R.Skaisgirio ir G.Staniulio verslai: nuo ko jie viską pradėjo

Jų šlovės valanda krepšinyje, ko gero, jau praėjo. Stovėdami ant trisdešimtmečio slenksčio jie ir nebesitiki tapti žvaigždėmis. Tačiau krepšinį jie vis tiek žaistų, jei už tai ir nemokėtų pinigų.

Trys LKL gynėjai – Dainius Gulbinas ir Gintaras Staniulis iš Kauno „Atleto“ bei Rolandas Skaisgirys iš Vilniaus „Sakalų“ pragyvenimui užsidirba kiekvienas iš savo verslo.

Dar paauglystėje juose prabudo verslininkų gyslelės. Šešiolikmetis Dainius Gulbinas negalėdavo nustygti vietoje, jei žinodavo, kad kažkas gali parduoti daiktą, reikalingą kitam. Tuomet jis nupirkdavo tą daiktą ir pasiūlydavo tam, kuriam reikia.

„Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje tapdavau tarpininku tarp tų, kurie atveždavo prekių iš Vakarų ir norinčiųjų jas pirkti“, – sakė 29 metų „Atleto“ žaidėjas D.Gulbinas.

Rolandas Skaisgirys vaikystėje lošdavo iš pinigų. Azartiniai žaidimai – kapeikų kratymas, kortos buvo didelis būsimojo krepšininko pomėgis. „Mane už tuos žaidimus, kaip už blogą elgesį, net yra svarstę mokykloje“, – neslėpė „Sakalų“ gynėjas.

Lošti iš pinigų jam visada sekėsi. „Turbūt todėl ir žaisdavau, – sakė krepšininkas. – Jei Lietuvoje būtų legalūs kazino, tikrai į juos eičiau, nors dabar jau nesu toks azartiškas“.

Mokydamasis Šakių rajone, Griškabūdyje, Rolandas vasaromis dirbdavo statybose arba skindavo obuolius. „Rublių kišenpinigiams visada turėdavau“, – gyrėsi D.Gulbino bendraamžis 29 metų R.Skaisgirys.

Dar vienas jų vienmetis „Atleto“ gynėjas Gintaras Staniulis neprisimena pirmųjų savo uždirbtų pinigų. Jo esą netraukdavo toks primityvus verslas „perku-parduodu“. Tačiau to Gintaras neišvengė vėlesnėje savo, kaip verslininko, karjeroje.

Prieš keletą metų žaisdamas krepšinį Čekijos klube, G.Staniulis, paėmęs pavyzdį iš komandos draugų, Vakaruose ėmė prekiauti ikrais ir krištolinėmis taurėmis.

Gimtinėje įsigytus juoduosius ikrus krepšininkas nelegaliai veždavosi į Čekiją. Kai komanda vykdavo žaisti į Prancūziją, lietuvis dar prisipirkdavo krištolinių taurių ir viską išvykoje parduodavo. Komandos draugai čekai darydavo lygiai tą patį.

Posovietinių šalių krepšininkams nereikėdavo eiti į Prancūzijos turgus. Po varžybų vykstančiuose vakarėliuose, kur susirinkdavo žaidėjai, treneriai, klubų vadovai ir rėmėjai, čekų komandos krepšininkai drąsiai nardydavo tarp besilinksminančiųjų ir siūlydavo savo prekes: „Žiūrėkite, kokios gražios taurės, gal norėtumėte pigiai jų įsigyti“.

Tai, kas prancūzams būdavo pigu, iš krepšinio sunkiai besiverčiantiems čekams ir lietuviui nešdavo nemažą pelną.

Už juodųjų ikrų indelį Gintaras Lietuvoje mokėdavo apie 3 JAV dolerius, Prancūzijoje jį parduodavo maždaug už 20 „žalių“. Pelnas būdavo keli šimtai procentų.

Dabar G.Staniulio verslas taip pat susijęs su Čekija. Iš šios šalies į Lietuvą jis eksportuoja žaidimų automatus. Čekų kalbos pramokusiam lietuvių krepšininkui daug lengviau su verslo partneriais bendrauti jų gimtąją šneka.

G.Staniulio Kaune įkurta uždaroji akcinė bendrovė „Resalis“ žaidimų automatus nuomoja kavinėms, restoranams ir kitoms įstaigoms. „Tik ne pogrindiniams kazino“, – nė neklaustas patikslino krepšininkas.

Jei Lietuvoje būtų legalizuoti kazino, ar „Atleto“ gynėjas pasinertų į lošimo namų verslą?

„Reikėtų gerai pagalvoti, – užkluptas netikėto klausimo susimąstė krepšininkas. – Esu įsitikinęs, kad visada reikia pačiam būti įvykių sūkuryje, nes samdytas žmogus gali daug ką daryti atmestinai. Todėl turbūt negalėčiau įkurti kazino. Mūsų firma dar nėra tokia galinga“.

G.Staniulis pažįsta daug krepšininkų, kurie užsienio kelionėse mėgsta nueiti į kazino. Pats Gintaras nėra labai azartiškas. Keliaudamas jis mėgsta su komandos draugais lėktuvuose ar oro uostuose lošti kortomis, tačiau tuose žaidimuose cirkuliuoja „simboliniai pinigai“.

Su komandos draugu D.Gulbinu Gintarą sieja ne tik vienas krepšinio klubas. Abu „Atleto“ gynėjai yra buvę klasės ir studijų draugai. Jie Vilniaus universitete baigė Ekonomikos fakultetą.

„Geriausi draugai esame ir dabar, kartais su Dainiumi net pakalbame apie bendrą verslą, – sakė G.Staniulis. – Bet abu mėgstame vadovauti, todėl nenorėtume kartu dirbdami susipykti“.

D.Gulbino šeimą jau šešerius metus nuo nepritekliaus gelbsti miško gėrybės. Krepšininkas yra bendros Lietuvos ir Rusijos įmonės bendrasavininkis. Ši firma eksportuoja miško gėrybes iš Rusijos į daugelį Vakarų šalių.

„Miško gėrybes vežame visam pasauliui, kur valgomi grybai ir uogos“, – populiariai paaiškino verslininkas iš LKL.

Jei jis nebūtų užsiėmęs šiuo verslu, ar pragyventų iš krepšinio? „Gal pragyvenčiau, – neužtikrintai sakė „Atleto“ gynėjas. – Kiti krepšininkai nedirba, kažkaip verčiasi. Bet man taip susiklostė, kad dabar nebegaliu mesti verslo dėl krepšinio – ir dėl partnerių, ir dėl pinigų. Per daug esu į viską įaugęs“.

Likimas Dainiui lėmė vesti dzūkę iš Varėnos. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Krepšininko žmonos Alinos brolis grybų verslu susidomėjo pirmas. Vėliau jis į šį darbą įtraukė ir savo svainį. Alina, pradinių klasių mokytoja, vyrams versle nepadeda. Ji augina pustrečių metų dukrą ir beveik pusės metų sūnų.

Sezoninis miško gėrybių verslas per metus iš krepšininko atima maždaug 4-5 mėnesius. Tuomet jis gyvena Novgorode. Nemato nei žmonos, nei vaikų ir turi tik mažą galimybę retkarčiais pamėtyti kamuolį į kieme įrengtą krepšį.

Į Lietuvoje rugsėjo mėnesį prasidedantį krepšinio sezoną miško gėrybių prekiautojas visada priverstas vėluoti.

Kai krepšininkas žaisdavo ne LKL, o žemesnės lygos klube, į tuos vėlavimus niekas nekreipdavo dėmesio. Atėjęs į „Atletą“, D.Gulbinas pasidarė visiems labiau matomas.

Tačiau Dainius negali nuspėti gamtos ir tiksliai pasakyti, kada galės sugrįžti į Lietuvą: „Turiu sėdėti Rusijoje ir vadovauti verslui kaip bet kurios įmonės vadovas. Prasidėjus LKL sezonui negaliu mesti visko ir laiku atvažiuoti“.

Žiemą krepšininkas turi mažiau verslo reikalų, tačiau darbas vis tiek nenutrūksta: „Negali firma atsidaryti, kai išdygsta pirmas grybas, ir prieš žiemą užsidaryti. Darbui ruoštis reikia iš anksto“.

Ar D.Gulbino šeimai dabar užtenka pinigų?

„Kai skaičiuoju savo pinigus, jų visada mažai. Bet kai pagalvoju, kaip verčiasi kiti žmonės, tai aš gyvenu labai gerai. Tarp to visą laiką ir balansuoju, – filosofiškai aiškino krepšininkas. – Kai man kas nors nepavyksta, iš karto savo gyvenimą lyginu su kitų. Žinoma, nekalbu apie tinginius“.

Tinginiu nepavadinsi ir dar vieno LKL žaidėjo, pagal išsilavinimą taip pat ekonomisto, „Sakalų“ gynėjo Rolando Skaisgirio. Jis jau prieš keletą metų, žaisdamas buvusioje „Statybos“ ekipoje, išgarsėjo kaip krepšininkas, mokantis premijas savo komandos draugams.

„Nereikia galvoti, kad mokėjau didžiulius pinigus – simboliškai ir tik porą kartų. Tuomet „Statybai“ buvo sunkūs laikai, – tarsi kratėsi savo humaniško poelgio krepšininkas. – Jokiu būdu negalėčiau išlaikyti visos komandos, nesu toks turtingas“.

Apie Rolando verslą jo draugai vaizdingai sakydavo: „Prekiauja skalbimo milteliais“.

Kartu su šešeriais metais už save vyresniu broliu Kęstu Rolandas yra įkūręs dvi firmas: viena į Lietuvą eksportuoja kavą, kita – chemijos prekes, tarp jų ir skalbimo miltelius.

Tačiau prekybininko amatas krepšininkui per septynerius aštuonerius metus tapo tikra rutina. Rolandas neketina jo atsisakyti dėl pinigų, tačiau prieš kokį pusmetį jis dar metėsi į kur kas įdomesnį televizijos verslą.

„Tai daug įdomiau, bet kol kas toje srityje esu visiškai žalias ir mokausi“, – neslėpė „Sakalų“ gynėjas.

R.Skaisgirio įkurta uždaroji akcinė bendrovė „Ekonometras“ iš pradžių rengė tris televizijos laidas – „Baudos aikštelę“, „Euromisiją“ ir „Ekonometrą“. Ekonominė laida „Ekonometras“, paties vadovo žodžiais, „prastai pavyko ir po kelių kartų numirė“. „Euromisijos“ reitingu R.Skaisgirys patenkintas.

Šiuo metu krepšininko suburta kūrybinė grupė rengia dar dvi naujas su sportu nesusijusias laidas: viena bus istorinė, kita – televizijos žaidimas tarp vyrų ir moterų.

Rolandas įsitikinęs, kad jis jokiu būdu nepragyventų vien iš krepšinio: „Krepšinyje esu vidutinybė, todėl negaliu uždirbti daug pinigų. Tarp verslininkų taip pat negaliu vadintis banginiu, bet esu apsirūpinęs žmogus – turiu gerą butą, mašiną, galiu su drauge Vilma atostogauti Vakaruose“.

Tačiau ši ekonomistų trijulė būtų kur kas laimingesnė, jei vis dėlto galėtų vien žaisti krepšinį. Verslas jiems – tik pragyvenimo šaltinis.

„Nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie gali pragyventi iš krepšinio. Krepšinio pinigai-- labai lengvi palyginti su tais, kuriuos reikia užsidirbti iš bet kokio kito verslo“, – teigė miško gėrybes iš Rusijos į Vakarus eksportuojantis D.Gulbinas.

Šis „Atleto“ gynėjas visiškais kvailiais laiko tuos, kurie, apdovanoti stipriu kūnu ir talentu įmesti į krepšį, iš to „nepasiima pinigų, o verkia, kad jiems vis ką nors skauda“.

Kitas „Atleto“ žaidėjas G.Staniulis, iš Čekijos į Lietuvą vežantis žaidimų automatus, sportininkų likimą tarsi prilygino manekenėms, kurios savo karjerą visada sieja su amžiumi: „Krepšininkų gyvenimas nėra ilgas, todėl ir ėmiausi verslo“.

„Sakalų“ gynėjui R.Skaisgiriui, prekybos firmų ir televizijos studijos savininkui, krepšinis visada buvo, yra ir bus pirmoje vietoje. Jis netgi bemieges naktis prieš arba po varžybų vadina teigiamomis emocijomis. Tačiau be pinigų Rolandas nenori gyventi.

R.Skaisgirys, net ir nežaisdamas krepšinio, norėtų suktis šioje sferoje. Šiemet jis bandė būti ne tik „Sakalų“ žaidėjas, bet ir šio klubo vadybininkas. Tačiau nieko gero iš to neišėjo.

Neseniai su komanda apsilankęs JAV, Rolandas buvo „apakęs, kaip ten puikiai organizuojamos studentų krepšinio rungtynės“. Perimti visko iš Amerikos krepšininkas nesvajoja – tam reikia daug pinigų ir žmonių.

„Bet kažką galima nukopijuoti ir organizuoti rungtynes kaip didžiulį šou“, – Rolandas nebe pirmą kartą užsidega nauja idėja.

Jeigu tikėsime juo, Amerikoje iš mažmožių padaroma pompa: šokėjai, orkestrai ir kitokio plauko linksmintojai krepšinio varžybas paverčia spektakliu. Šią idėją krepšininkas ketina kam nors siūlyti įgyvendinti.

Rolandui niekada minčių netrūksta. „Būtų galima prekiauti krepšinio atributika ar atidaryti sporto barą – tokie labai populiarūs JAV“, – svarstė „Sakalų“ žaidėjas.

Į verslą pasinėrusiems krepšininkams nėra lengva išlaikyti dvigubą gyvenimo krūvį.

„Man gana sunku dirbti nuo aštuonių ryto savo firmoje, po to apie 10 valandą važiuoti į treniruotę ir vėl grįžti į darbą“, – sakė R.Skaisgirys. Po pietų jis apsuka tą patį ratą: iš darbo – į vakarinę treniruotę, o po jos dažniausiai dar tenka grįžti į darbą. Kiti Rolando komandos draugai tuo metu ilsisi.

Todėl R.Skaisgirys mėgsta sakyti: „Geras kepšininkas turėtų tik žaisti, nes dirbti ir profesionaliai sportuoti nėra lengva. Bet aš, matyt, nesu toks geras krepšininkas“.

R.Skaisgirys krepšinio pasaulyje garsėja kaip vienas aikštingiausių žaidėjų. Pernai jis buvo LKL „rekordininkas“, per sezoną užsidirbęs daugiausia techninių pražangų. Kaip jam tokiam karštagalviui pavyksta bendrauti su verslo partneriais?

„Yra buvę visokiausių atvejų, – nebandė išsisukinėti Rolandas. – Bet dažniausiai geranoriškai išsiaiškiname. Mano karštakošiškumas netrukdo versle, nors ištiesų esu nervingas žmogus, greitai užsidegantis ir aikštėje, ir gyvenime“.

Beveik pusę metų Rusijoje pratūnojusiam „Atleto“ gynėjui D.Gulbinui, ko gero, krepšinio sezono pradžioje dar sunkiau nei Rolandui įgyti gerą sportinę formą.

„Net nežinau, kokiu žodžiu apibūdinti, kaip man, grįžusiam iš Rusijos, sunku įsivažiuoti, „turbo“ sunku“, – neslėpė Dainius.

Į Novgorodą jis visada vežasi krepšinio kamuolį, tačiau retai turi laiko su juo pabėgioti. Kartą Dainius šiame Rusijos mieste surinko ten dirbančių lietuvių komandą ir dalyvavo gatvės krepšinio varžybose. Vietinius jie nustebino laimėję antrąją vietą.

Po šios pergalės Novgorodo krepšinio klubas pradėjo domėtis, kas tokie yra į gatvės krepšinio turnyro finalą patekę svetimšaliai.

„Mane kalbino atstovauti Novgorodo komandai, bet net nežinau, kokioje lygoje jie žaidžia“, – sakė D.Gulbinas, grybų ir uogų sezono metu darbą pradedantis 6 valandą ryto. Tuomet jis neturi laiko galvoti apie krepšinį.

Bėgant metams ir G.Staniuliui dvigubas gyvenimo krūvis atrodo vis sunkesnis. „Anksčiau visur, kur reikėdavo, suspėdavau. Dabar kartais save pagaunu, kad norisi vis dažniau pailsėti“, – sakė 29 metų krepšininkas.

Dviguba Gintaro dienotvarkė nedžiugina nei jo žmonos Deimantės, nei kelerių metų sūnaus Džiugo. Bendrauti su šeima krepšininkui beveik nelieka laiko. Iki rytinės treniruotės jis spėja atlikti daug darbų savo firmoje.

Tačiau tai turbūt verta daryti, nes „LKL galima užsidirbti tik pragyvenimui, bet ne tolimesnei veiklai“.

Jeigu šiems vyrams dabar būtų po 18 metų, jie mestų savo verslus ir stačia galva pasinertų į krepšinį.

„Jei būčiau dešimt metų jaunesnis, neišeičiau iš sporto salės, – tikino D.Gulbinas. – Krepšinis – tai malonumas, duodantis pinigų“.

Dainius savo likimui negalėtų pritaikyti dainos žodžių „gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Atvirkščiai, jis mano papuolęs „į tą tarpą, kai visi treneriai ieškojo aukštaūgių, traukė juos net iš po žemių, nesvarbu, moka jie ar nesugeba varytis kamuolio, svarbiausia, kad būtų dviejų metrų“. Į tokius „mažiukus“, kaip D.Gulbinas, kurio ūgis dabar 180 cm, niekas nekreipė dėmesio.

Krepšininko nuomone, dabartinis jaunimas turi puikias galimybes sportuoti.

„Tik jei žaidi krepšinį, tai reikia daryti iš visos dūšios, – patarinėjo jaunesniems už save „Atleto“ gynėjas. – O jei nesi rimtai nusiteikęs, tai nėra ko lankyti sporto mokyklos. Nebent lauke gali pamėtyti kamuolį dėl sveikatos“.

Dainiaus komandos draugas G.Staniulis, jei jį gyvenimas mestelėtų dešimt metų atgal, taip pat pasirinktų krepšinį. „Tačiau šiandien renkuosi verslą, – neabejojo jis, – nes jau artėja mano trisdešimtmetis. Iš krepšinio negaliu pragyventi“.

R.Skaisgirys po neseniai padarytos kelio raiščių operacijos apskritai bijo prognozuoti, kiek jam likimo dar skirta dienų ar metų praleisti krepšinio aikštėje. Todėl savas verslas šiam „Sakalų“ gynėjui galbūt taps tikru išsigelbėjimu.

Ne vien krepšiniu gyvi LKL žaidėjai gyvenime gali jaustis laisviau. Jeigu prieš jų nosis užsitrenks sporto salės durys, nė vienam iš šios trijulės neteks eiti elgetauti.

Su automobiliu „Hyundai Coupe“ važinėjantis R.Skaisgirys svajoja apie prabangųjį „Lexus“. Vilniaus senamiestyje įsirengęs modernų butą, jis su malonumu nusipirktų gerų paveikslų. Tik vis neranda laiko jiems išsirinkti.

Su pinigais Rolandas atsisveikina lengvai. „Jei reikia daikto, tai ir perku, – lengvabūdiškai mestelėjo jis. – Galėčiau ir daugiau pinigų išleisti, bet kol kas to nedarau, nes dešimt mėnesių negaliu niekur išvažiuoti dėl varžybų ir treniruočių. Per metus lieka laiko tik vienai kelionei su drauge“.

Vilniaus universitete studijuojančiai draugei Vilmai krepšininkas mėgsta dovanoti apatinį trikotažą. Ir tai daro dažnai.

Pats Rolandas drabužių turi tiek, kiek jų reikia. „Nesu jų vergas, bet būtų įdomu kokį švarką pasisiūdinti ir pas garsų dizainerį. Kada nors būtinai tai pabandysiu. Netgi nusikirpti plaukus nueisiu pas dizainerį“, – įsisvajojo tarp verslo ir sporto balansuojantis „Sakalų“ krepšininkas.

„Atleto“ gynėjas G.Staniulis be reikalo pinigų nemėto. Tačiau ir jis neseniai nustebino žmoną, į namus parnešęs 1500 litų kainuojantį paveikslą. „Nesu meno žinovas, bet sugalvojau, kad tas meno kūrinys tiktų prie mūsų namo interjero“, – dėl tokio pirkinio savimi stebėjosi krepšininkas.

Staniulių šeima gyvena nuosavame name, kurio interjerą kūrė pasamdytas dizaineris.

Iš šios trijulės sunkiausiai su savo pinigais atsisveikina D.Gulbinas. Prieš ką nors pirkdamas jis ilgai abejoja, daug svarsto, išklauso daugybės nuomonių.

Dainius, atrodo, yra visiška priešingybė Rolandui. „Gal todėl esu taupesnis už kitus, kad anksčiau visada pinigų trūko, kiekvieną kapeiką reikėdavo taupyti. Bet kartais ir man bangelės užeina, paišlaidauju, bet ne nuolat“, – tarsi teisinosi taupusis D.Gulbinas.