Kai Šaras 1986-aisiais pirmąsyk iš draugų parsinešė NBA atkrintamųjų varžybų vaizdo įrašą ir su dideliu susidomėjimu stebėjo „Boston Celtics“ kovą su „Houston Rockets“, turbūt net nesvajojo savęs išvysti vienoje aikštėje su dauguma tų įspūdingai atrodžiusių vyrukų, besirungiančių stipriausioje profesionalioje pasaulio krepšinio lygoje.
O jei kas nors jam tada būtų pasakęs, kad šiandien Šaras stovės ant vienos populiariausių sporto šakų Šlovės arenoje kartu su tokiais NBA milžinais kaip Mitchas Richmondas ir Alonzo Mourningas, gyva lietuvių krepšinio legenda nuoširdžiai pasijuoktų. Įdomu, ar nesinori kartais jam pačiam sau įsižnybti ir įsitikinti, kad nesapnuoja?
Viso gyvenimo įvertinimas
„Kuomet 1989-aisiais atkeliavau į Kaliforniją žaisti „Golden State Warriors“, žinojau, kad atgal kelio nėra – privalau čia įsitvirtinti, nors buvo be galo sunku“ – šiandien ramiu tonu pasakoja neseniai 50-metį atšventęs Šarūnas Marčiulionis, kurio atvykome pagerbti į nedideliame Springfildo miestelyje Masačiūsetso valstijoje 2002 m. rudenį iškilusią atnaujintą NBA krepšinio Šlovės muziejų, didžiausią pasaulyje šios sporto šakos muziejų.
Būtent šioje vietovėje to paties pavadinimo Springfildo koledže fizinio lavinimo mokytojas škotų kilmės kanadietis Jamesas Naismithas sukūrė krepšinį. Prieš pat 1891-ųjų Kalėdas čia buvo sužaistos pirmosios šio kiekvienam lietuviui brangaus žaidimo varžybos.
2011-ųjų rugpjūtį su 52-ąja įžymiausių ir daugiausiai krepšiniui nusipelniusių žaidėjų bei trenerių grupe į Šlovės muziejų buvo oficialiai inauguruotas Arvydas Sabonis, o dabar išmušė jo ištikimo bendražygio Šarūno Marčiulionio valanda.
Šarą iškilmingai inauguracijai pristatė kartu su A.Saboniu 2011-aisiais Šlovės arenos dalimi tapęs 1992-ųjų metų JAV „Svajonių komandos“ atakuojantysis gynėjas Chrisas Mullinas, su kuriuo Š.Marčiulionis kartu rungtyniavo ir „Warriors“ ekipoje.
Į vedančiojo žurnalisto klausimą, ką jaučia Šaras pasiekęs bene aukščiausią savo karjeros tašką, atsakinėjęs lietuvis akimirkai pritilo. Puikiai matėsi, kad geležine valia aikštelėje ir už jos ribų visuomet pasižymėjęs krepšininkas vos suvaldė betrykštančias džiaugsmo ašaras.
„Tai ir mano viso gyvenimo pastangų įvertinimas, ir didžiulis pasiekimas Lietuvai, kurią tuo metu garsinti buvo be galo svarbu dėl daugelio priežasčių, ką mes ir stengėmės daryti per sportą“, - atsakė Š.Marčiulionis.
Per 25 metus daug kas pasikeitė
NBA Šlovės muziejaus 2014-ųjų metų inauguracijai paruoštame spalvotame žurnale Š.Marčiulionis pristatomas ne tik kaip vienas pajėgiausių šios lygos atakuojančių gynėjų, bet ir Lietuvos krepšinio atgimimo vedlys, rūpinęsis ką tik atsikūrusios Nepriklausomos šalies rinktinės parama 1992 ir 1996 metų olimpinėms žaidynėms, su Donny Nelsonu būręs rėmėjus krepšininkams iš už Atlanto.
„Tuos laikus prisimenu su didele nostalgija“, – pasakojo Šarūnas su juo Masačiusetse renginiuose dalyvauti specialiai atvykusiems ŠALFASS organizacijos atstovams. – Dabar jaunimas yra kitoks, labai retas kuris mūsiškių dega patriotizmu savo Tėvynei, užtat ir lietuvių rezultatai Europos jaunių pirmenybėse suprastėjo.
Anksčiau užimdavome 1-4 vietas, o šiemet beliko patekimas į aštuntuką, merginų komandos net ir į stipriausią A pakopą nepapuola.
Be to, šalyje imtasi per daug orientuotis į masiškumą, nebelieka kam rengti profesionalių žaidėjų.“
NBA tavo atvira pasauliui
Šarūno klausėme, ar jis tikėjosi, kad nuo jo atėjimo į NBA bus pralaužti ledai ir kitiems buvusio socialistinio bloko bei SSSR respublikų sportininkams?
„Kaip juokais man sakė Tony Parkerio tėvas Tony vyresnysis, jeigu aš būčiau sugalvojęs imti nors po 5 procentus nuo kiekvieno po manęs į NBA atėjusių užsienio žaidėjų kontraktų, šiandien jau tapčiau milijardieriumi.
O jei rimtai, 1989-aisiais NBA žaidė vos 15 ne Amerikoje gimusių krepšininkų, o tikrų užsieniečių buvo vos 5 – Oleksandras Volkovas, Vlade Divacas, Žarko Paspaljis, Dino Radja ir aš. Dabar jau čia rungtyniauja 92 žaidėjai, atstovaujantys užsienio šalims, o tai yra virš 20 procentų visų lygos sportininkų“, - atsakė Š.Marčiulionis.
Patyrė daug neteisybės
Šarūno paprašius prisiminti savo pirmuosius metus už Atlanto, jis atsakė: „Geriau jau neklausk, Laurynai, buvo beprotiškai sunku – aš kalbos nemokėjau visiškai, o „Warriors“ treneris D.Nelsonas man versdavo iš anglų kalbos į ...lėtesnę anglų kalbą. Patyriau neteisybės ir skirtingo tų pačių aplinkybių traktavimo vien dėl to, kad buvau ne amerikieti. Tam labai padėjo Davidas Sternas su visa NBA vadovybe, už ką jiems esu labai dėkingas.
Nereikia pamiršti, kad Europoje tuo metu krepšinis buvo labiau grįstas improvizacija, o atvykus į Amerika pastebėjau, jog NBA privalai dirbti komandai. Nesvarbu, kiek stiprus esi individualiai, turi nuosekliai vykdyti trenerių nurodymus.
Dabar ir Senajame Žemyne žaidimo lygis pakilo, neretai draugiškoms varžyboms į Rusiją, Ispaniją, Graikiją ar Italiją tarpsezoniu nuvykę stipriausi NBA klubai pralaimi vietinėms Eurolygos komandoms, tačiau mes dar neturime tokios įvairialypės organizacinės struktūros, kur viskas yra komerciniu pagrindu ir iš krepšinio uždirbami pasakiški pinigai“.
Ką pasakė A.Džordževičius?
Kaip tik tuomet šalia Šarūno atsisėdo žmona Laura, priėjo senas geras draugas M.Richmondas – laikas nuotraukai atminčiai ir keliauti šventinių pietų, o ŠALFASS Rytų apygardos vadovas Deivis Pavasaris spėjo užduoti paskutinį klausimą Lietuvos krepšinio legendai: „Šarai, ką pačiam į ausį tais visiems lietuviams skaudžiai įsimintinais 1995-aisiais Europos krepšinio finalo metu į ausį rėkte rėkė jugoslavų komandos lyderis Aleksandras Džordževičius, kuomet išvedei savo vyrus iš aikštės ir nenorėjote tęsti rungtynių?“
„Pirmiausia reikia atsižvelgti į tuometinę politinę situaciją byrančioje Jugoslavijoje ir FIBA vadovavusį Borislavą Stankovičių, kuriam jo kraštiečių pergalė buvo reikalinga kaip oras, - dėstė Marčiiulionis. – Mes turėjome atkreipti visų dėmesį į neteisybę krepšinio aikštelėje, juolab kad prieš finalą prie manęs priėjęs toms rungtynėms vadovavęs teisėjas Jamesas Toliveris liepė kuo daugiau kamuoliais maitinti Sabonį, tada atseit jis švilpsiąs baudas mūsų naudai.
Taip ir išsidūrėme, nes antrajam kėlinyje viskas pakrypo „jugų“ naudai.
Tačiau A.Džordževičius buvo teisus – jis man sakė, juk esame kariai ir turime užbaigti šį mūšį garbingai, o visi kiti dalykai už aikštės ribų – ne mūsų reikalas.“
