„Kas dvi savaites traukinuku vyksiu į Romą“, - šyptelėjo Lietuvos rinktinės „centras“.
Į Italijos sostinę krepšininkas artimiausius du mėnesius vyks ne pasigrožėti Amžinojo miesto perlais - beveik tris valandas trunkanti kelionė, per kurią reikia įveikti daugiau nei 500 kilometrų, skirta vizitui pas medikus.
Į jų globą D.Lavrinovičius pateko vos pradėjęs karjerą Italijos komandoje – pasaulio čempionato pusfinalyje su JAV rinktine patirta rankos trauma paguldė aukštaūgį ant operacinės stalo ir dviem mėnesiams atitolino jų nuo rungtynių ritmo.
„Reabilitacija vyksta Emilijos Redže, tačiau teks nuolat vykti į Romą pas medikus, kurie man atliko operaciją", - pasakojo D.Lavrinovičius, kuriam operacija atlikta praėjusią savaitę.
200 tūkstančių gyventojų turintis Emilijos Redžas – dešimtoji D.Lavrinovičiaus karjeros stotelė. Šiaurės Italijoje esančio miesto krepšinio klubas „Grissin Bon“ buria tvirtą komandą ir planuoja užkariauti ne tik „Seria A“, bet ir įsitvirtinti Europos klubų elite.
Ambicingiems tikslams italai telkiasi ir lietuvius – prie nuo praėjusio sezono „Grissin Bon“ garbę gynusio Rimanto Kaukėno prisijungė ne tik Darjušas Lavrinovičius. Naujausiu pirkiniu Italijos ekipoje tapo ir Darjušo brolis dvynys Kšyštofas.
Jis į Italiją po dvejų metų pertraukos, kai baigė karjerą Sienos „Montepaschi“ ekipoje, sugrįžo būtent Darjušo dėka - broliui patyrus traumą ir iškritus iš rikiuotės dviem mėnesiams, Emilijos Redžo ekipai prireikė naujo aukštaūgio.
Nors su 209 cm ūgio Kšyštofu sudaryta trumpalaikė sutartis, didelė tikimybė, kad abu broliai vienoje komandoje žais iki sezono pabaigos. Kartu Lavrinovičiai rungtyniaus ne pirmą kartą per savo karjerą – abu jie yra gynę Alytaus „Alitos“, Kazanės „Uniks“ ir Kauno „Žalgirio“ klubų garbę. Dabar linksmieji broliai bandys užkariauti „Grissin Bon“ simpatijas.
„Čia suburta labai gera komanda, o joje atmosfera tiesiog puiki. O kaip seksis, viskas priklausys nuo mūsų. Svarbiausia, kad nebūtų traumų“, - kalbėjo Italijoje brolio sulaukęs Darjušas Lavrinovičius.
- Darjušai, kodėl jūsų traumuotai rankai prireikė operacijos? - „Lietuvos rytas“ paklausė D.Lavrinovičiaus.
- Buvo pažeista kairės rankos piršto kapsulė ir nutrūkęs raištis. Dėl pastarojo sužeidimo ir teko daryti operaciją.
Po jos ranka sugipsuota, jokio skausmo nejaučiu, labai jos ir nejudinu. Tačiau jau pamažu sportuoju, o su kamuoliu dirbti galėsiu pradėti po šešių savaičių.
- Ar tai ilgiausia reabilitacija per jūsų karjera?
- Tikrai viena ilgiausių. Bet viskas priklausys nuo to, kaip gis ranka, kada viskas pasibaigs. Jeigu gydymosi procesas bus tobulas, jau po septynių savaičių galėsiu rungtyniauti. Bet tai - optimistiškiausios prognozės.
- Galbūt ši trauma privers kitą vasarą skirti poilsiui, o ne rinktinei?
- Norite mane išprovokuoti. Nesakau rinktinei kategoriškai „ne" ir niekur neskubu. Dabar taip sakyti paprasčiausiai būtų kvaila. Reikia sulaukti sezono pabaigos ir žiūrėsime, kaip ten bus.
- Ar po vasaros su rinktine jaučiate nuovargį?
- Po kiekvienos rinktinės stovyklos ir čempionato jaučiasi nuovargis. Krūviai dideli, daug rungtynių, bet tai natūralu, juk tokie turnyrai krepšininkams jėgų neprideda. Tačiau jau dabar pradedu atsigauti.
- Traumą patyrėte atstovaudamas rinktinei. Dėl to bėdų neturėjote?
- Eidamas į rinktinę žinai, kad visko gali atsitikti. Apie tai svarstai dar prieš traumą, suvoki, kad kažkas blogo gali nutikti ir esi tam pasiruošęs. O dabar jau vėlu apie tai kalbėti.
Tragedijos dėl to nedarau, be to, Lietos krepšinio federacija iš anksto būna pasirūpinusi draudimu, todėl nėra jokių problemų. Tik nepatogu prieš klubą - labai norisi jiems padėti, bet negaliu, graužia kaltės jausmas. Klubas jokių pretenzijų nereiškia, bet pačiam prieš juos nesmagu.
- Esate atstovavęs daugiau nei 10 klubų, tačiau Italijoje žaisite pirmą kartą. Kokį pirmąjį įspūdį paliko Emilijos Redžo klubas?
- Viskas super. Nei aš, nei mano šeima nesusidūrėme su jokiomis problemomis. Ką klubas pažadėjo, viską įvykdė. Paprašai pagalbos, ištiesia ranką, niekada neatsisako padėti. Kai reikėjo, skyrė man pačius geriausius gydytojus, labai manimi rūpinosi.
Visi elgiasi labai profesionaliai, todėl norisi jiems kuo greičiau padėti.
- Klubui jau antrą sezoną atstovauja Rimantas Kaukėnas. Iš jo sulaukėte daug pagalbos ir patarimų?
- Rimukas - labai didelis pagalbininkas, mano dešinioji ranka. Jis man padėjo labai daug - supažindino su miestu, klubo žmonėmis. Pirmosiomis dienomis jis mane vedžiojo už rankos (juokiasi).
- Į „Grissin Bon“ klubą atvyksta ir jūsų brolis Kšyštofas.
- Jau seniai apie tai buvo kalbama. Kai man atliko operaciją, prasidėjo naujo aukštaūgio paieškos. Labai gerai, kad pasirašė sutartį su broliu. Manau, jo apsisprendimą žaisti mūsų klube lėmė daug aplinkybių – ir tai, kad aš žaidžiu, taip pat - Rimas. Be to, tai tikrai profesionalus klubas. Viskas susideda į vieną.
- Emilijos Redžo komanda iškilo tik praėjusį sezoną. Kokie jo tikslai šiemet?
- Klubo tikslai - patys aukščiausi: žaisti Italijos pirmenybių finale, kuo toliau žengti Europos taurės turnyre. Manau, kad su tokiu profesionaliu klubu ir gerais žaidėjais galime tai padaryti. Suburta labai gera komanda, atmosfera puiki. Viskas priklausys nuo mūsų.
