Legendinis nacionalinės komandos masažuotojas buvo rinktinėje 1992-ųjų vasarą, kai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos krepšininkai ruošėsi atrankai į Barselonos olimpiadą.
Visada besišypsantis 66-erių Juozukas su rinktine ir dabar - praėjus daugiau nei 20 metų.
„Juozukas yra mūsų legenda – jo vieta rinktinėje. Nesvarbu, kokį darbą dirba, svarbu, kad jis čia. Jis žino, kas svarbu, kuo reikia pasirūpinti“, - sakė rinktinės trenerio Jono Kazlausko asistentas Gintaras Krapikas, kurio vasaros per pastaruosius 20 metų taip pat dažniausiai susietos su rinktine.
Nors rinktinėje per 20 metų pasikeitė ne viena krepšininkų karta, o pokštai ir bendravimas – visiškai kitoks, Juozukas svetimas nesijaučia. Daug rinktinės paslapčių žinantis, bet akylai jas saugantis masažuotojas nuo seno yra užsitarnavęs krepšininkų pasitikėjimą.
„Atmosfera rinktinėje visais laikas būdavo labai draugiška“, - patikino šiuo metu techninio vadybininko pareigas rinktinėje užimantis J.Petkevičius.
„Lietuvos ryto“ pokalbis su J.Petkevičiumi – apie pirmuosius įspūdžius Lietuvos rinktinėje, legendinius Lietuvos krepšininkus, jų nuotykius, vakarus prie kortų stalo, kovingas treniruotes, draugystę su Scottie Pippenu ir šiuolaikinę žaidėjų kartą.
- Ar prisimenate pirmąją atkurtos Lietuvos krepšinio rinktinės treniruočių stovyklos dieną? - „Lietuvos rytas“ paklausė J.Petkevičiaus.
- Labai geru pamenu. Susirinkome Druskininkuose, visi suvažiavo. Ir Šarūnas Marčiulionis atvyko iš NBA - užsidegęs, energingas, degančiomis akimis. Ir dar pilną maišą dovanų atvežė - kojinių, sportinių marškinėlių (juokiasi).
Beje, tik susirinkome, visi ėjome į salę - vyrai iš karto pradėjo žaisti krepšinį.
Buvo ir Donnie Nelsonas (buvęs Lietuvos rinktinės trenerių štabo narys - red.). Nors jis tuo metu silpnai kalbėjo lietuviškai, o aš - angliškai, susikalbėjome labai lengvai.
Apskritai, tuo metu labai jautėsi pakilimas: „Čia Lietuva, ji laisva, dabar tai duosim visiems!" Mums dar reikėjo įveikti atranką į Barselonos olimpiadą - pravažiavome ir visur nugalėjome, nušlavėme Europą (juokiasi).
- Kaip vykdavo rinktinės stovyklos?
- Fizinio pasirengimo treniruotės, žinoma, vykdavo, tačiau jos būdavo kitokios nei šiais laikais. Dabar visokių prietaisų yra, o tais laikais mes to neturėjome. Aleksandras (fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas - red.), būdavo, randa kelmiuką ar laiptelius, ir krepšininkai ant jų šokinėja.
Nuo pat pirmųjų metų rinktinė gyvendavo „Žilvino“ viešbutyje. Tačiau laikui bėgant viskas keitėsi, žaidėjams viešbutis nebetiko. Pirmasis gyventi į kitą, naujesnį, viešbutį išėjo Darius Songaila su šeima.
Vėliau prasidėjo naujo viešbučio paieškos ir nuo 2005-ųjų rinktinė gyvena „Vanagupėje“.
- Ar tuo metu pajūryje stovyklaujantys rinktinės krepšininkai sulaukdavo išskirtinio sirgalių dėmesio?
- Taip, ir labai daug. Dabar rinktinė užsidaro stadione ir ten sportuoja. Anksčiau, būdavo, Aleksandras išsiveda žaidėjus prie jūros, o aplinkiniai stebi, kaip krepšininkai per smėlį bėgioja. Žiūrinčiųjų buvo daug ir visur.
Dauguma aplinkui rėkdavo „Žalgiris!“ - neskirdavo, ar čia rinktinės, ar čia Kauno „Žalgirio“ krepšininkai. Kiti žaidėjai dėl to šiek tiek pykdavo, nors iš pradžių rinktinės branduolį sudarė Kauno komanda.
- Ar rinktinės žaidėjų bendravimas prieš 20 metų ir dabar labai skiriasi?
- Anksčiau bendravimas būdavo geresnis - nebūdavo kompiuterių, telefonų. Vyrai sueidavo, kortomis pažaisdavo. Aš galbūt irgi jau atsilikau, nebemoku bendrauti. Tuo metu dar buvau jaunesnis, būdavo lengviau, o dabar ne taip greitai pagaunu jų pokštus. Kitoks humoras (šypsosi). Jau nėra kalbų, kad išgėrus degtinės pabala nosis (juokiasi).
- Ne paslaptis, kad prieš 20 metų Lietuvos rinktinės krepšininkai, esant progai, leisdavo sau pasisėdėti iki ryto.
- Būdavo, paragauja alaus, bet visada saikingai. O ir tauta visada perdeda - nors ir trumpai pasėdėdavo, visi kalbėdavo, kad prisigėrė.
Žinoma, po didelių pergalių pašvęsdavo normaliai (šypsosi). Laisvalaikiu vyrai dažniausiai kortomis žaisdavo, juk išmaniųjų technologijų, interneto nebūdavo. Sėdėdavo, kalbėdavosi, juokaudavo, kas užrūkydavo. Žodžiu, būdavo tai, ko dabar iš viso nėra (juokiasi).
Dabar ir krepšinis žymiai greitesnis - jeigu nepasportuoti, o pagersi, nepažaisi. Tuometinėje Sovietų Sąjungoje visų komandų žaidėjai po rungtynių susėsdavo, išgerdavo. Visi ryte atsikelia ir vienodai žaidžia - niekas nieko nepastebėdavo (šypsosi).
- Ar krepšininkai vėluodavo į treniruotes užsisėdėję prie kortų stalo?
- Viskas būdavo mano žinioje - aš juos paguldau, aš juos pakeliu, visada pasakau, kada treniruotė. Jeigu kartais kas nors pavėluodavo, nors tai būdavo retai, į autobusą, aš prisiimdavau kaltę. Treneriai nepastebėdavo, kad kas nors vėluoja.
- Š.Marčiulionis yra pasakojęs, kad jam labiausiai įsiminė nuotykis, kai komanda nuvyko į pirtį viename laivų Klaipėdos uoste, o Sergejus Jovaiša prašė kapitono nuplukdyti juos iki Helsinkio. Koks jums smagiausias nuotykis?
- Pamenu tą įvykį, tai buvo prieš atranką į Barselonos olimpiadą. Seržas, atėjęs ryte į treniruotę, žiūri į mėlynes ant kelių ir klausia nustebęs: „Kas čia mane sudaužė?“ O laive juk krepšininkai netilpdavo, jeigu dar pagėręs, tai stukteldavo kur nors, taip ir atsirasdavo mėlynės.
Pamenu, D.Nelsonas stebėjosi: „Jeigu jūs taip ruošėtės ir laimėjote trečiąją vietą, esate dievai".
- Neoficialių pakvietimų pasisvečiuoti rinktinė dažnai sulaukdavo?
- Vykdavome dažnai, bet ne į visus. Visur, kur kviesdavo, apsilankyti nebūdavo įmanoma. Kviesdavo ir ūkininkai - iškepdavo paršiuką, o prie kepto paršiuko ir viso kito būdavo (šypsosi). Tuo metu bendravimo ir vaišinimo tradicijos būdavo kitokios.
Susitikimai vykdavo ne tik Palangoje - vykdavome ir į Šilutę, gaudydavome žuvį, virdavome žuvienę, valgydavome gamtoje.
- Sklinda legendos ir apie tai, kad per treniruotes rinktinės vyrai tarpusavyje iš širdies pakovodavo?
- Vykdavo vyriška kova. Dažniausiai man tekdavo teisėjauti, nes kiti bijodavo. Aš leisdavau jiems kiečiau pažaisti, visada garsiai ir tiksliai skaičiuodavau rezultatą. Kiti tai pasimesdavo, tai pamiršdavo, o žaidėjai pasiusdavo. Negalėjo būti jokių klaidų.
Dažniausiai žaisdavo „centrai“ prieš mažiukus. Va, čia tai būdavo iki pykčių!
Vienoje pusėje - A.Sabonis, Mindaugas Lekerauskas, Giedrius Jankauskas, kitoje - Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Š.Marčiulionis. Susirenka į treniruotę ir kol dar nėra trenerių, pažaidžia, apšilimą padaro.
Treneriai ateina, sako: „Darom pramankštą“, o tie jau šlapi stovi. Ir toliau vyksta treniruotė.
Dažniausiai laimėdavo mažiukai - jie dažniau pataikydavo iš toli, ištampydavo jų gynybą. Nors pavykdavo laimėti ir aukštaūgiams.
- Tarp žaidėjų turėjote didelį autoritetą?
- Aš juos labai mylėjau, galbūt ir jie tuo pačiu atsilygindavo. Sakydavo, kad esu „nefalšyvas“. Jeigu paprašydavo ko nors nesakyti, niekada nesakydavau. Būdavo abipusis pasitikėjimas. Jie patikėdavo man paslaptis, daug visko žinodavau, bet iš manęs tai neišeidavo.
- Ar tiesa, kad Ramūnui Butautui nepatiko, kad jūs pernelyg artimai bendraujate su rinktinės žaidėjais?
- Taip ir aš tą žinau. Aš treneriui pasakiau - jeigu norite, kad žaidėjai su manimi nebendrautų ir man kažko nepasakytų, manęs nekvieskite.
R.Butautas priėmė tokį sprendimą, nors žaidėjai rašė raštus, prašė, kad grąžintų mane į rinktinę. Ar skaudu? Ne, treneris taip nusprendė ir tai yra normalu.
- Esate masažavęs šimtus krepšininkų. Kurie iš jų išsiskyrė savo raumenų kietumu?
- Roberto Javtoko raumenynas labai galingas. V.Chomičių būdavo labai sunku masažuoti, taip pat Gintarą Krapiką. Š.Marčiulionio raumenys taip pat buvo labai kieti. O, štai, A.Sabonį, R.Kurtinaitį masažuoti buvo žymiai lengviau - jie labai atsipalaiduodavo, todėl nebuvo sunku.
Reikliausias būdavo V.Chomičius - masažuoju jį visa jėga, jau su alkūnėmis, o jis klausia: „Čia dar nemasažavai“. Nors aš ta vietą jau seniai pritrynęs (juokiasi). Nežinau, ar jis apsimesdavo, kad nejaučia.
Masažas trūkdavo apie 30 minučių, bet V.Chomičius visada norėdavo ilgesnio masažo. Aš jam sakydavau: „Valdai, užtenka, miegok“ (juokiasi).
- Ar tiesa, kad A.Sabonis ir R.Javtokas nepakęsdavo pėdų masažo?
- Arvydą teko ilgai pratinti - būdavo, kad šoka nuo stalo. Bet po truputį apsiprato.
- Jums teko masažuoti ir NBA žvaigždę Scottie Pippeną?
- Apie 2002-uosius, kai Arvydas žaidė „Portland Trail Blazers“, o aš dirbau Vilniaus „Lietuvos ryte“, jis mane pakvietė į Portlandą. Aš tada jam Ispanijoje padėjau, pamasažuodavau, padėjau ruoštis sezonui. To paties atvykau ir į Portlandą.
„Blazers“ komandoje tuo metu žaidė ir S.Pippenas. Jis ką tik buvo po išvaržos operacijos, nuolat jautė skausmus kojoje. Aš žinojau svarbiausius taškus, todėl galėjau padėti. Mano darbu jis liko patenkintas. Pamenu, kartą nuėjome į kazino, jis man žetonų davė. Bet aš nežaidžiau, neužsikabinau (juokiasi).
- Per 20 metų rinktinė iškovojo daug įspūdingų pergalių, bet patyrė ir skaudžių nesėkmių. Kuris pralaimėjimas jums - pats skaudžiausias?
- 2004 metų Atėnų olimpiados pusfinalis. Iki tol vyrai taip puikiai žaidė, o italai pusfinalyje savo kvailais tritaškiais nugalėjo.
1995 metų Europos čempionato finale buvo daugiau emocijų nei liūdesio. Žinoma, buvo pikta dėl blogo teisėjavimo. Aš dar mečiau kamuolį į teisėją, gerai, kad jis nepamatė, nors pataikiau į nugarą. Buvau dar jaunas, kvailas, tai strapinėjau, nervai neišlaikė (juokiasi).
- Esate emocionalus ir griežtas?
- Griežtas būnu labai trumpai, kokią minutę. Galiu užrėkti, būti piktas, bet greitai praeina.
Esu ir ant žaidėjų pykęs, baręs, drausminęs. Būdavo, kad skrendant lėktuvu krepšininkai pašvenčia, įsiaudrina, tai tekdavo man eiti raminti. Daugiausia esu aprėkęs Gintarą Einikį, nes jis mažiausiai klausydavo (šypsosi).
Aišku, visiškai nesudrausminsi visų, juk aš ne tėvas, jie - ne maži vaikai. Bet klausydavo manęs. Turbūt galvodavo: „Ai, mažas, tad mes, dideli, su juo neprasidėsim".
Juk dziudo lankiau ir treneriu buvau, gal ir dėl to prisibijodavo (šypsosi). „Prismaugsiu per 14 sekundžių, jei neklausysi", dažnai sakydavau. Bet to neteko daryti (juokiasi).
- Ar su buvusiais rinktinės žaidėjais nuolat bendraujate?
- Jei susitinkame, pakalbame, žinutėmis vieni kitus su gimtadieniu pasveikiname, tačiau į svečius vienas pas kitą nevaikštome.
Bet kartais susitinkame. Neseniai atvažiavo R.Kurtinaitis, Alvydas Pazdrazdis, susitikome prie Kauno viešbučio, pasėdėjome, pakalbėjome, prisiminėme, pasijuokėme. Buvo smagu.
Kartais susiskambiname su A.Saboniu. Kai dalyvavau televizijos projekte „Šuolis“, paskambinau jam, sakau: „Ateik, kartu nušoksim“. O jis man: „Tu pagalvok - atsistosiu ant 3 metrų aukščio liepto, bet man bus kaip nuo penkių su puse metrų aukščio". Pasijuokėme, tuo viskas ir baigėsi.
Pirmąją stovyklos dieną vėl susitikome. Sakau: „Sveikas“, o jis man: „Sveikas, mažiuk“. Taip ir bendraujame (šypsosi). Bet bendrų reikalų nesprendžiame.
- Su kuriuo rinktinės treneriu geriausiai sutardavote?
- Su visais. Su Valdu Garastu daug kartu dirbome, kai keliaudavome, viename kambaryje gyvendavome. Puikiai sutariu ir su Jonu Kazlausku. Antanas Sireika man labai patinka, o jis mane taip pat vertina. Galbūt dėl mažo ūgio ir didelės širdies (juokiasi).
Su Kęstu Kemzūra taip pat seniai pažįstami - aš jį masažuodavau, kai jis dar žaidė Kauno „Atlete“. Ir nuolat jam sakydavau: „Eik, būk treneris“.
Visi jie mane kviesdavo ir kviečia į rinktinę, nors galbūt manęs jau nereikia. Suprantu, kad tai įvertinimas už ankstesnius darbus, o gal bijo pasakyti: „Ko tu čia lendi?“ (juokiasi). Pakviečia, tai važiuoju. Bet turbūt netrukus reikės pasakyti: „Ačiū“.
- Ką jums reiškia vasaros su rinktine?
- Man tai - gyvenimo dovana. Susitikau su labai daug žmonių, patyriau daug pergalių. Džiaugiuosi, kad likimas mane taip pakreipė. O juk atėjau visai netikėtai - dirbau masažuotoju, Kauno klinikose jau turėjau šiokį tokį vardą, todėl „Žalgiris“, prasidėjus A.Sabonio bėdoms dėl Achilo, pakvietė. Galvojau, trumpam padirbsiu, jei patiks, žiūrėsiu. Taip 1985 metais ir pradėjau. Būtų gerai 2015-aisiais baigti - bus gražus skaičius (šypsosi).
