Praėjo 20 metų, tačiau 44-erių D.Sirtautas vis dar mėgsta įdėti kamuolį į krepšį, rytais bėgioja krosą Panemunės šile, o jo gyvenimas ir toliau sukasi šalia krepšinio.
Iš Šilutės kilęs, tačiau didžiąją gyvenimo dalį Kaune sportuojantis ir dirbantis buvęs krepšininkas jau septynerius metus krepšinio paslapčių moko jauniausius Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinius.
Kauno „Atleto“ ir Kėdainių „Nevėžio“ komandas trumpai treniravęs D.Sirtautas neįsitvirtino vyrų krepšinyje. Dabar savo patirtį ir žinias jis perduoda būsimiems krepšinio talentams.
„Kai nėra ką treniruoti, treniruoji tai, ką turi“, – juokdamasis atsakė D.Sirtautas, paklaustas, kodėl vyrų krepšinį iškeitė į darbą su mažaisiais krepšininkais.
Individualių treniruočių retsykiais pas jį apsilanko šį sezoną „Žalgiryje“ sužibėjęs Vaidas Kariniauskas, iš jo krepšinio paslapčių sėmėsi talentingiausiu savo kartos krepšininku laikytas Tauras Jogėla, LKL rungtyniavęs Simonas Kymantas ir būrys jaunuolių, šiuo metu rungtyniaujančių Nacionalinėje krepšinio lygoje, bet besibeldžiančių ir į stipriausius šalies krepšinio klubus.
– Dirbote keliuose LKL klubuose, bet vėliau pasukote į vaikų krepšinį. Kodėl taip susiklostė jūsų, kaip trenerio, karjera? – „Laikinoji sostinė“ paklausė D.Sirtauto.
– Lietuvos krepšinio lygoje ir Nacionalinėje krepšinio lygoje yra nedaug klubų, kurių finansinės galimybės leidžia nuolat suburti aukšto meistriškumo krepšininkų komandas. Klubų pajėgumas neprognozuojamai kinta, vėluoja atlyginimai, o klubų vadovų keliami tikslai ir uždaviniai dažnai prasilenkia su realybe.
Komandinis krepšinis tiek rinktinėje, tiek pajėgiausiuose mūsų šalies klubuose yra aukšto lygio, tačiau pasigendame asmenybių. Galbūt tai ir buvo viena priežasčių, kodėl dirbu vaikų krepšinyje.
Asmenybių ugdymas prasideda vaikystėje. Darbas su vaikais labai nelengvas, jo niekas nenori. Dirbti profesionaliuose, aukšto lygio klubuose ir prestižas, ir garbė, ir finansinė nauda.
– Koks turi būti vaikų treneris – geras psichologas ar geras krepšinio specialistas?
– Tokiame darbe pats augi ir mokaisi. Savybių, kurios dominuoja vyrų krepšinyje, čia tiek daug nereikia, bet būtina išmanyti ir psichologiją, ir pedagogiką, ir, žinoma, krepšinį.
Kartais žiūrėdamas per televizorių krepšinio rungtynes pradedi spjaudytis, nes matai savo darbo trūkumus. Tačiau ko vaiką išmokai, tą ir matai.
Sunkiausias uždavinys vaikų treneriui – kaip suformuoti, pakeisti charakterį, įdiegti kovingumą, tikslo siekimą, užsispyrimą, kaip išugdyti fizines, technines savybes, kurios reikalingos norint žaisti krepšinį.
– Kodėl dirbate su jauniausiais – 2007-aisiais gimusiais vaikais?
– Tik šiais metais pradėjau dirbti su pirmokais, kai A.Sabonio krepšinio centras pradėjo ieškoti krepšinio talentų vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose.
Dar nesu užauginęs nė vienos kartos. Perimdavau 12-mečių, 14-mečių ar 16-mečių grupes, vėliau jaunimą. Pradėti nuo pačios pradžios ir pažiūrėti, kas tai yra, neteko.
Tikiuosi, kad dabar pavyks, nuolat tai bandau. (Juokiasi.) Vaikų iš viso Kauno susirinko labai daug, bet nėra garantijų, kad išaugs būrys aukšto lygio krepšininkų.
– Ar vaikų krepšinyje Kaunas lenkia kitus miestus?
– Galbūt tai truputėlį justi, daug reikšmės turi ir A.Sabonio vardas. Be to, Kaunas jau seniai vadinamas šalies krepšinio širdimi. Krepšinis ir Kaunas – sinonimai. Tas įvaizdis nesunaikinamas, tai suteikia tam tikro svorio krepšininkui kauniečiui. Bet ir reikalavimai didesni, nes įvaizdis įpareigoja.
– Krepšinio rungtynes žiūrite kaip krepšininkas, treneris ar tiesiog sirgalius?
– Kaip kaunietis ir buvęs „Žalgirio“ žaidėjas palaikau šią komandą, tačiau visas krepšinio rungtynes žiūriu ne kaip užkietėjęs sirgalius. Nemažai krepšininkų yra pažįstami, todėl stebiu, kaip tie žaidėjai patobulėję. Žiūriu kaip į savo darbą ir gerokai paprasčiau, ne taip aistringai.
– Esate treniravęs Kauno „Žalgiryje“ sužibėjusį V.Kariniauską. Nustebino toks staigus jo karjeros šuolis?
– V.Kariniauskas padarė didelę pažangą, jis turi tam duomenis, dabar tobulina savo technines ir fizines savybes. Atrodo kiek netikėta, kad jis jau dabar žaidžia Eurolygoje. Bet jis žaidžia!
– Ar pats dar žaidžiate krepšinį?
– Mano žaidimas apsiriboja krepšinio elementų rodymu ir mokymu. Daug dirbu individualiai ir su aukštesnio meistriškumo krepšininkais. Pats viską rodau – techniką, kamuolio varymą, metimą, perdavimus. Treniruotė trunka pusantros valandos. Nors greičiai ir jėga nebe tie, to užtenka. Mokymas ir treniruotės prilygsta žaidimui. Nestipriai, nebe taip, kaip norėtųsi, bet iki lanko dar pašoku.
D.Sirtauto karjera
Žaidėjas
1989–1995 m. – Kauno „Atletas“
1995–1998 m. – Kauno „Žalgiris“
1998–1999 m. – Pezinoko „Slovakofarma“ (Slovakija)
1999–2000 m. – Marijampolės „Kraitenė“
2000–2002 m. – Dzinano „Junan“ (Kinija)
2002 m. – Alytaus „Alita“
2002–2003 m. – Talino „Audentes“ (Estija)
2003 m. – Jonavos sporto klubas
2003–2004 m. – Kauno „Atletas-Topo centras“
2004–2005 m. – Anykščių „Puntukas-Jarimpeksas“
Treneris
2006–2007 m. – Kauno „Atletas“
2012 m. – Kėdainių „Nevėžis“
2011 m. – Lietuvos jaunučių (U-16) krepšinio rinktinė
Nuo 2007 m. – A.Sabonio krepšinio centras
