Per karjerą kartą pasaulio ir triskart Europos čempionu tapęs 221 cm ūgio milžinas nelinkęs nurašyti ir Lietuvos ekipos: „Gali būti visko, nes lietuviai moka visus nustebinti.“
– Kaip reagavote į žinią, kad esate įtrauktas į FIBA Šlovės muziejų, kad jame atstovausite Rusijai? – lrytas.lt paklausė V.Tkačenkos.
– Esu labai nustebęs, kad mane čia pakvietė. Tikrai to nesitikėjau. Jaučiuosi ypatingai pagerbtas. Vis dėlto manau, kad esu labiau Sovietų Sąjungos atstovas. (Šypsosi.)
– Ką laikote finalo favoritu? Kurią komandą palaikysite?
– Nesirgsiu nė už vieną komandą, tiesiog stebėsiu žaidimą ir juo mėgausiuosi.
Tiesa, dabar atsirado galvosūkis. Atvirai sakant, maniau, kad čempionės titulą iškovos Serbija. Bet lietuviai pusfinalyje sužaidė neįtikėtinai gerai. Jono Kazlausko komanda puikiai gynėsi, ir tai buvo raktas į pergalę. Lietuvių gynėjai, atrodė, sudraskys varžovus.
Jei Lietuvos krepšininkai ir finale žais taip veržliai, su tokia energija, jie tikrai gali sukurti staigmeną. Tokia gynyba kaip prieš serbus gali neleisti Pau Gasoliui nė pasisukti.
Vis dėlto Ispanus laikau favoritais, nes jų krepšinis – labai aukšto lygio, pastarąjį dešimtmetį ispanai yra laimėję viską. Bet gali būti visko, nes lietuviai, kaip ir sakiau, moka visus nustebinti. Juk mažai kas tikėjo, kad Lietuvos rinktinė gali nukeliauti iki finalo. O ji įsibėgėjo ir įveikė daug favoritų.
– Kodėl Rusijos krepšinyje toks nuosmukis?
– Pagrindinė problema – valdymas. Visi žinote, kad neseniai Rusijos krepšinio federacija buvo diskvalifikuota dėl netvarkos. Bet dabar, manau, prasidės geri pokyčiai, nes vadovauti ėmė Andrejus Kirilenka. Jei jis pradės nuo nulio, nuo vaikų krepšinio, lygis pamažu ims kilti.
Klubų krepšinyje mes neturime problemų, nes kelios Rusijos komandos yra labai stiprios. Tačiau mums reikia augintis savo žaidėjų, lyderių. Kai užauginsime asmenybių, nacionalinė rinktinė vėl ims laimėti. Šį čempionatą vaikinai tikrai stengėsi, bet komanda neturėjo tikro vedlio.
– Kokį įspūdį palieka Lietuvos rinktinė?
– Lietuviai tradiciškai žaidžia labai gražiai, greitai. Sulaikęs kvėpavimą stebiu jų žaidimą. Aišku, krepšinį žaisti dabar moka visos komandos, nes vien greičiu nelaimėsi: reikia žinoti, kada bėgti, o kada – taktiškai pristabdyti žaidimą.
– Dažnai prisimenate dvikovas su Arvydu Saboniu?
– Be abejo, prisimenu tas Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CASK kovas. Man – 58 metai, todėl, nori nenori, turi gyventi ir prisiminimais.
Tai buvo įdomus ir ypatingas laikas, nes visi sekė mūsų su Sabu dvikovas. Per jas mes susibičiuliavome, esame draugai iki šiol. Anksčiau Arvydas dažniau atvažiuodavo į Maskvą, dabar pasirodo rečiau. Bet mes dažnai pasikalbame telefonu.
– Nepagalvojate, kad gimėte per anksti?
– Nėra ko slėpti – pagalvoju apie tai. Nesiskundžiu tuo, ką turiu, bet tikrai gyvenimas būtų kitoks, jei būčiau gimęs ne 1957 metais, o vėliau. Juk dėl nugaros ir kojų traumų karjerą teko baigti tada, kai mums, sovietiniams krepšininkams, atsivėrė sienos.
– Jaučiate nostalgiją praėjusiems laikams?
– Nostalgiją jaučiu ne santvarkai, o subyrėjusioms krepšinio supervalstybėms. Man iki šiol gaila, kad nebėra Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos rinktinių. Įsivaizduokite, kokios būtų komandos, koks Europos čempionatas!
