Iš pažiūros kuklus ir nekalbus (pats prisipažino, kad tik iš pažiūros) kūrėjas netgi juokauja užleidęs vietą A.Saboniui krepšinio aikštėje. Turbūt už tokią drąsą A.Sabonis ir pamėgo J.Erlicką.
Netradicinį interviu apie krepšinį J.Erlickas davė 1999 m. žurnalui „Krepšinis“. lrytas.lt skaitytojams siūlo įsitikinti, jog kadaise išsakytos šmaikščios rašytojo mintys neprarado aktualumo ir dabar.
Populiaresnis už krepšinį
Juozas Erlickas niekada ir niekur nelenda pats (kartais lendu. – J.E.). Jis nesisiūlo nei dainuoti, nei deklamuoti, tuo labiau niekam nebruka savo knygų.
Tai kodėl prieš daug metų J.Erlickas padovanojo savo kūrinį A.Saboniui?
1992-aisiais, po Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose mūsų šalies vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius, J.Erlickas iš žiniasklaidos sužinojo, jog garsiausias visų laikų Lietuvos krepšininkas A.Sabonis laisvalaikiu skaito jo kūrybą.
„Tada aš ir supratau, kodėl mūsų komanda užėmė tokią aukštą, tokią garbingą vietą. Žinodamas, kad po ketverių metų vyks naujos olimpinės žaidynės, nedelsdamas sėdau rašyti naujos knygos ir, laimė, spėjau ją baigti kaip tik prieš Atlantą. Džiaugiuosi, kad prieš pat mūsų olimpiečiams išvykstant spėjau „Knygą“ padovanoti Arvydui. Neabejoju, kad ją skaitydamas jis žais puikiai ir į Lietuvą grįš su pačiais gražiausiais medaliais“.
Taip kalbėjo J.Erlickas 1996 metų liepą po šalies vyrų krepšinio rinktinės palydų į Atlantos olimpiadą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, kur jis padovanojo savo „Knygą“ krepšinio žvaigždei.
„Su kuo galėčiau palyginti Arvydą Sabonį? Gavęs tokį klausimą, susimąsčiau, – jau vėliau, atslūgus susitikimo su garsiuoju krepšininku nerimui, rašys J.Erlickas. – Mąsčiau tris dienas, tris naktis ir tris valandas. Galų gale priėjau išvadą, kad palyginti jį galėčiau tik su savimi“.
J.Erlicko pranašystės, kad jo kūryba Lietuvos krepšininkams atneš medalius, išsipildė. Atlantoje lietuviai iškovojo bronzą.
Rašytojas į krepšinį žiūri labai rimtai. Jis ilgai atidėliojo interviu „Krepšinio“ žurnalui, sakydamas, kad dar ne visus krepšinio elementus yra įvaldęs. Pagaliau jis ryžosi.
– „Lietuvos rytas“ spausdino kūrinių, kurie buvo įvardyti kaip NBA žvaigždės Shaquille'o O'Nealo novelės, jūsų išverstos į lietuvių kalbą. Ar šiam krepšininkui tiek dėmesio skyrėte todėl, kad jis – bene neparankiausias A.Sabonio varžovas.
– Shaquille'ui O'Nealui aš skyriau dėmesio lygiai tiek, kiek vertos jo novelės. O kas jis toks – kosmonautas ar valkata, besilenkiantis prie nuorūkos, man visiškai nesvarbu.
– Ar ir jūs, kaip daugelis lietuvių, krepšinį laikote antrąja religija?
– Ne, aš manau, kad krepšinis – tai žaidimas.
Bet krepšinio rezultatai – kaip ir viskas šioje žemėj – Dievo valioj. Užtat tiems, kurie trokšta, kad laimėtų mūsiškiai, reiktų kasdien melstis, penktadieniais pasninkauti ir susilaikyti, o rungtynių valandą atsigulti kryžium ant bėgių.
– Esate aukštas. Ar nejaučiate kaltės, kad netapote krepšininku?
– Jaučiu. Bet pagalvoju: o jeigu aš būčiau įbėgęs į aikštę, kiek puikių žaidėjų būtų turėję praleisti jaunystę ant atsarginių suolelio! Sabonis... Marčiulionis... Ar šiandien žinotume šias pavardes?
– Kodėl geriausius Lietuvos „centrus“ – Arvydą Sabonį ir Žydrūną Ilgauską kamuoja traumos?
– Su centrais visados šitaip. Jau koks stiprus kadaise atrodė centras Maskvoj! O mažytė Lietuva apsigynė, ir centras galą gavo. Nūnai prasti popieriai ir su Europos centru.
Bet panikuoti neverta, nes taip nebūna, kad nebūtų centro. Išėjus iš rikiuotės vienam, ton vieton bematant stoja kitas. Juk neatsitiktinai Ž.Ilgauskui gavus traumą Amerikoje, suaktyvėjo Centro sąjungos veikla Lietuvoje.
Neabejoju, kad atėjusi valdžion Centro sąjunga pagimdys tiek centrų ir centriukų, jog Lietuvos žmonės nebežinos nė kur smukt. Su didžiausiu malonumu dalį jų pasiųsim Amerikon ir dar toliau.
– Jūs už ar prieš, kad jaunieji Lietuvos krepšininkai vyksta žaisti ir mokytis į JAV?
– Tegul į JAV išskrenda visi jaunieji, ir ne vien krepšininkai. Kas nemoka skrist – tegu išeina Europon. Ir kuo greičiau.
Tada pagaliau ir aš galėsiu, kaip prieš daugelį metų, vakarais ramiai eiti pasivaikščioti po miestą.
– Ar verta Lietuvai veržtis į Europos Sąjungą, jei joje beveik niekas nemoka žaisti krepšinio – gal iš tikrųjų geriau eiti į Ameriką.
– Tegul Lietuva eina, kur nori. Tai – ne lietuvių reikalas.
– Ar nebuvo per žiauru, kai Lietuvos rinktinė 1999 m. pavasarį sutriuškino Islandiją? Juk islandai pirmi pripažino Lietuvos nepriklausomybę?
– Aišku, tai nežmoniška. Tas pats, kaip spardyt plaštakę. Kiek tos Islandijos tėr!
Štai kodėl aš, mintimis aplankęs bemaž visas pasaulio šalis, Islandijoj dar nesu buvęs. Norėčiau, bet vis pagalvoju: o ar nenugarmės jinai nuo mano minties svorio?
Jei esate tokie narsūs, triuškinkit estus, kurie nuolat šaiposi iš lietuvių.
Bet iš tikrųjų aš galvoju taip: liaukimės ieškoję priešų! Nebe tie laikai. Krepšinyje taip pat gali būti lygiosios.
Aišku, senoji gvardija – Landsbergis, Garastas – tie jau negali nesigrumt.
Aš maniau, kad, atėjus į valdžią Jonui Kazlauskui, padėtis pasikeis iš esmės, kad Linas Kunigėlis vietoj „tritaškis šūvis“ pagaliau turės teisę ištarti ilgai lauktus naują gadynę pranašaujančius žodžius: „Tritaškis metimas“.
Kur tau! Keturiasdešimt metų dar klaidžiojam po dykumas...
– Ką reikėtų daryti, kad daugiau Lietuvos krepšininkų patektų į NBA?
– Kiekvienam krepšininkui turėtume nupirkti po kamuolį. Tada jam nereiktų laukti malonės iš draugų, o tuo labiau – iš varžovų. Turėdamas savo kamuolį, Lietuvos krepšininkas galėtų pelnyti tiek taškų, kad visi išsižiotų.
– Kokias perspektyvas turi Šiaurės Europos šalių krepšinio lyga? Ar iš tiesų suomiai ir švedai mes ledo ritulį ir pradės žaisti krepšinį?
– Neturėtume dairytis nei į suomius, nei į švedus, nes nieko gero iš jų neišmoksime. Juk mes, lietuviai, išradome Laisvę ir Nepriklausomybę, o suomiai viso labo tik pirtį. Švedai – stalą. Su tokiais tipais mums nepakeliui.
– Kas padėjo „Žalgiriui“ laimėti Eurolygą?
– Tikrai negaliu pasakyt. Manau, kad toks pažįstamas teisėjas ar prokuroras.
– Kuris „Žalgiris“ stipresnis – ankstesnysis su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, V.Chomičiumi, S.Jovaiša ar dabartinis?
– Deja, man neteko išmėginti jėgų nei su ankstesniuoju, nei su dabartiniu.
Bet ne tik dėl to neįmanoma palygint – tai skirtingi reiškiniai. Šis gali įveikti kad ir visą pasaulį, bet ano pergalės prieš Maskvą vis vien atrodys svarbesnės. Tada buvo kova. Dabar – žaidimas.
Tačiau yra dar vienas „Žalgiris“. Seniai jo nemačiau ir net nebežinau, ar jis dar grumiasi su Lietuvos žmonėmis. Prieš kurį laiką penki „Žalgirio“ buteliukai lengvai įveikdavo bet kokios sudėties Lietuvos vyrų penketuką, įskaitant ir abu „Žalgirius“.
Gal būtent šitą „Žalgirį“ ir derėtų pasiųst į Europos čempionatą?
– Ar teisingas posakis: „Jei laimi komanda – laimi žaidėjai, jei pralaimi – pralaimi treneris“?
– Šį posakį sugalvojo kažkoks tipas, 1984-aisiais nukritęs žemyn galva nuo tribūnos. Sveikam žmogui sunku suvokti, ką tai reiškia.
– Kokia jūsų mėgstamiausia komanda?
– Lietuvos Seimas.
– Ar labai išgyvenate, kai jūsų mėgstama komanda pralaimi?
– Atvirkščiai! Džiaugiuosi. Kai komanda pralaimi, tai puiki proga namiškiams pasakyt, kad labai susinervinau, taigi turiu kuo skubiausiai mūktelt alaus.
– Kas, jūsų manymu, Lietuvoje populiaresnis už krepšinį?
– Kaukolinis. Ir aš.
– Kas geriau – krepšinis ar poezija?
– Pavasaris.
– Ar iš tiesų krepšinis sovietiniais laikais palaikė lietuvybės dvasią?
– Tai tiesa. Be abejo, tos dvasios būtų buvę galima pasisemt ir iš Šliūpo, Maironio, Kudirkos, Basanavičiaus veikalų. Betgi visi žino, kaip mūsų žmogui sunku skaityti. Užtat vieną dieną ir buvo sugalvotas krepšinis.
– Nors lietuvės yra Europos krepšinio čempionės, tačiau moterų krepšinis Lietuvoje nepopuliarus. Kodėl?
– Manau, taip yra todėl, kad moterys apvalios, taigi, žiūrėdamas į moterį, kamuolio nė nepasigendi.
– Kam sunkiausia krepšinio spektaklyje – žaidėjams, treneriams, teisėjams ar žiūrovams?
– Žaidėjai žaidžia. O koks gali būti sunkumas žaist? Jei sunku – tegu eina dirbt.
Žiūrovų taip pat nieks varu nevaro nei į sales, nei prie televizoriaus.
Teisėjams, aišku, sunku. Krepšinio teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas teisėjas, svajoja paimti kyšį. Bet salėj šviesu ir daug žmonių, o kyšis Lietuvoje vis dar tebeimamas patamsiais. Todėl susijaudinęs teisėjas kartais atima iš žaidėjų kamuolį ir palaiko jį rankose, įsivaizduodamas, jog tai – kyšis, o nusiraminęs vėl jį grąžina.
Kai rungtynių metu pažvelgiu į trenerį, man visados kyla įspūdis, kad vargšelis nori į tualetą, bet nedrįsta paklausti, kur anas yr.
– Kuo labiausiai galite įsivaizduoti save – žaidėju, treneriu ar teisėju?
– Aš diemedžiu žydėsiu.
– Ko palinkėtumėte lietuviams 1999 metų Europos čempionate?
– Nenuleist rankų. Jei nepavyksta įdėti kamuolį krepšin iš viršaus reikia dėti gynėjui į snukį iš apačios. Na, o pačiu kritiškiausiu momentu komandoje turėtų atsirasti lyderis, kuris drąsiai imtųsi nestandartinių veiksmų. Pavyzdžiui, gavęs į rankas kamuolį, nebijotų jį atiduoti varžovams. Juk varžovas kamuolį dės į mūsų krepšį! O kuo daugiau bus mūsų krepšiuose, tuo turtingesnė bus ir Lietuva.
– Jei jums pasiūlytų milijoną už tai, kad įdėtumėte kamuolį į krepšį, ar bandytumėte treniruotis?
– Ne. Man visiškai pakanka to, kad aš sugebu įdėti butelį į savo krepšį.
– Ar reikia, kad krepšinio varžybose per pertraukas žiūrovus linksmintų šokėjos?
– Būtina. Ir labai gaila, kad šokama taip trumpai. Tačiau padėtis krepšinio aikštėje atspindi padėtį tamstos galvoje: štai kiek reikia fizinės kultūros ir anava kiek – dvasinės.
Vis dėlto neabejoju, kad, žengiant dorybių takais, žiūrovų kultūros lygis kils. Taigi žaidimas trumpės, o šokiai ilgės.
Greta šokančių merginų pasirodys ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai, etnografiniai ansambliai, taip pat skaitovai, aktoriai, konservatoriai, Šv.Kristoforo orkestras bei įstatymų aiškintojai. Krepšininkai įbėgs aikštelėn 6x1 min.
Norisi tikėti, kad 2009-aisiais, minint Lietuvos atradėjo daktaro kun. Brunono Bonifacijaus tūkstantąsias mirties metines, Lietuvoj jau bus žaidžiamas būtent toks – susikaupti ir susimąstyti įpareigojantis krepšinis.
Tačiau tik tada, kai ne sykį per metus, po rungtynių, o kiekvieną šeštadienį, perskaitę mano eilėraštį proza, piliečiai išeis į gatves daužyti vitrinų, – tik tada aš patikėsiu: Lietuva kultūrėja!
