Dėl naujos NBA TV transliacijų sutarties per ateinančius metus įspūdingais šuoliais didės vadinamoji algų kepurė – pinigų suma, kurią NBA klubai gali išleisti žaidėjų atlyginimams.
Prabėgusiame sezone ši suma siekė 63,1 mln. dolerių. Šį ir kitus tarpsezonius ji laipsniškai augs, o 2016-2017 m. turėtų siekti net 108 mln. dolerių.
Dėl šios priežasties klubai jau dabar pradėjo sudarinėti įspūdingo dydžio kontraktus – pavyzdžiui jaunas ir perspektyvus, bet gintis nesugebantis ir nieko neįrodęs turkas Enesas Kanteris per sezoną uždirbs daugiau nei 15 mln.
Tuo tarpu epizodinį vaidmenį „Oklahoma City Thunder“ atlikęs ir vos po 3,7 taško rinkęs Kyle‘as Singleris sugebėjo išsiprašyti penkerių metų ir 25 mln. vertės sandorio.
„Visi nori užbėgti į priekį, nes kitais metais atsilaisvins galimybės laisviems agentams prašyti dar daugiau pinigų. Dabar jau bandoma pasirašyti didelius kontraktus ir tai yra jų reikalas, bet tai palies ir mus. Krepšinio pasaulis yra surištas, kaip bebūtų“, – neabejoja Kauno „Žalgirio“ viceprezidentas Ginas Rutkauskas.
„Tai neatsiejami dalykai, todėl tikrai turės įtakos ir ta įtaka bus ne tokia gera Europai“, – pritaria ir krepšinio agentas Virginijus Bulotas.
Lietuviams – dešimtys milijonų
NBA algų kilimas palies ir du lietuvius, rungtyniaujančius stipriausioje pasaulio lygoje – Donatą Motiejūną ir Joną Valančiūną. Lietuvių klubai iki spalio mėnesio pabaigos gali pratęsti sutartis su žaidėjais, nes kitą vasarą jie taps apribotais laisvaisiais agentais. Tai reiškia, kad dėl jų kovoti galės ir kitos ekipos, bet pirmenybę turės dabartiniai klubai.
Kalbama, kad J.Valančiūnas iš „Toronto Raptors“ turėtų sulaukti bent 15 mln. dolerių per sezoną atlygio. Tuo tarpu D.Motiejūno kaina nebus tokia aukšta, tačiau ir jis gali tikėtis peržengti per 10 mln. slenkstį.
„Jonas tikrai pasirašys didelį kontraktą. O Donatas truputį mažesnį – NBA yra nusistačiusi nuomonė, kad vidurio puolėjas turi uždirbti daugiau. Nors D.Motiejūnas yra įvairiapusiškesnis žaidėjas, tačiau jis – sunkusis krašto puolėjas. NBA taip jau yra – įžaidėjai ir vidurio puolėjai susižeria daugiausiai“, – spėjo G.Rutkauskas.
„Jeigu ne trauma, tai Donato skaičiai būtų labai panašūs į Jono. Bet patirta trauma darys įtaką nežiūrint santykių ir sentimentų – tai verslas ir klubas tuo naudosis“, – neabejoja V.Bulotas.
Konkuruoti taps sunkiau
„Žalgirio“ viceprezidento manymu tikroji padidėjusių NBA atlyginimų įtaka Europos rinkai bus juntama kitą vasarą. Kylant algų kepurei savaime kils ir minimali alga. Tokiu atveju „Žalgiriui“ ir panašaus kalibro ekipoms konkuruoti dėl žaidėjų taps dar sunkiau.
„Bus galima žiūrėti tik į žmones, kurie nepateks į NBA“, – pripažįsta G.Rutkauskas.
Tačiau ir šie krepšininkai dažnai pasirenka žaidimą antrinėje NBA lygoje (NBDL) dėl galimybės būti matomiems ar baimės vykti į Europą. Nors atlyginimai NBDL lygoje siekia vos 25 tūkst. dolerių per metus, tačiau sulaukę kvietimo į NBA ir dešimties dienų kontrakto krepšininkai susižeria apie 45 tūkst.
Dairytis į NBDL žaidėjus ir ieškoti pastiprinimo ten, o ne tarp NBA statistų po algų kepurės didėjimo gali tekti vis dažniau. Tačiau G.Rutkauskas neslepia, kad ir čia galima atrasti labai gerų žaidėjų.
J.Andersonas pasirinko šeimą
Nors G.Rutkauskas pripažįsta, kad konkuruoti su NBA Europos klubams darosi vis sunkiau, tačiau ir čia yra išimčių. Jis skaičiuoja, kad senajame žemyne yra kiek daugiau nei dešimt klubų, kurie sugebės konkuruoti su NBA minimalia alga.
„Sakyčiau tai yra keturios rusų, pora Ispanijos, Graikijos, keturios arba penkios Turkijos komandos, kurios gali mokėti labai didelius pinigus. Tą parodo ir Aleksejaus Švedo ar Nicko Calatheso atvejai“, – pažymi specialistas.
Rusas A.Švedas galėjo likti NBA „New York Knicks“, kuri žaidėjui siūlė kiek daugiau nei du milijonus, tačiau sulaukė „Chimki“ pasiūlymo – trejų metų ir 10,2 mln, dolerių. Tokiu būdu gynėjas tapo brangiausiai apmokamu Europos žaidėju.
Tuo tarpu N.Calathesas per tą patį laikotarpį uždirbs 7 mln. Savo ruožtu „Žalgiryje“ žaidęs Jamesas Andersonas grįžta į NBA, kur per sezoną uždirbs 3,5 mln. dolerių. Atskaičius visus mokesčius suma sumenks per pusę.
„Europoje jam siūlė daugiau nei du milijonus už sezoną. Jis viską pasvėrė ir pasirinko namus, nes yra šeimos žmogus, jam brangi žmona ir vaikas – kai gimė dukra Jamesas nepaleisdavo telefono ir nuolat bendravo su jais.
Yra kita pusė – jis sužais dvejus metus ir pateks į algų kepurės didėjimo langą. Jeigu žais gerai, gaus dar daugiau, o jeigu būtų likęs Europoje, dar neaišku kaip jam būtų sekęsi naujoje komandoje. Jamesas ne viską rėmė į pinigus. Jis atėjo pas mus darydamas žingsnį atgal, bet žengė du į priekį“, – vertina G.Rutkauskas.
D.Jordaną Kaune nušvilptų
„Tai nauja era. Visiems, nors truputį talento turintiems žaidėjams yra stipriai permokama“, – neabejoja vienos NBA ekipos skautas, kalbėjęs su „Forbes“ žurnalistu.
Tam pritaria ir G.Rutkauskas, prisimenantis legendinio Charleso Barkley žodžius, kad pastarasis žaistų ir už žymiai mažesnius pinigus, nes tiesiog myli krepšinį.
„Kai ant stalo yra dedami 90 ar 145 mln. kontraktai – atitrūkstama nuo realybės. Turi būti kažkokie apribojimai“, – neabejoja jis.
Kalbama, kad dar įspūdingesnius pinigus turėtų gauti LeBronas Jamesas, ketinantis pasirašyti ketverių metų ir 200 mln. vertės sutartį. Paskutiniais kontrakto metais jam jau būtų 36-eri metai.
Įspūdingą kontraktą šią vasarą sudarė ir DeAndre Jordanas, kuriam „Los Angeles Clippers“ sumokės 110 mln. už ketverius metus. Nors pradžioje jis buvo sutaręs pasirašyti ne tokį pelningą kontraktą su „Mavericks“, „Clippers“ galiausiai perkalbėjo aukštaūgį.
Šį kontraktą jau pašiepia daugelis NBA specialistų – niekas negalėjo pagalvoti, kad už vienpusišką aukštaūgį, baudas metantį vos 39 proc. taiklumu bus mokami tokie pinigai.
„Dabar jis atvažiuotų į Kauną tai salė nušvilptų jį, kai baudų nepataikytų. Sakytų – ką čia atsivežėte?“, – juokiasi G.Rutkauskas.
Tačiau šios sumos nė kiek nestebina agento V.Bulotos. Jis teigia, kad NBA susikūrė milžinišką verslą, kuris leidžia mokėti tokius pinigus.
„Negaliu sakyti, kad yra permokama ar nesumokama – ten viską reguliuoja rinkos dėsniai. NBA generuoja didelius pinigus, juos uždirba ir žaidėjų asociacija kartu su NBA ir klubais tuos dalykus susidėlioja. Kaip bežiūrėsime – pagrindiniai aktoriai yra žaidėjai ir jie išsiderėjo šias sąlygas. NBA yra verslas, ten nėra altruizmo ir kiekvienas jų sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas“, – sako jis.
Žaidėjai renkasi užtikrintumą
Tiek V.Bulotas, tiek G.Rutkauskas sutinka, kad ateityje Europos klubams iškils vis daugiau problemų norint pasikviesti ar sulaikyti nuo išvykimo į NBA geriausius žaidėjus.
Išvykti už Atlanto nuo seno yra kiekvieno žaidėjo svajonė, o kylant atlyginimams pagundų bus dar daugiau. Abu specialistai išskiria ir ne ką mažesnį faktorių – klubų stabilumą.
„Europoje yra apie dešimt klubų kurie yra gana stabilūs, bet jų biudžetai neturi tokių galimybių augti kaip JAV. Čia yra du momentai – stabilumas ir socialinės garantijos žaidėjams. NBA jie laiku gauna atlyginimus, negalvoja apie skolas ar vėlavimus. Stabilumas turi labai stiprią įtaką“, – pastebi V.Bulotas.
„Jau dabar dauguma geriausių yra išvežama į NBA. Jie sveria ir garantiją. Jeigu panašų atlyginimą gali gauti JAV ir Europoje, žaidėjas rinksis garantiją, nes NBA pinigus gausi tikrai. Europoje tau gali tekti eiti į teismą ir laukti tų pinigų“, – sutinka ir G.Rutkauskas.
Grėsmę kelia ir Kinija
Didėjanti NBA algų kepurė garsiai praneša Europos krepšiniui apie galimas problemas, tačiau panašų signalą jau kurį laiką siunčia ir Kinija.
„Vienas iš skambučių buvo ir yra Kinijos rinka. Jie moka labai aukštus atlyginimus – po du milijonus dolerių geriems amerikiečiams, nors jų sezonas ilgiausiai trunka šešis mėnesius. Tad atlyginimas dvigubas ir dar sezonas trumpesnis. Žinoma, Kinijoje yra minusas – žaidimo lygis, bet yra dideli pinigai ir mažas treniruočių krūvis. Tad kodėl nežaidus ten? Pavyzdžiui Bobby Brownas žaidė Italijoje ir dabar gauna milžiniškus pinigus Kinijoje – kam jam grįžti“, – kalba „Žalgirio“ viceprezidentas.
Kovoti su NBA ar Kinija šiuo metu yra sunkiai įmanoma dėl rinkos padėties ir TV transliacijų.
„Europoa šiuo metu yra suvaržyta, nes nėra pinigų. Ir pirmiausiai jų nėra iš televizijos transliacijų – mes dėl to negalime konkuruoti.
Toli ieškoti nereikia – galime pasižiūrėti kiek šalys įneša Eurolygai už varžybų transliacijas. Kai kurios vos po 40 tūkst. dolerių per metus. Bet yra ir Izraelis su keturiais milijonais. Buvo laikai kai graikai mokėjo po septynis, prancūzų klubai po milijoną, bet dabar televizija yra sumenkusi“, – neslepia G.Rutkauskas.
Su televizijomis ne kartą per savo darbo praktiką susidūręs specialistas pripažįsta, kad dažnai atsiduriama tokioje padėtyje, kad pats turi mokėti, norėdamas, kad tave rodytų.
