Kai susijaudinęs M.Paulauskas aikštelės viduryje bandė tarti pirmąjį savo kalbos žodį, „Žalgirio“ arenoje pasigirdo džiaugsmingi šūksniai. Nuvilnijo dar viena aplodismentų banga.
Sulaikęs susikaupusias ašaras M.Paulauskas rankų mostu ramino aistruolius. Jam šie žodžiai buvo labai svarbūs.
„Šiandien – ypatinga diena. Laiminga man ir mano šeimai. Labai džiaugiuosi, kad kuklus mano indėlis į „Žalgirio“ istoriją per 14 mano sezonų šiandien taip aukštai pagerbtas“, – į aukštai pakabintą 5-ąjį numerį žvelgė olimpinis čempionas.
Arenoje pasigirdus plojimams jis nužvelgė tribūnas ir bandė nepamesti minties.
„Ačiū. Pirmiausia dėkoju savo žmonai Janinai ir savo šeimai, – susigraudino M.Paulauskas. – Dėkoju Klaipėdai ir pirmajam treneriui Vladui Knašiui. Dėkoju Kaunui ir treneriui Vytautui Bimbai. Ačiū komandos draugams, kurie keturiolika sezonų buvo kartu su manimi.“
Netrukus milžiniški penktuoju numeriu pažymėti marškinėliai lėtai ir iškilmingai pakilo į „Žalgirio“ arenos palubes. M.Paulauskas priėmė paskutinius sveikinimus aikštelės viduryje ir netrukus gavo glėbį raudonų rožių.
Bet kovo 19-ąją 70-ąjį jubiliejų atšventusios Lietuvos krepšinio legendos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.
Kai stiprybė tapo problema
Visas M.Paulausko gyvenimas buvo krepšinis, bet vienu metu būtent tai tapo didžiausiu jo barjeru.
M.Paulausko krepšininko karjera klostėsi kaip iš Mozarto natų. Su TSRS rinktine M.Paulauskas 1965, 1967, 1969 ir 1971 metais tapo Europos čempionu. 1967 ir 1974 metais M.Paulauskas tapo pasaulio čempionu, o iš 1972-ųjų Miuncheno olimpinių žaidynių parsivežė auksą.
Kretingoje gimęs Lietuvos krepšinio vunderkindas 1962–1976 metais vilkėjo Kauno „Žalgirio“ aprangą.
1989–1992 metais jis dar stovėjo prie „Žalgirio“ krepšinio klubo vairo, bet buvo atleistas.
Kaune kitos darbo vietos M.Paulauskui neatsirado.
Sovietų laikais krepšinio superžvaigždės statusas negarantavo tokių pinigų, kokius žaidėjai uždirba dabar. Taigi atkūrus nepriklausomybę be krepšinio likęs olimpinis čempionas vertėsi sunkiai.
Kurį laiką M.Paulauskas sukosi Joniškyje, bet laimės ten nerado. Depresija beldėsi į išnuomoto M.Paulausko buto duris.
„Neatsirado žmonių, kurie integruotų Modestą į visuomenę. Žymiems sportininkams kartais iškyla sunkumų tai padaryti. O jiems kaip tik reikia padėti atsistoti ant kojų. Kiek tokių atvejų, kai žmonės tiesiog pražūdavo.
Pavyzdžiui, Raimundas Čivilis. Jam niekas nepadėjo. Dabar, pavyzdžiui, sunkioje situacijoje yra Gintaras Einikis“, – apie karjerą baigusių sportininkų problemas pasakojo Vytautas Kiaušas.
V.Kiaušas M.Paulausko istoriją pasakoja ne be reikalo. Jis pats ėmėsi integruoti olimpinį čempioną į visuomenės gyvenimą.
Sugrąžino į gyvenimą
Atsirado žmonių, kurie Lietuvos krepšinio legendai nebuvo abejingi. 1996 metais M.Paulauskui buvo patikėta treniruoti Vilniaus „Statybą“ su Virginijumi Sirvydžiu, Evaldu Priudoku ir Aurimu Palšiu priešakyje.
„Pakviesti Modestą į „Statybą“ buvo Algimanto Ližaičio ir Gedvydo Vainausko iniciatyva, – pasakojo V.Kiaušas. – Modestui buvo nupirktas ir renovuotas keturių kambarių butas Lazdynuose, mokamas solidus atlyginimas, mažos pragyvenimo išlaidos. Ir žmogus ėmė stotis ant kojų.“
Kaip sako pats V.Kiaušas, šefavo.
„Kviesdavome Modestą kartu pažaisti krepšinio, lankėmės baseine, pirtyje. Supažindinau jį su įvairiais žmonėmis. Plėtėme jo pažinčių ratą. Teko padėti ir morališkai“, – prisimena V.Kiaušas.
1996–1997 metų sezono pavasarį dešimtoje vietoje žengusioje „Statyboje“ M.Paulauską prie vyriausiojo trenerio vairo pakeitė Alfredas Vainauskas.
Treneriui buvo išmokėta kompensacija už nutrauktą sutartį ir rastas darbas Anykščiuose. Į Anykščių „Puntuko“ klubą M.Paulauską išskėstomis rankomis kvietė tuometis Anykščių meras Saulius Nefas.
Anykštėnai taip pat nepagailėjo krepšinio legendai solidaus atlyginimo, nupirko automobilį. Modestas savaitgaliais grįždavo į Vilnių ir neapleido visuomeninės veiklos.
Beveik šešerius metus Anykščiuose praleidęs M.Paulauskas įsigijo sodybą Šakiuose ir ten iki 2012-ųjų treniravo vietos „Zanavyko“ komandą.
Šakiuose M.Paulauskas dirbo jau būdamas pensinio amžiaus. Atsisveikinęs su „Zanavyko“ ekipa legendinis krepšininkas jau galėjo pragyventi iš olimpinio čempiono rentos.
„Modestas yra fantastiškas, neeilinis geros sielos žmogus, – paklaustas apie į atmintį įstrigusias M.Paulausko charakterio savybes, nusišypsojo V.Kiaušas. – Tie žmonės padėjo iš meilės Modestui, jo nuopelnams ir krepšiniui. Man labiausiai įstrigo tai, kad būdamas treneris jis nesuvokdavo, kaip žaidėjai negali padaryti tam tikrų dalykų.
O pats Modestas turėjo tą krepšinio gyslelę.“
