Per karjerą kartą pasaulio ir triskart Europos čempionu tapęs 221 cm ūgio milžinas į Prancūzija su naujuoju Rusijos krepšinio federacijos prezidentu Andrejumi Kirilenka atskrido ne šiaip sau – į iškilmes, kuriose jam bei kitoms praeities žvaigždėms buvo lemta groti pirmaisiais smuikais.
Mūsų šalies krepšinio pažiba Šarūnas Marčiulionis ir dar septynios sporto legendos per sekmadienio finalą tarp Lietuvos ir Ispanijos ekipų buvo oficialiai įtrauktos į FIBA Šlovės muziejų.
Į FIBA Šlovės muziejų taip pat pateko didžiąją karjeros dalį Maskvos CSKA žaidęs milžinas V.Tkačenka, turintis Rusijos ir Ukrainos pilietybę, kubietis Ruperto Herrera Tabio, Prancūzijos krepšininkas Antoine'as Rigaudeu, JAV trenerė Anne Donovan, australų strategas Janas Strilingas, prancūzų krepšinio vadybininkas Robertas Blanchardas ir Izraelio krepšinio federacijos atstovas Noah Kliegeris.
Pasibaigus „EuroBasket 2015“ ir V.Tkačenkai sugrįžus namo, jis su vietos žiniasklaida pasidalino mintimis apie pirmenybes bei finalą. Vyras prisipažino, kad už Lietuvos ekipą lemiamame mače jis nesirgo.
„Pagerbimo ceremonija buvo labai graži, bet ir ilga. Mes tik po vidurnakčio išsiskirstėme – po oficialaus renginio, FIBA buvo užsakiusi salę, kur buvo vaišės ir grojo džiazo kolektyvas. Su manimi visi fotografavosi, sakė puikius žodžius. Atmosfera buvo puiki“, – kalbėjo V.Tkačenka.
Kalbėdamas apie Lilio futbolo stadioną, paverstą krepšinio aikšte ir finalą, V.Tkačenka akcentavo, kad arenoje buvo begalė lietuvių: „Žiūrėjau finalą – salę buvo sausakimša. Ir kas įdomu, beveik 80 procentų žiūrovų buvo baltai. Jie skandavo: „Lie-tu-va“, švietė mobiliais telefonais. Net tuomet, kai pristatinėjo ekipas, jie šaukė savo valstybės vardą. Neįtikėtina. Atrodė, kad visa Lietuva suvažiavo į rungtynes“.
Pasakodamas portalui champion.com apie finalą. V.Tkačenka teigė, kad nebuvo sužavėtas Jono Kazlausko kariauna.
„Ar aš sirgau už Lietuvą? Ne. Juk atvykau ne kaip fanas. Man tik buvo malonu pabūti tokiame renginyje, pamatyti gerą žaidimą, krepšinio žvaigždes. Tiesa pasakius, Ispanija per finalą atrodė geriau. Pas Joną Kazlauską nebuvo tiek patyrusių žaidėjų, kiek turėjo Ispanija. Lietuva neturėjo Pau Gasolio, Sergio Rodriguezo ar Rudy Fernandezo, kurie net ir švilpiant visai arenai, vestų komandą į priekį. Ispanija žavėjo savo pasitikėjimu jėgomis, charakteriu ir tuo, kad rėmėsi didele patirtimi“, – pasakojo buvęs garsus Maskvos CSKA žaidėjas.
V.Tkačenka aiškino, kad artimiau bendravo tik su Š.Marčiulioniu ir į renginį atvykusiu ukrainiečiu Aleksandru Volkovu.
„Saša (A.Volkovas-lrytas.lt past.) labai išgyveno dėl situacijos Ukrainoje. Man taip pat aktuali ši tema – juk Ukrainoje gyvena sesuo. Norėjau pasimatyti ir su Arvydu Saboniu, tačiau jis, greičiausiai, buvo prie rinktinės ir buvo užsiėmęs finalu“, – aiškino aukštaūgis vyras.
Dar prieš išvykstant į Lilį V.Tkačenka tikino, kad būtinai išgers vyno taurę su Š.Marčiulioniu.
„Aš jau daug metų pažįstu Š.Marčiulionį ir susitikimas su juo buvo ne ką šiltesnis nei visi kiti. Lietuvis ne tik buvo puikus žaidėjas, bet ir labai nuoširdus žmogus. Taip kad Lilyje mes turėjome apie ką pasišnekėti“, – teigė buvęs SSRS rinktinės vidurio puolėjas.
Perskaitęs interviu apie V.Tkačenkos ir Š.Marčiulionio bendravimą, savo nuomonę ir priminimais nutarė pasidalinti ir garsus Rusijos krepšinio specialistas Vladimiras Gomelskis.
Rusijos sporto portale sovsport.ru garsaus Sovietų Sąjungos krepšinio trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus prisiminė apie Š.Marčiulionio karjeros pradžią.
„Kai šis tapo geru krepšininku, o jį nugvelbė ne Kauno „Žalgiris“, o Vilniaus „Statyba“. Tuomet kauniečiai bandė pervilioti jį į Kauną, o Vilnius Šarūnui – butą ir „Žiguli“ automobilį. V.Garastas pasakojo, kad po metų jis vėl bandė „pertempti“ kaunietį Š.Marčiulionį į „Žalgirį“, bet ir tuomet Vilniaus valdžia jam iškart ištaigingą „Volga“ mašiną ir trijų kambarių butą senamiestyje davė“, – apie užkulisius tarp Kauno ir Vilniaus krepšinio komandų dėstė V.Gomelskis.
Jis taip pat atsiminė ir 2008 metus, kai į Lietuvą suvažiavo visi Seulo olimpinių žaidynių SSRS rinktinės aukso medalių laimėtojai – tarp nugalėtojų buvo net keturi lietuviai: Rimas Kurtinaitis, Š.Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Arvydas Sabonis.
„Atvažiavome iš Maskvos atšvęsti Seulo olimpiados pergalės 20-emtį. Viskas vyko pas Š.Marčiulionį, jo valdose prie Vilniaus, – pasakojo V.Gomelskis. – Atskridome užsakytu reisu, jokio pasų patikrinimo, atsisėdome į autobusą ir išvažiavome iš oro uosto. Vakarienėje buvo žmonių penkiasdešimt – viskas vyko lauke. Oficiantė, apsirengusi tautiškais rūbais, pradėjo nešioti alkoholinius gėrimus – pradžioje tris kartus mums atnešė keturiasdešimties laipsnių degtinės. Ji labai gerai „nuėjo“. Puiku – seniai nesimatėme, kalbame, bendraujame, juokaujame. O kai jau atėjo laikas gerti ketvirtąjį stikliuką, paaiškėjo, kad mergina pradėjo nešioti lietuvišką trauktinę. O ji yra septyniasdešimties laipsnių. Va, ji ir visus „nušienavo“ ta trauktinė... Matyt, Šaras nutarė į visus draugus pasižiūrėti kaip jie atrodo prisigėrę. Jis juk pas negėrė ir liko blaivas“.
