Šlovinga krepšinio era Lietuvoje prasidėjo keliais dešimtmečiais anksčiau nei Arvydo Sabonio, Valdemaro Chomičiaus ar Šarūno Marčiulionio laikais. Tai nesunku suvokti skaitant pradėtus rašyti buvusio krepšininko 71 metų G.Budniko prisiminimus.
Septintajame aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje G.Budnikas buvo pagrindinis Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas. Jis taip pat gynė Kauno „Drobės“ klubo garbę, su kuriuo 8 kartus tapo Lietuvos čempionu.
Vyras drąsiai aprašo kartu su komandos draugais sunkiai pelnytas pergales, griežtą trenerio Vytauto Bimbos būdą, aršias kovas su vadinamąja tuometine Sovietų Sąjungos pažiba – CASK komanda. Jis negaili liaupsių geriausiam to meto krepšininkui Modestui Paulauskui ir kitiems komandos draugams.
Kovojo už jaunimo rinktinę
Nuo vaikystės žaisti krepšinį pradėjęs ir garsiausios to meto Lietuvos krepšinio komandos gretose kovojęs G.Budnikas įsitikinęs, jog greičiausiai jo sportinė karjera būtų susiklosčiusi kitaip, jeigu ne sunkios sovietinio saugumo letenos.
Pokariu sovietų nužudytų partizanų sūnui ilgai buvo klijuojama „nepatikimojo“ ir „banditų vaiko“ etiketė.
1962-aisiais, būdamas 18 metų, kartu su krepšininkais Rimu Saliu ir M.Paulausku jis buvo pakviestas į sovietų jaunimo rinktinės treniruočių stovyklą. Dvyliktuke iš lietuvių jis liko vienas.
Vyras prisiminė, jog sovietinio sporto vadovai šiai komandai buvo suplanavę turnė po tuo metu Sovietų Sąjungai neva draugišką šalį – Jugoslaviją, tačiau, prasidėjus Kubos krizei ir pasaulyje atšalus politiniam klimatui, išvyka buvo pakeista keliomis draugiškomis rungtynėmis su į Maskvą atvykusiais bulgarais.
„Jeigu būčiau išvažiavęs į Jugoslaviją, pasieniečių antspaudas pase vėliau gal būtų atvėręs kelią į kitas šalis“, – nelinksmai prisiminė G.Budnikas.
Dėl to, kad G.Budniko tėvas buvo „Plieno“ būrio partizanas, o motina – mokytoja ir rezistentų ryšininkė (juos 1945 metais nužudė sovietai), krepšininkas net su „Žalgirio“ komanda galėdavo vykti tik į lojalias Sovietų Sąjungai šalis.
Užkūrė pirtį CASK klubui
Buvęs krepšininkas prisimena kone kiekvienas svarbias varžybas. Tačiau labiausiai jam į atmintį įsirėžė Kauno „Žalgirio“ pergalė 1968 metais prieš tuometinius pasaulio čempionus – Sovietų Sąjungos krepšininkus.
Prisiminimuose sportininkas rašo: „Kauno halėje buvo žaidžiamos dvejos draugiškos varžybos. Pirmosios baigėsi lygiosiomis, o antrąsias laimėjome rezultatu 85:80. Vienas garsiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų M.Paulauskas pirmąsias rungtynes tąkart rungtyniavo vilkėdamas Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
Rungtynėms pasibaigus CASK ilgametis treneris Aleksandras Gomelskis reikalavo tęsti rungtynes ir žaisti pratęsimą. Mūsų treneris Vytautas Bimba kaip visuomet liko diplomatiškas – per draugiškas rungtynes turime išsiskirti draugiškai.
Rusų komandos treneris tikrai būtų nesutikęs, jeigu būtų nujautęs, kad per antrąsias varžybas, žaisdami be M.Paulausko, kuris A.Gomelskio sprendimu per šias rungtynes atstovavo sovietų rinktinei, žalgiriečiai jiems užkurs tokią pirtį.
Žaidžiant be M.Paulausko, lyderio naštą perpus pasidalijau aš, pelnęs 24 taškus, ir R.Venzbergas (26 taškai).“
Nugalėtojus nešė ant rankų
Buvęs sportininkas tikino, jog sunku buvo apsakyti, kas tąkart dėjosi Halėje. Žmonės, nekreipdami dėmesio į milicininkų perspėjimus ir nežinia iš kur atsiradusius civiliai apsirengusius „tvarkdarius“, puolė vyrus ir trenerį V.Bimbą nešioti ant rankų, kilnoti, skanduodami: „Lietuva, Žalgiris, Lietuva, Žalgiris!“
Vyrai neslėpė susijaudinimo ir didžiulio pasididžiavimo esantys lietuviai. Tai buvo nepakartojama, o ypač tais laikais.
„Kaip šiandien pamenu, tą rungtynių dieną buvau komandoje budintis. Mano pareiga buvo po rungtynių surinkti kamuolius. Aš sugriebiau tik vieną kamuolį ir per sekundę atsidūriau ore su kamuoliu po pažastimi. Draugai juokėsi, kad gerai atrodžiau nešamas sirgalių“, – prisiminė pašnekovas.
G.Budniko teigimu, „Žalgiris“ buvo tikrai kietas riešutas visiems priešininkams. Komandoje atmosfera buvo puiki, visi buvo draugai ir bendraminčiai, krepšiniui skyrę gražiausius gyvenimo metus ir nė vienas nekėlęs jokių išskirtinių sąlygų. Vyrai žinojo, kad kovoja už Lietuvą, ir su M.Paulausku priešakyje buvo lyg to meto lietuvių tautos ambasadoriai.
„195 centimetrų ūgio Modia dvimetriniams varžovų centrams įvarydavo siaubo.
Vos jam įsiveržus į baudos aikštelę, kildavo didžiulė panika. Ant aukštai pašokusio ir sugebėdavusio ore išsilaikyti M.Paulausko kaipmat supuldavo keli priešininkai. Jam telikdavo meistriškai kyštelėti „saldainiuką“ man arba R.Venzbergui“, – pasakojo G.Budnikas.
Draudė pralošti kapitalistams
G.Budniko atmintyje puikiai išliko 1967 metų vasara, kai į Lietuvą atvyko stipri JAV lietuvių krepšinio komanda „Vytis“.
Ji du kartus paklupdė Vilniaus „Statybą“ ir ruošėsi tą patį padaryti „Žalgiriui“, kuris tuo metu Druskininkuose rengėsi SSRS tautų spartakiadai.
„Į kurortą atskubėjo tuometinis sporto ministras, partijos delegacija, atvyko net LTSR antrasis partijos sekretorius Charazovas, kuris mėgo krepšinį, palaikė „Žalgirį“.
Sukviestame skubiame susirinkime komandai buvo pasakyta trumpai ir aiškiai: „Turite suprasti padėties svarbą. Negalime pralaimėti kažkokiems kapitalistams.“ Be to, krepšininkai buvo pagąsdinti, kad pralaimėjimo atveju komanda prarastų teisę vykti į bet kokias varžybas užsienyje. Didesnės bausmės tais laikais sunku ir įsivaizduoti“, – atvirai pasakojo G.Budnikas.
Varžybas stebėjo pionieriai
Uždaras rungtynes Druskininkų vidurinės mokyklos salėje tuomet stebėjo tik keli pionieriai. Net vyresnių klasių mokiniai į ją buvo neįleisti – tuo pasirūpino atvykę saugumiečiai. Vienas rungtynes kauniečiai laimėjo 12, kitas – 8 taškų skirtumu.
Buvęs krepšininkas pamena, jog abejos rungtynės pasižymėjo didele įtampa, gražiomis atakomis, bet vyko gana korektiškai.
„Mes buvome tikrai geros sportinės formos. Po rungtynių mūsų treneris tiesiog švytėjo džiaugsmu, kad parodėme sportinį charakterį ir gražų technišką krepšinį. Atvykę partiniai vadovai taip pat negalėjo nuslėpti piktdžiugiškos šypsenos – nugalėjome kapitalistus“, – prisiminė G.Budnikas.
Jo teigimu, krepšininkams svarbiausia buvo ne politinės nuostatos, bet sportinis principas – į aikštelę jie ėjo nugalėti.
Šventė su užjūrio lietuviais
Po varžybų su užsienio lietuviais susidėjusi maisto talonus, visa komanda ir treneris V.Bimba „Nemuno“ restorane surengė vakaronę su užjūrio krepšininkais, jos metu grojo Miko Suraučiaus ansamblis.
„Vakaronės metu, kuri tęsėsi beveik iki paryčių, mus domino viskas: koks ten gyvenimas, buitis, ar vyrai vedę lietuves, koks lietuvių kultūrinis gyvenimas, ar jų tėvai nepasiilgsta Lietuvos.
Šiame vakare nebuvo saugumiečių, kurie komandą ir jos vadovus tiesiog persekiojo visur. Tą kartą jie greičiausiai su partijos ir sporto vadais išvyko į Vilnių atšvęsti pergalės ir negrįžo. Vadinamieji „angelai sargai“ viešose vietose užjūrio vyrams vieniems neleisdavo nueiti net į tualetą.
Tas vakaras buvo įsimintinas ir tuo, kad mums niekada neteko gauti tiek informacijos iš pirmų lūpų apie užjūrio lietuvių gyvenimą.
Jie taip pat daug sužinojo apie mūsų „demokratiją“. Bendravome laisvai, kadangi beveik visi puikiai kalbėjo lietuviškai“, – prisiminimuose rašė buvęs žalgirietis.
Tame vakare netrūko kalbų ir apie NBA bei M.Paulauską, kurio žaidimą su sovietų rinktine „Vyčio“ komanda buvo mačiusi Urugvajuje.
Tąkart lietuvis parsivežė du apdovanojimus: čempionato geriausio krašto puolėjo ir sovietų rinktinės.
Amerikos lietuviai drąsiai sakė, kad į trijų stipriausių NBA klubų starto penketukus M.Paulauskas gal ir nepatektų, tačiau į ketvirtos ar penktos pagal pajėgumą komandos lyderius tikrai pretenduotų.
Nugalėti nenugalimieji
Dar viena įsimintina „Žalgirio“ pergalė buvo iškovota 1968 metų vasario 23-iąją. Sovietų armijos dieną rungtynės vyko Maskvos CASK rūmuose.
Salė buvo pilna kariškių, pirmose eilėse sėdėjo paradinėmis uniformomis vilkintys kareiviai, už jų antroje eilėje – generolai, štabų viršininkai ir kiti aukšto rango karininkai. Salėje puikavosi plakatai, skelbiantys, kad tarybinis karys – stipriausias pasaulyje.
„Žalgirio“ vyrams tai buvo nė motais, nes jie ėjo kautis dėl garbės. CASK buvo sudaryta iš sovietų rinktinės sportininkų – komandoje žaidė aštuoni to meto pasaulio ir daugkartiniai Europos čempionai.
„Kadangi mūsų aiškus lyderis buvo M.Paulauskas, jam turėjo būti skirtas didžiulis dėmesys. Treneris V.Bimba buvo parengęs taktiką: žaidėme taip, lyg lyderio mūsų komandoje nebūtų. Ši taktika pasiteisino.
Pirmas kėlinys baigėsi 12 taškų persvara „Žalgirio“ naudai. Per didžiąją pertrauką matėme, kaip kai kurie generolai skubėjo į CASK drabužinę duoti krepšininkams „cennyje ukazanija“ (svarbių nurodymų).
Bet mūsų vyrų tą dieną sulaikyti niekas nepajėgė, ir rungtynes laimėjome 7 taškais“, – didžiuodamasis kalbėjo kaunietis.
Po rungtynių kariškiai iš sporto salės ėjo nuleidę galvas, o kas sukosi generolų galvose, G.Budniko teigimu, galima tik spėti.
Rengė penketo susirinkimus
Buvęs „Žalgirio“ žaidėjas iki šiol su pagarba prisimena trenerį V.Bimbą, jo griežtą būdą ir komandos starto penketo susirinkimus, likus dienai iki svarbių rungtynių.
Jų metu treneris beveik nieko nekalbėdavo, o leisdavo pasireikšti krepšininkams, kurie turėdavo iškloti viską, ką žino apie varžovų sportinę formą, stipriąsias ir silpnąsias vietas.
Krepšininkai turėdavo pateikti ir savąjį žaidimo „receptą“. Treneris įdėmiai išklausydavo, o kitą dieną, valandą prieš rungtynes, išdėstydavo savo žaidimo planą.
„Paprastai žaidėjų kalbos nelikdavo tuščiu burnos aušinimu: treneris pasinaudodavo mūsų pastabomis ir prieš išbėgant į aikštelę kiekvienam primindavo: „Aštrink savo ginklą.“
Man V.Bimba kaskart akcentuodavo metimą „kabliu““, – sakė G.Budnikas.
Trenerio neperkalbėdavo
Apie trenerio V.Bimbos griežtumą sklandė legendos. Tačiau buvęs žalgirietis įsitikinęs: jeigu ne ši V.Bimbos savybė, kažin ar to meto „Žalgiris“ būtų įstengę dukart – 1971 ir 1973 metais – iškovoti SSRS pirmenybių bronzos medalius.
Už įvairius sportinio režimo pažeidimus krepšininkas galėdavo netekti ketvirtadalio mėnesio atlyginimo, kuris ir taip buvo labai menkas.
„Vienas krepšininkas kartą neteko net pusės algos už tai, kad buvo pastebėtas „Tulpės“ kavinėje su mergina. Treneris nusižengėliui piktai paaiškino, jog yra studentiškų valgyklų ir kavinių, kur neparduodamas alkoholis, ir dar išrėžė: „Tu man niekaip neįrodysi, kad negėrei. O gal tau padavėja į kavą konjakėlio pripylė?“ – tikino G.Budnikas.
Vienos Kaune vykusios sportinės stovyklos metu „Žalgirio“ komandos vyrai buvo apgyvendinti „Baltijos“ viešbutyje.
Trenerio nurodymas gulėti viešbučio kambariuose ne vėliau kaip 23 val. galiojo ir vedusiems krepšininkams. Šiuo klausimu V.Bimba buvo neperkalbamas.
Prabudęs juokiasi iš nakties vizijų
Didįjį krepšinį G.Budnikas paliko būdamas 29 metų. Galbūt dėl to, kad anksti išėjo iš geriausios Lietuvos komandos, vyrą daugybę metų dažnai aplanko keistas sapnas.
Jame treneris V.Bimba kviečia buvusį žalgirietį į Lietuvos rinktinę.
„Sapnuodamas vis nesuprantu, kodėl aš vis dar reikalingas komandai, juk esu tokio amžiaus. Tačiau sapne raminu save matydamas, kaip aikštelėje energingai kovoju dėl kamuolio, aukštai šoku blokuodamas varžovą, „kabliu“ metu į krepšį. Prabudęs kaskart skaniai juokiuosi iš šitų vizijų“, – pasakojo G.Budnikas.
