„Prieš atvykdama gyventi ir dirbti į Lietuvą 10 metų žaidžiau Lenkijoje. Kaip bebūtų gaila, ten žaidimo lygis buvo ir tebėra kur kas aukštesnis. Taip, tuos du metus Vilniuje buvo tikrai buvo smagu. Kalbant apie tą mačą, tikrai nieko neprisimenu, per gyvenimą prabėgo tiek daug, kad tai sunku padaryti (juokiasi)“, – pasirodymo tarptautinėje arenoje nesureikšmina D. Velišajeva.
Ne vienerius metus moterų rinktinės marškinėlius vilkėjusi Diliara Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) pradėjo dirbti 2004 m., dar nebaigusi profesionalės karjeros.
„Reikalingos investicijos. Dabar dauguma tik bando vaidinti, kad skiria dėmesį moterų krepšiniui, bet yra kitaip“, – atvirai kalba su įvairiomis jaunimo rinktinėmis dirbusi trenerė D. Velišajeva.
– „Lietuvos telekome“ žaidėte kartu su Jurgita Štreimikyte-Virbickienė, Sandra Linkevičiene, Aušra Bimbaite, Rima Valentiene, Vida Kuktienė. Ar jautėte, kad po metų ši komanda galėtų pasiekti Eurolygos finalinį ketvertą? – VKM svetainė paklausė strategės.
– Tuo metu komanda buvo pakankamai jauna. Atrodo, vis kažko pritrūkdavo iki pilnos komplektacijos. Kai vėliau pradėjo žaisti Katie Douglas klubas tapo tikrai stiprus, tuomet ir pradėjo džiuginti užimtos aukštos vietos, patekimas tarp keturių stipriausių. Jeigu tokia žaidėja kaip K. Douglas būtų bent metais ankščiau prisijungus, manau, jau tuomet būtume daug pasiekę.
– 2004-2006 m. laikotarpyje dirbote VKM ir žaidėte Kauno „Laisvės“ ekipoje. Kaip sekėsi derinti šiuos dalykus? Juk niekur nedingo ir asmeninis gyvenimas...
– Tuomet mano treniruojami vaikai buvo labai maži. Dirbti reikėjo tik 3 kartus per savaitę. Daug laiko tai neatimdavo, todėl ir daug problemų nekildavo. Džiaugiuosi, kad į karjeros pabaigą nusprendžiau užsiimti vaikų treniravimu.
– VKM treneris Algimantas Šatas yra stovėjęs už moterų komandos vairo. Vieno interviu metu jis yra sakęs: „1993 m. pavyko surinkti išsibarsčiusias paneles ir su jomis nuvažiuoti į pasaulio universiadą Bafale (JAV). Joje likome ketvirti – buvome geriausia Europos komanda. Vėliau moterų rinktinę perėmė kiti, komanda nesugebėjo patekti į Europos čempionatą, tuo pačiu neteko galimybės grumtis ir olimpinėse žaidynėse. Buvo labai gerai dirbama, bet vėliau akumuliatoriai nusėdo. Kažkur kažkas buvo praleista“. Kodėl tie akumuliatoriai nusėdo ir kaip juos atgaivinti?
– Nereikėtų teigti, kad olimpinės žaidynės yra tarsi pikas. Mūsų rinktinė vėliau ne kartą žaidė pasaulio čempionatuose ir tai jau yra gerai. Didesnės bėdos žvelgiant į dabartį. Moterų krepšinis nelabai kam rūpi, nėra investicijų. Dauguma tik vaidina, kad moterų krepšinis reikalingas, o realybėje yra kitaip. Dėl to dabartiniame nacionaliniame čempionate per daug komandų, kurios sudarytos vien iš labai jaunų žaidėjų, moksleivių. Kaip galima paruošti geras krepšininkes rinktinei, jeigu mūsų čempionatas silpnas? Jeigu tik atsirastų investicijos, pritrauktume stiprių žaidėjų, tai viską galėtų pakeisti.
– Turbūt sutiksite, kad masinį susidomėjimą moterų krepšiniu sugrąžintų skambios pergalės. Matote perspektyvų, kad per artimiausius 5 metus klubiniame ir rinktinės lygyje galėtume grįžti tarp 4 geriausių komandų?
– Galbūt. Bet kaip turėsime pergales, jeigu neturime galimybės įsigyti gerų žaidėjų? Reikėtų paskirti pinigų tam įgyvendinti ir viską daryti su mintimi, jog ne iš karto kažką pasieksime. Tai būtų investicija į ateitį. Lietuvoje per daug atsižvelgiama tik į vyrų krepšinį. Tai viena iš priežasčių, kodėl nukenčia moterys. Kol nesukursime stipraus nacionalinio čempionato, niekaip negalėsime galvoti apie patekimus tarp stipriausiųjų. Gaila, bet šiuo metu mūsų pajėgiausios krepšininkės bėga į užsienio čempionatus, kadangi čia joms niekas pakankamai mokėti neišgali. Natūralu, joms reikia užsidirbti, išlaikyti save, šeimą ir t.t.
– Jums patiko sistema, kurią į rinktinės žaidimą bandė įlieti Mantas Šernius?
– M. Šerniaus vadovavimas atrodė tikrai neblogai, jis pakankamai gerai atidirbo. Ketvirtfinalyje pritrūko labai mažai, kad įveiktume Baltarusiją ir būtume patekę tarp 4 stipriausių Europos čempionato komandų ir kartu pelnę kelialapį į olimpinių žaidynių atranką. Be to, tame mače rinktinė vertėsi be netikėtai traumą patyrusios lyderės Gintarės Petronytės. Tokie dalykai išmuša iš vėžių.
– Tiesa, kad moterų krepšinyje reikia dar geriau išmanyti psichologiją nei dirbant su vyrais?
– Moterims, priešingai nei vyrams, galvoje galbūt sukasi ne vien krepšinis (juokiasi). Jos turi ir papildomų problemų – reikia rūpintis vaikais, šeima ir pan. Galbūt todėl ir galime sakyti, kad moterų krepšinyje psichologiją reikia išmanyti labiau.
– Kokius esminius skirtumus pastebite bendraudama su dabartinėmis moksleivėmis, lyginant su jūsų karta?
– Negaliu nieko ypatingo išskirti. Kiekviena karta vis kitokia. Aš net savo kartą sunkiai prisimenu. Juk viskas vyko taip senai...
– Galbūt kaip trenerė ketinate grįžti į moterų krepšinį? Juk turite tam žinių, autoritetą...
– Sunku pasakyti, ar norėčiau treniruoti moterų komandą, ar likti ten, kur esu dabar. Žinau viena, jeigu grįžčiau, reiktų atsisakyti darbo su moksleivių grupėmis.
– Kokie šio sezono tikslai su treniruojamomis komandomis?
– 1999 m. gimimo merginos pateko ir šiuo metu žaidžia pirmajame divizione. Šių metų tikslas – išsilaikyti šiame lygyje. Tai būtų labai geras rezultatas. Dabar svarbiausia žaisti ir įgauti kuo daugiau patirties. 2004-2005 m. gimusioms mergaitėms – stipriausiųjų ketvertukas. 2005 – 2006 m. kartos berniukams – kuo labiau stengtis, tobulėti ir mokytis.
– Aikštėje esate reikli savo žaidėjoms, o kokia esate už jos ribų?
– Kas vyksta ant parketo, ten ir lieka. Stengiuosi nieko nenešti už jo ribų. Turime savo gyvenimus ir tuo džiaugiamės. O krepšinis yra tik gyvenimo dalis.
