39-erių lietuvis trečią sezoną yra „Olaj“ trenerio asistentas: iki spalio dirbo serbo Dragano Aleksičiaus pagalbininku, dabar talkina Peteriui Porui, o 2006-2009 m. pats rungtyniavo šioje komandoje ir tapo Vengrijos čempionu.
Europos taurės turnyre „Olaj“ daug kam netikėtai tapo tiesioginiu „Lietuvos ryto“ konkurentu kovojant dėl kelialapio į kitą etapą: šios komandos ir Salonikų PAOK (po 2 pergales ir 4 pralaimėjimus) E grupėje dalijasi 4-6 vietas.
Nors pirmojo rato dvikovą Vengrijoje vilniečiai laimėjo 89:65, bet A.Jurkūnas iš patirties žino, koks yra pergalės prieš „Lietuvos rytą“ skonis – 2001-aisiais jis su Kauno „Žalgiriu“ pranoko sostinės ekipą LKL finale.
Su „Žalgiriu“ aiškinosi teismuose
„Žalgiris“ buvo pirmoji A.Jurkūno stotelė profesionalo kelyje, kai jis JAV baigė studijas Klemsono universitete ir kartu karjerą NCAA čempionate.
„Geras buvo sezonas, – prisiminė A.Jurkūnas. – Buvau jaunas, bet gavau daug žaisti Eurolygoje“.
Jo kontraktas su „Žalgiriu“ turėjo galioti ir antrą sezoną, bet jam vos prasidėjus krepšininkas paliko komandą. Neslepia – dėl pinigų.
„Kiekvienas darbas turi būti apmokamas – ar tu esi fabrike, ar žaidi krepšinį. Jei negauni atlyginimo, darbo kokybė visai kitokia. Tada „Žalgiryje“ buvo daug vidinių problemų. Atmosfera – bloga“, – sakė A.Jurkūnas.
Problemų dėl atlyginimo kilo ir pirmąjį sezoną, bet „Žalgirio“ vadovai krepšininką tikino, kad viskas susitvarkys: „Esu kaunietis, buvo to patriotizmo. Likau, juolab kad žaidėme Eurolygoje. Norėjau pabaigti antrą savo sezoną, bet taip nesusiklostė“.
A.Jurkūnas pasuko žaisti į Lenkiją, Varšuvos „Polonia“ komandą ir iškėlė „Žalgiriui“ 750 tūkst. litų ieškinį. Bylinėjosi kelerius metus.
„Suradome kompromisą, viską išsisprendėme protingai. Su jais reikalai baigti“, – sakė „Olaj“ trenerio asistentas.
Po klajonių – į Vengriją
Paskui A.Jurkūnas žaidė Izraelyje, vėl Lenkijoje, vėl Izraelyje, Austrijoje.
Kodėl niekur neapsistojo ilgesniam laikui?
„Taip susiklostė. Tai ne ten pataikai, tai dar kas nors. Gal laiku nerasdavau normalių klubų. Pavyzdžiui, į Jeruzalės „Hapoel“ pataikiau atvykti 2003-iaisiais, kai vyko tikras karas su palestiniečiais. Komandoje surinko kurie tik nepabijojo atvažiuoti. Atmosfera buvo tragiška, per muštynių kildavo net per treniruotes. Atleisti žaidėjų negalėjo, nes neturėjo ką paimti į jų vietą. Jeruzalės komanda visada būna aukštai, o tą sezoną liko devinta“, – pasakojo A.Jurkūnas.
Ir pagaliau lietuvis „nusėdo“ Vengrijoje.
Jis ir Donatas Sabaliauskas buvo svarbūs legionieriai, kai „Olaj“ 2007-aisiais laimėjo Vengrijos čempionatą.
Apie 70 tūkst. gyventojų turinčiame Solnoke krepšinis ir anksčiau buvo populiarus, bet nacionalinis titulas susidomėjimą pakėlė į padebesius. „Tiesa, dabar mūsų komanda mieste yra antra pagal populiarumą – po vandensvydininkų, kurie žaidžia Čempionų lygoje“, – pasakojo A.Jurkūnas.
„Olaj“ krepšininkai Europos taurės turnyre dalyvauja antrą sezoną ir nori nesustoti pirmajame etape: „Pernai apsiuostėme, šiemet – aukštesni tikslai. O Vengrijoje su šita komanda turime laimėti šalies taurę ir čempionatą“.
Vengrijos pirmenybėse dalyvaujančių klubų lygį A.Jurkūnas prilygina LKL ekipoms, išskyrus tris – Kauno „Žalgirį“, „Lietuvos rytą“ ir Klaipėdos „Neptūną“.
„Čia pagrindinė problema – vietos žaidėjai. Gerų nėra daug, o legionierių limitas nuolat keičiamas. Prieš dešimt metų komandoje galėjo žaisti penki užsieniečiai. Pernai – trys ir dar tie, kurie turi Vengrijos pasą, dauguma – iš Balkanų, – kalbėjo A.Jurkūnas. – Šiemet vėl pakeitė taisykles: užsienietis su Vengrijos pasu vis tiek laikomas užsieniečiu. Jei komanda žaidžia Europoje, tokie gali būti penki, jei ne – keturi“.
Daryk, ką moki geriausiai
2009-aisiais A.Jurkūnas Solnoke nusprendė baigti žaidėjo karjerą. Grįžo į gimtinę, pailsėjęs nuo krepšinio savo malonumui pabandė pažaisti Regioninėje ir Nacionalinėje krepšinio lygose, treniravo vaikus.
A.Jurkūnas buvo apsistojęs Varėnoje su žmona Jurgita ir dukterimis Auguste bei Ieva, kai 2013-aisiais sulaukė „Olaj“savininko Zsolto Nyergeso kvietimo dirbti D.Aleksičiaus asistentu.
Tiesa, vieno žinomiausių Vengrijos verslininko skambutis jam nebuvo netikėtas: „Ryšys su Solnoku nebuvo nutrūkęs. Čia turiu daug draugų, čia nuvažiuodavome per atostogas“.
Apsisprendė greitai ir dabar pats juokiasi prisiminęs, ką apie treniravimą galvojo vos baigęs žaisti.
„Net minties tokios neturėjau. Būdavo, žiūriu krepšinį per televizorių ir komentuoju rungtynes. Žmona man: jei toks gudrus, eik treniruoti. Ne, sakau, beveik trisdešimt metų žaidžiau ir žinau, ką reiškia trenerio darbas. Būdamas krepšininkas pasitreniruoji, pavalgai, pailsi, ateini į varžybas, tau pasako, ką reikia daryti, ir žaidi. Pavargsti tik fiziškai. O treneriui labiausiai sunku psichologiškai“.
Visam laikui nenutolti nuo krepšinio A.Jurkūną paprotino vienas draugas: „Pasakė: daryk, ką moki geriausiai. Praėjai ir Amerikos, ir Europos krepšinio mokyklas, iš įvairių trenerių pasiimk, kas tau tinka, sudėk į vieną dėžę ir naudok“.
Amerika: už ir prieš
A.Jurkūnas aikštėje išties galėjo daug. Jo šešėlyje buvo net pats Šarūnas Jasikevičius, kai Lietuvos jaunių rinktinė 1994-aisiais Izraelyje tapo Europos čempione. Dar po dvejų metų Turkijoje 205 cm ūgio universalus puolėjas, vadintas ateities Toni Kukoču, laimėjo žemyno pirmenybes su šalies jaunimo rinktine.
Tada A.Jurkūnas jau trejus metus mokėsi JAV ir daugelis krepšinio specialistų Lietuvoje prakalbo, kad perspektyviausio lietuvio karjera ima strigti.
Šnekėta, kad Klemsono universitete iš judraus ir taiklaus „krašto“ imta daryti „centrą“, todėl lietuvis priaugino raumenų ir tapo mažiau įvairiapusis.
A.Jurkūnas purto galvą: „Atvirkščiai. Klemsone pusantrų metų žaidžiau savo pozicijoje – sunkiojo-lengvojo krašto. O paskutinius metus – išvis tik lengvojo. Universiteto komandoje turėjome net kelis aukštus žmones po krepšiu. Ir grįžus į Lietuvą sezonas „Žalgiryje“ buvo geras“.
Nuostatą, kad Amerika jį sugadino, septynerius metus už Atlanto pragyvenęs A.Jurkūnas aiškina paprastai: „Įkandin Artūro Karnišovo, aš ir Š.Jasikevičius į Ameriką išvažiavome vieni pirmųjų, būdami septyniolikmečiai. O vietiniai treneriai norėjo, kad liktume pas juos. Todėl Lietuvos krepšinio visuomenėje ir įsivyravo mintis, kad Amerika yra blogis“.
Anot jo, kiekvienas situaciją vertina per savo prizmę: „Nežinau, kaip būtų buvę, jei nebūčiau išvažiavęs į JAV. Bet šiai dienai matau pliusus: Klemsone baigiau sporto vadybos mokslus, kuriuos prireikus galėčiau panaudoti. Antras dalykas – kalba. Man labai lengva dirbti dabartinį darbą, kai aš angliškai kalbu kaip lietuviškai“.
Ambicija – kilti
Kitaip yra su vengrų kalba, nors šioje šalyje A.Jurkūnas taip pat leidžia jau septintus metus.
„Parduotuvėje galiu susišnekėti, bet ne daugiau. Net nerandu su kuo palyginti vengrų kalbos: visiškai atskira, kur reikia mokytis kiekvieno žodžio“, – šypsojosi lietuvis.
Geriau sekasi jo dukroms, ypač 10-metei Augustei, kuri Solnoke lanko anglišką-vengrišką mokyklą.
„Jei nebūtų kaip kitaip bendrauti, tada tikriausiai ir aš labiau pramokčiau vengriškai. Dabar darbe viskas angliškai, o dauguma mūsų draugų Vengrijoje – vyresni, kurie šneka rusiškai, nes yra mokęsi Maskvoje, buvusiame Leningrade“, – pasakojo A.Jurkūnas.
Solnoke jis jaučiasi patogiai ir deda pamatus tolesnei savo karjerai – nebūtinai Vengrijoje, o ten, kur bus reikalingas.
„Koks kareivis nenori būti generolu?, – A.Jurkūnas klausimu atsako į klausimą apie ambicijas pačiam būti vyriausiuoju treneriu – Mokausi, žiūriu, lyginu, kas buvo kai pradėjau dirbti treneriu – dabar visai kitaip jaučiuosi. Atsirado patirties“.
