo tik devyni piliečiai, todėl dvi būsimos skrydžio valandos žadėjo malonų ir laisvą poilsį mintyse dėliojant įspūdžius apie Lietuvą.
Pirmoje dalyje skaitykite apie anglų įspūdžius Vilniuje.
Šis rašinys – iš 2001-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
