Nuo atsarginių suolo galo – į priešakines gretas aikštėje. Kaip taškų mašina NCAA garsėjęs Billy Baronas pamažu atsiskleidžia ir „Lietuvos ryto“ komandoje, kuri šįvakar Belgrade žais su „Partizan“.
Vasaros pabaigoje ruošdamasis kilti iš gimtosios Amerikos į pirmąją savo profesionalo karjeros stotelę Vilnių, B.Baronas socialiniame tinkle brūkštelėjo: „Kaip susipakuoti lagaminą dešimčiai mėnesių?“
O kai susipakavo, atskridus į Europą 23 metų 188 cm ūgio legionieriaus laukė kitas dar nematytas iššūkis.
Paskutiniame sezone Canisius koledžo ekipoje NCAA čempionate per 39 min. rinkęs 24,4 taško snaiperis turėjo ieškoti ir savo žaidimo, ir savo vietos „Lietuvos ryte“.
Minutė kita aikštėje, o dažnai – ir nė vienos. Virginijus Šeškus laikė ilgai B.Baroną ant suolo, kol pagaliau davė šansą. Raumeningas snaiperis jį čiupo.
Kai „Lietuvos rytas“ Europos taurės turnyrą pradėjo 92:65 sutriuškindamas „Partizan“, B.Baronas nežaidė nė sekundės. Vakar su komandos draugais į Serbiją amerikietis skrido jau tikėdamas, kad atsarginio vaidmuo negrįžtamai grimzta į praeitį.
Pastarosiose dvejose rungtynėse su Bandirmos „Banvit“ ir Jeruzalės „Hapoel“ ekipomis B.Baronas buvo pastebimas. Prie pergalės Vilniuje prieš turkus 92:80 jis prisidėjo 13 taškų, o Izraelyje prie laimėjimo 81:70 – 12 taškų, pataikęs 4 iš 5 tritaškių.
Europos taurėje vos per 12 min. vidutiniškai 9,8 taško renkantis B.Baronas yra ketvirtas pagal rezultatyvumą „Lietuvos ryte“.
– Billy, tavo indėlis į „Lietuvos ryto“ žaidimą didėja. Labiau savimi pasitiki?
– Taip. Pirmasis sezonas profesionalų krepšinyje yra labai sunkus. Daug sunkesnis nei aš galėjau pagalvoti.
Atsidūriau toli nuo namų, kitokioje kultūroje. Ir krepšinio stilius Europoje visai kitoks nei Amerikoje.
Tas vaidmuo, kurį turėjau savo komandoje NCAA, buvo visai kitoks, nei čia, Vilniuje. Stengiuosi suprasti, ko „Lietuvos ryto“ komandai labiausiai reikia iš manęs, kad galėčiau prisidėti prie pergalės. Džiaugiuosi, kad tai vis geriau pavyksta.
– Dažniausiai žaidi atakuojančiuoju gynėju, kartais – įžaidėju. Kuri pozicija tau mielesnė?
– „Antrojo numerio“. Save matau kaip metiką – gaunu kamuolį, ir atakuoju.
Bet koledžo komandoje mano tėvas – krepšinio treneris – matė mane įžaidėju. Todėl mano priimtinos abi pozicijos.
– Kurias rungtynes „Lietuvos ryte“ laikai tau iki šiol geriausiomis?
– Pastarąsias dvejas Europos taurėje. Dvi gražios pergalės. Tai svarbu ir komandai, ir aš jaučiuosi gerai, kad galėjai prisidėti.
Gera, kad pagaliau gaunu minučių. Kai sėdi ant suolo, stengiesi palaikyti savo komandos draugus. Bet visada norisi pačiam žaisti, varžytis – tokia žmogaus prigimtis. Būti aikštėje kartu su komandos draugais, kovoti mūšyje ir padėti jiems laimėti man yra labai svarbu.
– Atrodo, įgauti trenerio pasitikėjimą tau padeda tai, kad pagrindinis komandos metikas Martynas Gecevičius pastaruoju metu stringa?
– Taip būna. Sezonas ilgas, žaidėjų forma banguoja, kamuolys ne visada krenta į krepšį. Mano pareiga – padėti komandos draugams, kai jiems to reikia ir aikštėje deramai atlikti vaidmenį, kuris man skiriamas.
Aš stengiuosi mokytis iš Martyno. Jis labai patyręs, Europoje daug pasiekęs.
– Pirmajame rate Vilniuje „Partizan“ buvo sutriuškintas. Kokių rungtynių tikitės Belgrade?
– Girdėjau daug kalbų, kokia triukšminga jų arena. Ar tiesa, kad žiūrovai net mėto į aikštę įvairius daiktus?
– Tiesa.
– Mūsų laukia sunki dvikova, daug sunkesnė nei Vilniuje. Visas 40 minučių turime susitelkti gindamiesi. Privalome būti tvirti psichologiškai, nes jei jie pataikys, sirgaliai įsišėls.
Jei žaisime kaip komanda, išliksime vieningi, laikysimės trenerių nurodymų – mums pasiseks.
