19-mečiui naujokui, kuris buvo vienas geriausių anuometės LKAL (dabar – NKL) krepšininkų, neprireikė daug laiko adaptuotis stipriausioje šalies lygoje. 11,7 taško, 52 proc. dvitaškių, 36 proc. tritaškių, 5,4 atkovoto kamuolio per 25 min. – tokia buvo J.Mačiulio statistika „Nevėžyje“ per LKL reguliarųjį sezoną. Kaip tik tada žurnalas „Krepšinis“ pakalbino 2004-ųjų pasaulio jaunių vicečempioną apie tai, kaip jis jaučiasi debiutuodamas LKL.
Šis rašinys – iš 2004-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
– Jonai, ar tikėjaisi per debiutinį savo sezoną LKL tokių asmeninių rezultatų?
– Maniau, kad bus sunkiau. LKL nepalyginsi su A lyga. Skiriasi žaidimo greitis, varžovai čia fiziškai daug tvirtesni.
Tačiau komandos treneris pasitikėjo manimi, leido daug žaisti, todėl pelniau ir taškų. O dėl kamuolių visada mėgau pasigrumti. Tik ne visuomet pavyksta jų atkovoti tiek, kiek noriu (šypsosi).
– Kuo LKL skiriasi nuo A lygos, kurioje žaidei 2003-2004 m. sezoną?
– Čia sunkiau kovoti po krepšiu. A lygoje buvau įpratęs daugiau žaisti nugara į krepšį. Ten beveik visi „ketvirtieji“ ir „penktieji numeriai“ buvo po du metrus, mano ūgio. O LKL po krepšiu jau laukia 215 cm ūgio „centrai“, todėl čia laisvės žymiai mažiau.
A lygoje komandos dažniausiai turėdavo po vieną lyderį. LKL jau neužtenka vieno lyderio, kad komanda laimėtų.
– Kas buvo sunkiausia adaptuojantis LKL?
– Nors jaučiu, kad pats sustiprėjau fiziškai ir tapau greitesnis, neretai dar nesuspėju paskui varžovų „trečiuosius numerius“. Todėl prisirenku daug pražangų.
LKL visi geriau stato užtvaras. Gynėjui iš jų sunkiau išlįsti, todėl automatiškai stengiesi kitais veiksmais kompensuoti, kai paleidi varžovą. Dažniausiai prasižengi, kad negautum lengvų taškų iš po krepšio, arba prasižengi, kad varžovas laisvas nemestų iš vidutinio nuotolio.
A lygoje retas žaidėjas sugebėdavo pastatyti kokybišką užtvarą. Nebent jis būtų žaidęs LKL.
Net „Žalgirio“ dublerių treneris Rimantas Grigas, kai susitinkame, vis pataria: „Tik nepulk stačia galva perimti kamuolių ir nesirink be reikalo pražangų“.
– Vasarą „Žalgirio“ vadovai ilgai svarstė, ar paimti tave į pagrindinę Kauno komandą. Dabar nesigaili, kad atsidūrei Kėdainiuose?
– Visada norėjau daugiau žaisti, o ne sėdėti ant suolo. Kai vasarą buvo svarstoma, kur žaisiu, aš pats nemažai prisidėjau, kad atsidurčiau „Nevėžyje“. Mąstau realiai – su „Žalgiriu“ neturėjau daug šansų įbėgti į aikštę. Galbūt tik sezono pradžioje būčiau gavęs daugiau minučių, kai dėl traumų iškrito visi „Žalgirio“ lengvieji „kraštai“.
Aišku, kai kuriomis akimirkomis pamąstau, kad gal jau kitą sezoną galėčiau apsivilkti ir „Žalgirio“ marškinėlius. Bet viskas priklausys nuo trenerio, ar mane paims. (po sėkmingo sezono „Nevėžyje“ J.Mačiulis pateko į „Žalgirio“ pagrindinę komandą – Red.).
Dabar esu tikrai patenkintas, kad atvažiavau į Kėdainius. Čia turiu visas galimybes tobulėti.
Stengsiuosi įrodyti, kad galiu žaisti ir stipresnėje komandoje.
– Ko pritrūko „Nevėžiui“, kad komanda prasimuštų į Baltijos lygos pirmąjį divizioną?
– Po pergalės prieš „Šiaulius“ visi aplinkui ėmė šnekėti, kad šįmet kovosime dėl trečiosios vietos. Galbūt tos kalbos paveikė ir mus.
Kažkiek atsipalaidavome, pervertinome savo jėgas, todėl patyrėme penkis šešis labai skaudžius pralaimėjimus.
Kai gerai susikaupdavome, galėdavome kautis net su lyderiais. O atsipalaidavę gaudavome po 20 taškų nuo varžovų, kuriuos buvome nesunkiai įveikę.
Nors Baltijos lygoje patekome į silpnesniųjų grupę, savo tikslų neatsisakome. Labai laukiame atkrintamųjų LKL varžybų. Stengsimės įrodyti, kad buvome verti kautis su stipriausiais.
Šis rašinys – iš 2004-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
