Kai kurių pergalių nepamirši visą gyvenimą. Kai kuriuos pralaimėjimus kaip tik norisi negrįžtamai ištrinti iš atminties. Bet ne visi pasiduoda: giliai įsirėžę skaudžiai žeidžia, vis išlįsdami tarsi šmėklos – ypač tada, kai laukia akistata su tuo pačiu nelemtu priešininku. Taip, kaip dabar – prieš Europos krepšinio čempionato ketvirtfinalį tarp Lietuvos ir Italijos rinktinių.
Tai buvo pralaimėjimas, pakeitęs ne tik Atėnų olimpiados krepšinio varžybų scenarijų, bet ir visą iki tol trejose iš eilės žaidynėse po Nepriklausomybės atgavimo bronza spindėjusią Lietuvos rinktinės istoriją.
Ašaros Atėnuose ir Lietuvoje
2004-ųjų rugpjūčio 27-osios vakaras Graikijos sostinėje, kaip įprasta, buvo tvankus. Į kondicionieriais alsuojančią dvidešimttūkstantinę olimpinę areną plūdo žmonės, norintys pamatyti antrąjį vyrų krepšinio turnyro pusfinalį tarp JAV „Svajonių komandos“ ir Argentinos. O spaudos konferencijų salėje į akis skaisčiai plieskiant prožektoriams Arvydas Macijauskas užsidengė veidą ir palinko prie stalo.
Tuo pat metu Vilniaus Katedros aikštėje apsigaubęs Trispalvę verkė tiesiog paprastas sirgalius – ta simbolinė nuotrauka netruko apkeliauti Lietuvos žiniasklaidą.
Vaikinukui, kaip ir A.Macijauskui, temo akys. 26 taškus pelnęs rezultatyviausias mūsų rinktinės žaidėjas su komandos draugais, o drauge – ir visa Lietuva – ką tik buvo palaidoję savo olimpinę svajonę. Svaigiame skrydyje jos link į pakelę pirmą kartą istorijoje nubloškę tą pačią amerikiečių „Svajonių komandą“, lietuviai paspringo, daugelio manymu, lengvu grobiu turėjusiais tapti italais.
Nuo tos dienos praėjo 11 metų. Pasikeitė visa žaidėjų karta ir iš šiųmetės rinktinės krepšininkų tik Robertas Javtokas pats buvo olimpiniame Graikijos amfiteatre, kur gimė pati tikriausia lietuviška tragedija su italu Gianluca Basile pagrindiniame vaidmenyje.
Tą vakarą palaidojome ne tik pusfinalį. Palaidojome ne tik nežinia kada vėl atsirasiančią progą žaisti olimpiados finale. Ne tik auksą ir sidabrą. Nors Atėnuose dar laukė paskutinės rungtynės, neapleido nuojauta, kad ir olimpinė bronza – palaidota.
Buvo galima numanyti, kad per mažiau nei 24 valandas atsitiesti po tokio nelaukto smūgio bus ne tų vyrų – nors ir labai tvirtų – išgalėms.
Antausis „Svajonių komandai“
Antano Sireikos rinktinė į olimpiadą atskrido su pirmos klasės bagažu – 2003-iųjų Europos čempionės titulu. Iki pusfinalio su Italija lietuviai buvo nepralaimėję iš eilės net 18 oficialių rungtynių.
Grupės turnyre sparnai augo, kai Šarūnas Jasikevičius per paskutines 69 sekundes pataikė tris tritaškius, iš viso surinko 28 taškus ir su A.Macijausko, Ramūno Šiškausko, Sauliaus Štombergo, Dariaus Songailos, Eurelijaus ir Mindaugo Žukauskų kompanija 94:90 nukovė Timą Duncaną, Alleną Iversoną, Dwyane’ą Wade’ą, Carmelo Anthony, Shawną Marioną, LeBroną Jamesą – visą NBA megažvaigždžių komandą.
Tas pats R.Javtokas amerikiečiams įmetė tik 3 taškus, bet tai buvo daugiau nei nulis ties L.Jameso pavarde.
O po tų legendinių rungtynių, pergalė kuriose ne vienam lietuviui prilygo olimpiniam apdovanojimui, Š.Jasikevičius pats to nenorėdamas tarsi užprogramavo ateitį.
„Esu storas, lėtas baltaodis, – šypsojosi mačo didvyris, apstulbintų JAV žurnalistų Atėnuose klausinėjamas, kodėl jis iki šiol nežaidžia NBA.
Dabar žinome, kad po poros metų Europos „auksinio berniuko“ karjera už Atlanto išties nesusiklostė. O dar greičiau jo pranašystė pataikė į Lietuvos rinktinę.
„Pergalės nauda minimali, nes ji neatnešė medalio“, – po dvikovos su „Svajonių komanda“ pasakė Šaras.
Tritaškiais prikalė prie sienos
Nepaisant to, tada rodės: toliau – tik dangus. Bet ties jo vartais stovėjo G.Basile, Gianmarco Pozzecco, Massimo Bulleri, Giacomo Galanda – geri krepšininkai, bet kur jau jiems iki lietuvių parklupdytosios „Dream Team“…
O italų planas buvo paprastas: nesvarbu, kiek įmeta varžovai, svarbiausia – kiek įmesi pats. Jei vidutiniškai 94 taškus renkančios lietuvių puolimo mašinos olimpiadoje dar niekas nesustabdė, nelįskime po ratais ir mes. Patys įmeskime daugiau.
Prieš 11 metų trispalviai sirgaliai dar nekeliavo tūkstančiais paskui savo numylėtinius. O tie keli šimtai Atėnų olimpinių rūmų tribūnose turėjo ne vieną progą mirti ir iš nevilties, ir iš laimės.
Pusfinalio chronologija primena: antrajame kėlinyje lietuviai priekyje 34:23, bet jam pasibaigus jau atsiliekame 43:49, nes atkarpą pralaimėjome 0:21.
Trečiajame kėlinyje Ramūnas Šiškauskas deda į krepšį išlygindamas – 53:53. Įpusėjus paskutiniam ketvirčiui išvis nušvinta – 78:73 po lietuvių spurto 15:0. Tačiau netrukus penktąkart prasižengia pagrindinis šio spektaklio kūrėjas Saulius Štombergas, italai atsako nokautu 16:1 ir šoka aikštėje po finalo sirenos – 100:91.
Mirties nuosprendis buvo 18 iš 28 varžovų tritaškių, tarp jų 7 iš 11 pataikytų 192 cm ūgio G.Basile.
„Leidome jiems mesti iš kur nori, kaip nori ir kiek nori“, – toje šviesos nutviekstoje spaudos konferencijoje vėliau pasakys A.Macijauskas.
O kitą dieną laukė paskutinis olimpiados mūšis. Garbė vyrams, kad jie rado jėgų atsitiesti po pusfinalio košmaro. Jeigu su italais Lietuvos krepšininkai būtų rungtyniavę taip, kaip dėl bronzos, jie tikrai būtų patekę į finalą.
Tačiau tokio lygio žaidimo nepakako antrą kartą palaužti JAV rinktinės – 96:104.
Treneris baksnojo į lyderius
Paskutinės Lietuvos rungtynes Atėnuose buvo ką tik pasibaigusios, kai susėdome interviu su A.Sireika.
„Nesu ligonis, bet pastarosiomis dienomis jaučiu, kad tikrai šioje vietoje yra širdis, – šiaulietis pabaksnojo sau į krūtinę, – Maudžia visą šoną“.
Rinktinės treneris išgyveno skausmingą olimpinių žaidynių finišo dramą.
„Pusfinalio rungtynėse kažką ne visai teisingai išsprendėme – nebijau to pripažinti. Vis dėlto neprovokuokite pasakyti, kad pralaimėjome būtent mes, treneriai. Pusfinalyje žaidėjai neatliko to, ko mes norėjome, ką buvome susitarę.
Pabrėžėme: jeigu varžovai gerai pataikys, nedarykite skubotų atakų, ilgai įžaiskite kamuolį, o ne persimetinėkite su jais tritaškiais. Tegul pataiko iš toli, o mes atsakykime garantuotais dvitaškiais, – dėstė A.Sireika. – O kas išėjo? Metėme 35 tritaškius. Be to, mūsų smogiamajai jėgai pritrūko Šarūno Jasikevičiaus ir Ramūno Šiškausko. Jie tą dieną visiškai iškrito iš žaidimo“.
Juodajame pusfinalyje Š.Jasikevičius pataikė vos 3 iš 15 dvitaškių ir tritaškių, o R.Šiškauskas – vienintelį iš 12.
Kodėl Šaras dingo porai metų?
„Negali nuolat laimėti ir ketvirtoji vieta tokiai mažai šaliai kaip mūsų yra gerai. Bet pralaimėti dvejas paskutines turnyro rungtynes – apmaudu“, – po mačo dėl bronzos santūrus Š.Jasikevičiaus komentaras žurnalistams slėpė milžinišką vidinę dramą.
Lietuvos rinktinės vyrai viešumoje nedžiausto skalbinių, ir blogi dalykai ypač turi likti už pašaliniams sandariai uždarytų komandos durų. Tačiau praslydo kalbų, kad faktiniu rinktinės treneriu vadintas geriausias Europos įžaidėjas dėl lemtingų pralaimėjimų labiausiai kaltino A.Sireiką, kritinėse situacijoje priėmusį neteisingus sprendimus.
Vienaip ar kitaip, ambicingasis čempionas daugiau nepasirodė A.Sireikos rinktinėje ir 2005-ųjų Europos pirmenybėse, ir 2006-ųjų pasaulio čempionate, o sugrįžo tik jau į Ramūno Butauto perimtą komandą, kurią tuoj pat 2007-aisiais Ispanijoje atvedė ant garbės pakylos.
Po nuopuolių – vėl aukštyn
Toje bronzinių prizininkų komandoje, kuri pelnė ir kelialapį į Pekino olimpiadą, svarbiausi žmonės vėl buvo 2003-iųjų Europos čempionai. Bet juos vėliau pakeitę žaidėjai po nuopuolių visam pasauliui vėl ir vėl įrodinėjo Lietuvos krepšinio gajumą: 2010-ųjų planetos bronza, 2013-ųjų Europos sidabras, pernai – ketvirtoji vieta pasaulyje.
Trečiadienio vakarą Lilio mieste Prancūzijoje – nauja drama. Aštuonios geriausios žemyno rinktinės tęsia kovą ne tik dėl medalių, bet ir dėl Rio de Žaneiro olimpinių kelialapių. Laimi prieš italus – ir jau garantuotai esi bent jau olimpiniame atrankos turnyre.
Po to, kaip Lietuvos rinktinė per savo ir gruzinų kraują brovėsi į ketvirtfinalį, o Danilo Gallinari, Marco Belinelli ir Andrea Bargnani komanda aštuntfinalyje nušlavė Izraelį, neaišku, ką vadinti šios ketvirtfinalio poros favoritu.
Bet mes, lietuviai, visada galvojame, kad mūsų krepšininkai verti daugiau nei pasiekia (prisiminkime dvejus pastaruosius metus) – kitaip buvo tik tuose trijuose Europos čempionatuose, kur lipome iki pat viršūnės.
„Jie žaidė taip, lyg neturėdami ką prarasti, ir Fortūna ar Dievas tikrai buvo jų pusėje“, – prieš 11 metų Atėnų olimpiadoje pralaimėjęs Italijos rinktinei pasakė A.Sireika.
Ši nesėkmė nutraukė neįtikėtiną Lietuvos krepšininkų kelionę per olimpinių žaidynių garbės pakylas. Paskui lietuviai krepšininkai liko be medalių ir 2008-aisiais Pekine, ir 2012-aisiais Londone.
Palinkėjimas: jūs galite!
Po nelemto olimpiados pusfinalio italams mūsų rinktinė atkeršijo jau tris sykius iš eilės: 2006 m. pasaulio čempionato aštuntfinalyje, 2007 m. Europos pirmenybių antrajame etape ir prieš dvejus metus žemyno čempionato ketvirtfinalyje.
Bet Atėnų šmėkla visada prabunda, kai lietuvių kelyje atsiduria Italija.
Nes 2004-aisiais žmonės kalbėjo, kad, ko gero, tai buvo geriausia Lietuvos rinktinė per visą istoriją: verta jei ne olimpinio aukso, tai finalo – tikrai. O ji pirmąkart iš
olimpiados grįžo be medalių. Nepaisant to, iš Graikijos naktį parskridusius krepšininkus Vilniuje pasitiko plakatas: „Jūs mūsų širdyse čempionai!“
Šiose Europos pirmenybėse kalbos apie čempionus – dar gerokai per ankstyvos.
Bet, nors lemtingame ketvirtfinalyje Lilyje žaidžia galbūt ir ne pati geriausia Lietuvos rinktinė, abejones, kaip visada, stelbia tikėjimas – jūs galite!
