Išnykę Lietuvos krepšinio talentai: stabdė traumos ir alkoholis

Tačiau pasiekti krepšinio olimpą jiems sutrukdė traumos, valios stoka arba alkoholis.

Jie – tai Ričardas Strašauskas, Kęstutis Godliauskas, Rimas Salys, Algirdas Vaitkus, Vytenis Masiulis, Egidijus Hakas, Alvydas Pazdrazdis, Audrius Jonušas, Algimantas Želnys ir nemažai kitų buvusių itin talentingų, bet savo gabumų taip ir neatskleidusių krepšininkų.

Per jaunių varžybas beveik prieš tris dešimtmečius visoje SSRS neatsirasdavo krepšininko, kuris galėtų sustabdyti gynėją iš Kauno R.Strašauską.   Neregėtu šoklumu garsėjęs 185 cm ūgio lietuvis kartą apstulbino visus, kai per SSRS jaunių čempionato rungtynes su Ukraina įgrūdo kamuolį į krepšį per tuomet 30 cm aukštesnį vidurio puolėją Vladimirą Tkačenką.

V.Tkačenka vėliau tapo Maskvos CSKA ir SSRS vyrų rinktinės įžymybe, o Lietuvos krepšininkas dėl jį užklupusių traumų didelių aukštumų taip ir nepasiekė.

„R.Strašauskas, kai jam buvo 14-16 metų, neturėjo sau lygių ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai SSRS. Savo potencinėmis galimybėmis, talentu jis būtų buvęs geriausias visų laikų Lietuvos įžaidėjas“, – teigė legendinis šalies treneris Vladas Garastas.

Dauguma „Krepšinio“ kalbintų specialistų pritarė V.Garastui, kuris beveik prieš tris dešimtmečius trumpai treniravo R.Strašauską.

„Ričardo žaidimą galima vadinti klasika. Pirmiausia kairiarankis R.Strašauskas buvo labai sumanus, kūrybingas gynėjas, turėjo itin taiklią ranką, ne tik atlikdavo idealų perdavimą, bet ir pats mokėjo prasiveržti prie krepšio. Šis įžaidėjas beveik neklysdavo aikštėje ir iš esmės neturėjo silpnų vietų“, – krepšininką gyrė V.Garastas.

Kylančiai Lietuvos krepšinio žvaigždei lemtingas tapo 1974 metų SSRS jaunių žaidynės Ukrainos mieste Lvove. Per pirmąsias rungtynes su šeimininkais R.Strašauskui trūko kelio raiščiai. Anais laikais krepšininkui tai buvo didžiulė tragedija.

„Pamenu, R.Strašauskas padėjo mums įveikti ukrainiečius, kurie vėliau tapo čempionais. Jei ne jo trauma, tikiu, kad pirmąją vietą galėjome užimti mes. Iš visų žaidėjų, kurių karjerą sugadino traumos, man labiausiai gaila Ričardo. Šiaip jis yra kuklus, doras žmogus“, – teigė V.Garastas.

Po kurio laiko atsistojusio ant kojų gynėjo laukė nauji likimo smūgiai – jam trūko meniskas, paskui vėl plyšo raiščiai.

Pažaidęs Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipoje, R.Strašauskas taip ir neprasimušė į elitinės Lietuvos komandos pagrindinę sudėtį. Jis buvo praradęs vienus pagrindinių savo ginklų – greitį ir šoklumą.

1984 metais R.Strašauskas atsidūrė Panevėžio „Lietkabelio“ ekipoje. Krepšininkui jau buvo aišku, kad į savo svajonių komandą „Žalgirį“ jis nebegrįš ir niekada daugiau nebeįdės į krepšį per V.Tkačenką.

Panevėžyje, skirtingai nei Kaune, gynėjas per treniruotes jau neliejo prakaito upeliais. Krepšinis jam tapo tik savotišku hobiu ir šiokiu tokiu pragyvenimo šaltiniu.

Meniškos prigimties žaidėjas pasinėrė į gyvenimo malonumų sūkurį. Panevėžiečiai R.Strašauską dažnai galėjo pamatyti sėdintį su draugais „Čičinsko“ ar kituose baruose prie alaus bokalo ar degtinės stiklelio ir traukiantį dūmą. Netrukus pašlijo santykiai su žmona Audrone.

„Nieko nuostabaus, kad Ričardas išgerdavo. Tuomet gerdavo beveik visi Lietuvos aukščiausiojoje lygoje rungtyniaujantys krepšininkai“, – pripažino buvęs „Lietkabelio“ krepšininkas, dabar istorijos daktaras Arūnas Gumuliauskas.

Tiesa, krepšinio aikštėje ilgaplaukio R.Strašausko bohemiško gyvenimo būdo pėdsakų beveik nebuvo matyti. Jis vis dar pasižymėdavo taiklumu, tiksliais perdavimais, netradiciniais apgaulingais judesiais.

„Straškės“ pravardę turintis gynėjas ne kartą baudos aikštelėje varžovų vidurio puolėjams prakišdavo kamuolį tarp kojų, o po to rezultatyviai užbaigdavo ataką. Šis firminis R.Strašausko triukas sukeldavo Panevėžio sporto rūmuose gausiai susirinkdavusių žiūrovų griausmingas ovacijas.

Techniškasis gynėjas, taip pat tuomečiai jo ekipos draugai Gintaras Leonavičius, dabartinis LKL žaidžiančio Panevėžio klubo treneris, Anapilin jau iškeliavęs Virginijus Dambrauskas, kai kurie kiti krepšininkai dažnai džiugindavo Panevėžio sirgalius.

„Lietkabelis“ 1985 ir 1988 metais tapo Lietuvos čempionu, aplenkęs įvairius Kauno ir Vilniaus klubus, kuriems atstovavo daugelis „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšininkų.

R.Strašauskas Panevėžyje ne vien puotaudavo ir žaisdavo krepšinį. Menininko gyslelę turintis krepšininkas mokėjo virtuoziškai valdyti ne tik kamuolį. Kūrybinę energiją R.Strašauskas įkūnydavo molio dirbiniuose.

Įsigijęs nuošalią sodybą prie miško, žaidėjas dienų dienas praleisdavo vienas. Ten žiesdavo puodus ir darydavo įvairius suvenyrus.

Dabar 44 metų R.Strašauskas iš šio pomėgio valgo duoną. Nuo didmiesčio triukšmo pabėgęs tautodailininkas gyvena ir dirba šalia Karmėlavos esančiose dirbtuvėse.

Privačią įmonę turintis buvęs krepšininkas savo keramikos gaminius parduoda įvairiose Europos šalyse.

Nemažai krepšinio specialistų tvirtino, kad „Žalgiryje“ ar bent jau „Statyboje“ galėjo įsitvirtinti G.Leonavičius, tačiau baigęs mokslus Kaune jis nutarė grįžti į gimtąjį Panevėžį.

G.Leonavičių labai viliojo trenerio darbas su vaikais ir jis daugiausia savo valia atsisakė kilti karjeros laiptais.

Ne visi talentingi krepšininkai savo gabumus iššvaistė dėl traumų. K.Godliauskui, V.Masiuliui, E.Hakui, buvusiems „Žalgirio“ dubleriams, taip pat keletą metų „Statybai“ atstovavusiam A.Vaitkui pirmiausia pakenkė svaigalų pomėgis, neigiama draugų įtaka.

K.Godliauskui ir E.Hakui teko net pasėdėti už grotų. Pastarasis krepšininkas gatvėje apiplėšė žmogų. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo E.Hako tėvo draugas. K.Godliauskas teisėsaugos organų akiratyje atsidūrė už vagiliavimą.

G.Leonavičiaus nuomone, jo bendražygis „Lietkabelyje“ K.Godliauskas buvo itin talentingas žaidėjas, tačiau vengė juodo darbo.

„Iš K.Godliausko labai daug tikėjomės. Jis turėjo ne tik gerus fizinius duomenis, bet ir gerai pataikydavo, prasiverždavo, tačiau nieko iš to neišėjo“, – pasakojo buvęs vienas „Žalgirio“ trenerių Algimantas Žukauskas.

„Godliauskas buvo ypač perspektyvus žaidėjas. Jis sugebėdavo įdėti į krepšį du kamuolius nenusileidęs ant žemės. Anais laikais, kai apskritai retai kas dėdavo, tai buvo neįtikėtinas dalykas“, – sakė buvęs „Statybos“ treneris Rimantas Endrijaitis, kuris norėjo, kad K.Godliauskas žaistų jo vadovaujamoje „Statyboje“.

Daug vilčių Lietuvos treneriams teikęs 196 cm ūgio atakuojantysis gynėjas ėmė išgėrinėti ir nugarmėjo į bedugnę.

Toks pat likimas ištiko ir perspektyvų 204 cm ūgio vidurio puolėją E.Haką, kuris žaidė septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais.

R.Endrijaitis susidūrė su dar vieno žaidėjo nuopuoliu.

Auksinę ranką jo treniruojamoje „Statybos“ komandoje turėjęs 202 cm ūgio vidurio puolėjas A.Vaitkus dėl stipraus potraukio išgerti neatskleidė savo gabumų. Jis žaidė aštuntajame dešimtmetyje.

„Algis treniravosi nereguliariai, visiškai nebėgiojo krosų. Kartais jis apskritai dingdavo keletui dienų. Aš visokiais būdais kovojau, kad Vaitkus nepažeidinėtų režimo, tačiau nesėkmingai.

Jis buvo žvejys, gamtos mėgėjas. Kartą Algis man pasakė, kad aš jo vis tiek nesuvaldysiu, ir, būdamas 23 ar 24 metų, išėjo iš komandos“, – dėstė R.Endrijaitis.

Trenerio teigimu, labai retai iš vidutinių ir artimų nuotolių pramesdavęs A.Vaitkus, kuris dabar jau miręs, gerai grumdavosi ir po krepšiais. Ne dėl to, kad buvo šoklus, o todėl, jog turėjo puikią nuojautą, kur atšoks kamuolys.

Septintojo dešimtmečio pradžioje įspūdingais šuoliais ir didžiuliu greičiu krepšinio aikštėje Lietuvos sirgalius pakerėjo klaipėdietis Rimas Salys.

188 cm ūgio universalus žaidėjas rungtyniavo kartu su šalies krepšinio garsenybe M.Paulausku. R.Salys keletą metų buvo laikomas talentingesniu krepšininku už M.Paulauską.

„Jis buvo ne pagal savo metus subrendęs krepšininkas. Kurį laiką lenkė ir mane. Rimas turėjo lengvaatlečio savybių: nepaprastai greitas, šoklus, be vargo dėjo į krepšį.

Vėliau Salys išvyko į Vilnių, į „Statybą“, ėmė pažeidinėti režimą ir vyrų krepšinyje daugiau nepasižymėjo. Žinau, kad baigęs karjerą Rimas dirbo taksistu“, – buvusį komandos draugą apibūdino M.Paulauskas.

Dar vienas itin gabus žaidėjas, krepšinio paslapčių išmokęs Klaipėdoje, buvo puolėjas Algimantas Želnys. Jis kartu su kauniečiu Valdu Čepu SSRS rinktinės gretose tapo Europos jaunių čempionu.

Krepšinio aso karjera buvo prognozuojama perspektyviam „centrui“ – septintajame ar aštuntajame dešimtmečiais rungtyniavusiam šiauliečiui V.Masiuliui.

Su šiuo vidurio puolėju Šiaulių ekipoje kartu rungtyniavo dabar garsus treneris Antanas Sireika.

„Vytenis aikštėje išsiskyrė mąstysena, plastiškais apgaulingais judesiais. Jis fantastiškai pamatydavo atsidengusius komandos draugus. Masiulio perdavimai buvo panašūs į NBA legendos Magico Johnsono, tačiau jam, kaip krepšininkui, stigo valios“, – buvusį komandos draugą apibūdino A.Sireika.

„Masiulis kamuolį mokėdavo perduoti taip pat kaip Sabonis“, – sakė buvęs ilgametis „Žalgirio“ krepšininkas Vitoldas Masalskis.

V.Masiulį gerai įsiminė ir V.Garastas: „Pamenu, jis įdėjo kamuolį į krepšį. Aš tai mačiau pirmą kartą gyvenime. Jėzau Marija, kas čia darosi, pamaniau“.

Tačiau kylanti šiauliečio žvaigždė greitai užgeso. „Jis labiau už krepšinį pamėgo „šnapsą“ ir mergas“, – neslėpė kartu su V.Masiuliu taip pat žaidęs A.Gumuliauskas.

Ramus, tvarkingas, asketiškas gyvenimo būdas buvo svetimas ir praeityje žinomiems „Žalgirio“ krepšininkams – tėvui bei sūnui Algirdui ir Arūnui Lauritėnams.

Polinkis į svaigalus užkirto jiems kelią tapti garsesniais žaidėjais. 195 cm ūgio A.Lauritėnas vyresnysis buvo geriausias šeštojo dešimtmečio Lietuvos ir vienas stipriausių SSRS vidurio puolėjų. Atstovaudamas Sovietų Sąjungos rinktinei, jis dukart iškovojo Europos čempionato auksą, laimėjo 1956 metų Melburno olimpiados sidabrą.

1958-aisiais A.Lauritėnas tapo rezultatyviausiu SSRS pirmenybių krepšininku, tačiau netrukus dėl alkoholio vartojimo virš jo ėmė telktis juodi debesys.

1959 metais Lietuvos sporto vadovybė krepšininką už sportinio režimo laužymą metams diskvalifikavo ir atėmė iš jo SSRS sporto meistro vardą.

Paliktas už didžiojo krepšinio borto A.Lauritėnas parašė viešą atgailos laišką: „Aš jau kelis mėnesius kenčiu dvigubą bausmę: praradau šeimos židinį, taip pat neturiu teisės eiti į krepšinio aikštę, kurią esu pamėgęs nuo vaikystės dienų. Tai yra didžiausia bausmė sportininkui“.

Po diskvalifikacijos A.Lauritėnas dar tris sezonus atstovavo stipriausiai Lietuvos ekipai, tačiau geriausių laikų šlovė nesusigrąžino.

Anot specialistų, jei ne sportinės drausmės pažeidinėjimai ir diskvalifikacija, vidurio puolėjas, kuris jau miręs, galėjo žengti gerokai toliau.

A.Lauritėno sūnus Arūnas nebuvo toks gabus kaip tėvas ir neiškovojo reikšmingų titulų, tačiau kurį laiką aštuntojo dešimtmečio „Žalgiryje“ buvo pagrindinis vidurio puolėjas.

Viena didžiausių 205 cm ūgio A.Lauritėno bėdų buvo antsvoris.

„Kartą, kai „Žalgiris“ treniravosi Klaipėdoje, Lauritėnas pasiprašė trumpam išleidžiamas į Kauną. Tuomečiame Politechnikos institute jis turėjo laikyti egzaminą. Grįžęs Lauritėnas dar pagėrė alaus. Po dviejų dienų vėl atvykęs prie jūros Arūnas svėrė net dviem kilogramais daugiau. Svorio jis priaugdavo labai greitai. Lauritėnui stigo valios“, – neslėpė buvęs vienas „Žalgirio“ trenerių A.Žukauskas.

1981 metais, kai „Žalgiryje“ pirmą kartą pasirodė Arvydas Sabonis, A.Lauritėnas, matyt, suprato, kad su šiuo, tuomet 17-kos, jaunuoliu jau neįstengs konkuruoti. Netrukus jis grąžino sportinę aprangą ir nieko nepaaiškinęs dingo visam laikui.

Ypač daug prarastų talentų – tarp gimusiųjų aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Vienas jų – šilutiškis Andrius Jonušas.

A.Jonušas prieš 10-15 metų buvo to paties lygio krepšininkas kaip ir jo kraštieties Mindaugas Timinskas, kuris paskui paliko toli už nugaros savo draugą.

„Kai Timinską ir Jonušą vežiau į JAV, Mindaugas iškart negavo pasiūlymo, o Audrių pakvietė vienas universitetas, tačiau Jonušas nutarė grįžti į Lietuvą“, – pasakojo buvęs „Šilutės“ treneris, dabar krepšinio agentas Stepas Kairys.

S.Kairys prisipažino, kad gynėjas A.Jonušas turėjo didelių gabumų. Treneris savo auklėtinį palygino su praeityje garsiu „Žalgirio“ žaidėju Sergejumi Jovaiša.

„Andrius turėjo ilgas rankas, aišktėje sumaniai gudravo, taikliai mėtė, gerai matė aikštę. Bet ilgainiui išryškėjo ir jo silpnybės: menka motyvacija tobulėti, vienadienės pagundos, žvaigždžių ligos simptomai“, – vardijo S.Kairys.

A.Jonušas kurį laiką vilkėjo net „Žalgirio“ ir „Statybos“ aprangą, tačiau jo meistriškumas nebekilo. Dabar buvęs talentingas žaidėjas dirba eiliniu darbininku Šilutės baldų kombinate ir rungtyniauja šio miesto mėgėjų lygoje.

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje krepšinio specialistai dideles viltis siejo su 206 cm ūgio „centru“ E.Dailyde. Pakvietęs jį į „Statybą“, treneris Rimas Girskis bandė iš šio anykštėno padaryti gero lygio vidurio puolėją.

Tačiau paaiškėjo, kad šlubuoja krepšininko širdis, kurią vėliau teko operuoti. Be to, E.Dailydė nepasižymėjo ir darbštumu, todėl po metų kitų iš sostinės grįžo į Anykščius, kur dar keletą metų atstovavo A lygoje žaidusiam „Puntukui“.

„E.Dailydė buvo tikrai gabus vaikinas. Gerai jausdavo žaidimą, mokėjo atlikti slaptų perdavimų“, – tvirtino Lietuvos krepšinio garsenybė, dabartinis „Puntuko“ treneris M.Paulauskas.

Pastaruoju metu E.Dailydė verčiasi lengvųjų automobilių remontu.

Graži ateitis buvo pranašaujama ir E.Dailydės kraštiečiui gynėjui Egidijui Kavoliūnui. Kai LKL pirmenybėse jis atstovavo Kauno „Atletui“, kurį laiką atrodė, kad anykštėnas bus ir Lietuvos vyrų rinktinės ramstis.

Tačiau veržlumu ir staigiu kamuolio išmetimu pasižymėdavęs žaidėjas sustojo. Eiti pirmyn sutrukdė sunki riešo trauma, didelė konkurencija tarp gynėjų geriausiuose šalies klubuose. Praėjusį sezoną E.Kavoliūnas rungtyniavo Baltarusijoje.

Prieš 13-15 metų tarp 1972 m. gimusių krepšininkų šalies jaunių rinktinėje lygių sau neturėjo panevėžietis puolėjas Audrius Gaigalas. Jį treneris Raimundas Sargūnas buvo pakvietęs į „Žalgirį“.

Tačiau A.Gaigalas staiga į krepšinį mojo ranka, pasinėrė į verslą, o savo talentą galutinai sužlugdė išvykęs uždarbiauti į Rusiją. Grįžęs jis dar rungtyniavo LKL, Panevėžio klube, tačiau iš perspektyviojo A.Gaigalo buvo likęs tik šešėlis. Prieš keletą metų panevėžietis žuvo automobilių avarijoje.

„Tai buvo unikalus žaidėjas, tačiau jam stigo gerų charakterio savybių“, – samprotavo treneris G.Leonavičius.

Tapti geru krepšininku galėjo ir kitas panevėžietis Darius Rubštavičius. Tačiau šis gynėjas labiau veržėsi patirti įvairių gyvenimo malonumų, o ne lieti prakaitą aikštėje. Pastaruoju metu jis atstovauja „Alaus mėgėjų“ ekipai, žaidžiančioje B lygoje.

Tačiau iš A.Jonušo, E.Dailydės, A.Gaigalo, D.Rubštavičiaus kartos atstovų didžiausia netektis Lietuvos krepšiniui -- nenusisekusi A.Pazdrazdžio karjera.

Šio krepšininko negalima kaltinti valios stoka. Darbštumą ir raumenis A.Pazdrazdis lavino gimtajame Kretingos rajone vasarą kraudamas šieną. Atvykęs į tuometę Panevėžio internatinę sporto mokyklą krepšininkas turėjo tik gerus fizinius duomenis. Bet jis itin sparčiai tobulėjo.

196 cm ūgio atakuojantysis gynėjas A.Pazdrazdis 1992 metais su šalies vyrų rinktine tapo Barselonos olimpiados prizininku. Daugelio kalbintų specialistų manymu, išnaudojęs savo galimybes, šis žaidėjas galėjo tapti Europos krepšinio žvaigžde.

„Pazdrazdis prieš olimpines žaidynes Ispanijoje buvo vadinamas antruoju Šarūnu Marčiulioniu. Galingas, veržlus, šoklus, turintis taiklią ranką. Tačiau kai Pazdrazdis po olimpiados išvyko į Ameriką, jo žaidimas smarkiai suprastėjo.

1993 metais grįžęs į rinktinės treniruotės stovyklą krepšininkas buvo neatpažįstamas. JAV jis pateko į silpną McNeese'o universiteto komandą ir netobulėjo.

Turbūt dėl to, kad atvyko prastai fiziškai pasirengęs. Pazdrazdžiui Lietuvoje trūko kelio raiščiai. Žodžiu, Amerika jį sužlugdė“, – nukirto buvęs Lietuvos nacionalinės komandos treneris V.Garastas.

A.Pazdrazdis praėjusį sezoną dirbo NCAA Tulane'o universiteto ekipos fizinio rengimo treneriu, o dabar tapo vienu SMU universiteto trenerių.

V.Garastas įsitikinęs, kad Amerika sugadino ir puolėją Andrių Jurkūną, kuris praėjusį sezoną buvo išvarytas iš „Žalgirio“.

Prieš išvykdamas į JAV, Klemsono universitetą, šis universalus žaidėjas, Europos jaunių ir jaunimo čempionas buvo gabiausias tarp savo bendraamžių. Grįžęs jis turėjo antsvorio, atrodė gerokai sulėtėjęs.

Praėjusį sezoną A.Jurkūnas baigė Lenkijos čempionato vidutiniokų – Varšuvos „Polonia“ klube, kur niekuo ypatingu nepasižymėjo.

Lietuvoje nestigo ir tokių žaidėjų, kuriems buvo prognozuojama vidutiniokų ateitis, tačiau jie tapo Lietuvos krepšinio pažibomis, ne vienerius metus garsino šalies vardą.

Kai Valdemaras Chomičius, būdamas 13 metų, pirmąkart nuėjo į Vlado Janiūno treniruojamą grupę, apie krepšinį nenutuokė nieko: nemokėjo nei varyti kamuolio, nei mesti į krepšį. Buvo tik staigus ir užsispyręs.

Geležine valia naujokas po metų kitų iš komandos nevykėlio tapo vienu lyderių, o vėliau prasimušė į „Žalgirį“, SSRS rinktinę.

Š.Marčiulionis buvo talentingesnis už V.Chomičių, tačiau kelią į žvaigždes irgi skynėsi itin sunkiai. Kai 1981 metais Lietuvos moksleivių rinktinė su A.Saboniu priešakyje Vilniuje iškovojo SSRS spartakiados nugalėtojo vardą, Š.Marčiulioniui teko tik antraplanio žaidėjo vaidmuo.

„Šarūnas tada dažnai sėdėdavo ant atsarginių suolelio, o pagrindiniai gynėjai buvo Ramūnas Butautas ir Arnoldas Masalskis“, – prisimena vienas tuometės moksleivių komandos trenerių Kazimieras Petkevičius.

Tačiau krepšininkas nepasidavė, prasibrovė į Sovietų Sąjungos komandą ir tapo pirmuoju lietuviu, patekusiu į stipriausią pasaulio lygą NBA.

„Marčiulionis ir Chomičius yra puikiausias pavyzdys jauniems žaidėjams, kurie trokšta tapti garsiais krepšininkais, bet kratosi juodo darbo“, – sakė V.Garastas.

Šis rašinys – iš 2002 metų žurnalo „Krepšinis“