„Net neatsimenu, kada toks įtemptas ir kupinas emocijų čempionatas būtų. Negaliu susitaikyti su mintimi, kad ketvirtfinalyje nusileidome tikrai gan įveikiamai Baltarusijai. Ta mano trauma – kai susuko nugarą, tapo tikra tragedija. Kaltinu tik save, kad tokia situacija įvyko. Treniruotėje susitrenkiau nugarą, o per mačą su baltarusėmis mane baudavo, stumtelėję į nugara, ir viskas. Surankino, eiti negalėjau“, – apie itin svarbų Lietuvos rinktinei mačą ketvirtfinalyje pasakojo viena labiausiai patyrusių ekipos žaidėjų 26-erių Gintarė Petronytė.
Per devynis moterų „Eurobasket“ čempionato mačus, G.Petronytė buvo antra pagal rezultatyvumą ekipoje – ji įmetė 133 taškus. Vidutiniškai aikštėje išbūdama po 24 minutes, Lietuvos krepšinio rinktinės lyderė 196 cm ūgio vidurio puolėja įmesdavo po 14,8 taško ir atkovodavo po 6,8 kamuolio.
Viena labiausiai patyrusių mūsų šalies ekipos krepšininkių, kuriai tai jau buvo ketvirtasis Senojo žemyno čempionatas, iš viso po krepšiais atkovojo 61 kamuolį – tai geriausias rezultatas tarp mūsų žaidėjų. Maža to – G.Petronytės ir Sandros Linkevičienės pastangos lėmė, kad Lietuva bendroje rinktinių atkovotų kamuolių po krepšiais įskaitoje su 39,6 kamuolio per mačą buvo antra, užleidusi pirmąją vietą 40,1 kamuolio atkovojusiai Rusijai.
„Negalėjau žiūrėti tų rungtynių su baltarusėmis – buvo neapsakomai apmaudu. Juolab, kai paaiškėjo, mes pirmenybių metu buvome įveikusios būsimas Europos čempiones serbes“, – Vilniaus oro uoste prisiminė G.Petronytė.
Lemiamu ir itin svarbiu ekipai momentu ji mažai kuo galėjo pagelbėti komandos draugėms: pirmojo kėlinio pabaigoje gavusi traumą ji pasirodė tik ketvirtame ketvirtyje: per iš viso sužaistas dešimt minučių lietuvė įmetė 4 taškus, o Lietuvos krepšinio sirgaliams teko nusivilti – mūsų ekipa nusileido kaimynėms 66:68 ir baigė savo pergalingą ketverių rungtynių žygį per Europos čempionatą.
Po šios nesėkmės sekė dar du skaudūs pralaimėjimai: mače dėl galimybės kabintis į vienintelį likusį kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiados kvalifikaciją lietuvės pralaimėjo Turkijai 57:66. Galiausiai Lietuvos ekipa patyrė ir dar vieną antausį pirmenybėse Vengrijoje ir Rumunijoje – mače dėl 8-osios pozicijos ji Makedonijai 77:89.
„Galime tik pasiguosti, kad tikrai jauna Lietuvos komanda pateko į stipriausiųjų Europos komandų aštuonetą. Nors svajonė yra toks dalykas – mes jos neįgyvendinome. Todėl nusivylusios esame. Kai dar kirbėjo maža viltis iškovoti 5 vietą, mums teko varžovas, kurio tikrai neturėjo būti – Turkija, pagal savo pajėgumą privalėjo kovoti dėl medalių. O štai kaip atsitiko“, – pasakojo vidurio puolėja.
Kalbėdama apie tai, kad daugelis turnyro rinktinių į savo sudėtį buvo įtraukusios natūralizuotas krepšininkes, G.Petronytė buvo kategoriška: „Ar mums reikia natūralizuoti vieną ar kitą amerikone? Aš kategoriškai prieš. Tarp 8 stipriausių Europos komandų mes buvome vienintelės, kurios neturėjo užsienietės. Tai daug ką pasako. Kas iš to, kad kokia natūralizuota žaidėja sužaidžia už gautą pilietybę, bet neatsimena tos šalies pavadinimo. Liūdna ir skaudu, kai Turkija, Baltarusija ar net Rusija dalija pasus tik tam, kad siektų laimėjimo bet kokiomis galimybėmis. Aš prieš tokias pergales ir nenorėčiau, kad to būtų Lietuvos ekipoje“, – sakė G.Petronytė.
Krepšininkė tikino, kad rinktinė prarastų itin daug, jei su ekipa atsisveikintų komandos treneris M. Šernius.
„Jis neturi sutarties su federacija ir trenerį vilioja vyrų komandos – tikrai būtų blogai, jei jis pasitrauktų. Norėtume tęsti su juo darbus, nes pradėtą veiklą turime užbaigti. Bet, kaip suprantate, tai ne nuo mūsų priklauso“, – sakė nuo 2009-ųjų Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius vilkinti G.Petronytė.
Pirmadienį savo 32-ąjį gimtadienį švenčiantis Lietuvos krepšinio rinktinės treneris M. Šernius daug apie nesėkmę pirmenybėse nekalbėjo: „Labai džiaugiuosi savo auklėtinių pasirodymų čempionate, nors prieš pirmenybės buvo ir įvairių kalbų, ir nemažai skeptikų. Su skausmais ir nuoskaudomis, bet pabaigėme čempionatą. Visos komandos mus sveikino už gerą žaidimą.
– Po nesėkmės prieš Baltarusiją sugriuvote psichologiškai?
– Ko negaliu kontroliuoti, tai sėkmės ir traumų. Šiuo dalykus palikome aukštesniojo valiai. Kovėmės iki paskutinės sekundės ir net tada, kai jau atrovė viskas beviltiškai, galėjome patekti į pusfinalį, jeigu paskutinė ataka būtų susiklosčiusi gerai. Nemanau, kad sugriuvome po ketvirtfinalio. Kovojome, kiek galėjome.
-Ko reikia, kad rinktinė žaistų 2020 metų olimpiadoje Tokijuje?
– Visos žaidėjos iš Europos čempionato grįžo su kontraktais. Visos. Tai yra labai geras ženklas, kad mus pamatė ir įvertino Europoje. Pačios krepšininkės yra nustebusios, jog sulaukė tiek daug dėmesio iš įvairių komandų. Mums reikia rezultatų čempionatuose, tačiau tam mūsų krepšininkės turi tobulėti aukščiausiu lygiu. Džiaugiuosi, kad tas pirmas žingsnis padėtas
– Daug kalbų buvo apie natūralizuotas žaidėjas ir lyg hibridinį čempionatą, kuriame viską lemia ne vietinės krepšininkės. Ką jūs manote apie visą situaciją aplink natūralizuotas žaidėjas ir ar Lietuvai reikėtų perimti šią patirtį?
– Čempionatas tapo tikrai hibridinis – komandose žaidė pagalbininkės iš kitų žemynų, tačiau tai nepritraukė didelio susidomėjimo. Pirmenybės tampa neįdomios, nes visas žaidimas statomas ant legionierių. Kitos žaidėjos dirba tik tam, jog atvykusi legionierė pelnytų kuo daugiau taškų. Turbūt tai nėra smagu. Jeigu Lietuvoje bus natūralizuota žaidėja ir ją pakvies į rinktinę, aš treneriu nebūsiu. Esu tik už lietuves ir mes atstovautume šiai šaliai.
- Liksite prie rinktinės vairo?
– Nežinau, mano sutartis su federacija jau baigėsi. Neslėpsiu, manimi domisi ir vyrų ekipos, esu per čempionatą gavęs pasiūlymą treniruoti moterų klubą. Pasiūlymas ne iš Lietuvos. Dabar turiu šiek tiek pailsėti, o po to jau žiūrėsime.
