Visiems jis buvo treneris, kurio pratimus primena maudžiantis kūnas. Bet tie pratimai padeda bėgti greičiau, šokti aukščiau, mesti taikliau, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
O jam jie buvo vardus ir pavardes turintys suaugę žmonės – ne Sabas, Macas, Pūkis.
Drauge jam jie buvo vaikai, kiekvieną jų glostė ir barė, savaip mylėjo.
73-iąjį gimtadienį ką tik atšventęs A.Kosauskas negyvena vien prisiminimais apie prabėgusias dienas, sutiktus žmones, išugdytus čempionus.
Iki šiol jis dar sukosi kaip voverė rate, pušynais ir stadiono takais vaikydamas krepšininkus, dirbdamas su jaunais fizinio rengimo specialistais ir rengdamas sau pamainą.
Tačiau atėjo laikas sumažinti tempą. Kitą savaitę Lietuvos sporto universitete A.Kosauskui bus įteiktos garbės daktaro regalijos.
Buvusiam sprinteriui ir vidutinių nuotolių bėgikui, daugkartiniam Lietuvos čempionui tai proga baigti aktyvią veiklą.
Padėjo atsistoti ant kojų
Jo vaikystė prabėgo šalia Kauno sporto halės, Halėje pralėkė jaunystė ir atėjo branda.
Tris dešimtmečius A.Kosauskas mynė takelius prie legendinės Lietuvos krepšinio šventovės. Šalia – Lietuvos sporto universitetas, S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, kuriuo lakstydavo ir lengvaatlečiai, ir Kauno „Žalgirio“ krepšininkai.
Dabar buvęs bėgikas vaikšto Lampėdžių šilo takais, retkarčiais nuklysta Šilainių stadiono link, kur lauko treniruokliais besimankštinantiems kauniečiams iš įpročio dalija patarimus.
„Kartais žmonės mane atpažįsta, patys paklausia, kaip sportuoti. Kartais neklausiamas patariu, nes matau, kad žmogus pats sau kenkia: sulinkęs, turi bėdų dėl stuburo, o daro pratimus su posūkiais. Tai ir pasakau, kad toks pratimas netinka“, – porina treneris.
Kasdieniai pasivaikščiojimai jau tapo rutina. Po to, kai kardiochirurgas Povilas Jakuška, kaip sako A.Kosauskas, prikėlė jį antram gyvenimui, žinomas treneris laikosi medikų priesakų.
Prieš keletą metų A.Kosauskas lankė draugus ligoninėse spinduliuodamas gera nuotaika ir surasdamas padrąsinantį žodį, o dabar jau jį lankė bičiuliai.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus žinomam fizinio rengimo specialistui nuskambėjo žinia, kad jis turi didelių bėdų dėl širdies. Todėl jam buvo atlikta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija, privertusi lėtinti ritmą ir pagaliau pagalvoti apie save.
A.Kosausko širdis didelė lyg vandenynas ir visiems atsirasdavo joje vietos. Galbūt dėl to ir ėmė streikuoti, nes žinomas treneris į ją dėjosi viską – ne tik džiaugsmus, bet ir skaudulius.
„Taip, daug ką ėmiau į širdį, – neneigia A.Kosauskas. – Bet nesigailiu dėl to. Dirbau su puikiais žmonėmis, nuostabiais treneriais ir krepšininkais. Nė vienas nebuvo blogas. Visus mylėjau. Ir Gintarą Einikį mylėjau, nors daug su juo prasikankinau.“
Atsistoti ant kojų A.Kosauskui padėjo ir kitas gydytojas – buvęs jo auklėtinis, medicinos mokslų daktaras, ortopedas-traumatologas Rimtautas Gudas.
„Pastaraisiais metais R.Gudas mane lipdė – ir pečius, ir kelius tvarkė. Kadaise aš jį Dainų slėnyje vaikiau, bet, matyt, jis mano, kad tai buvo į gera“, – šypteli A.Kosauskas.
Treniruotėse nevengė naujovių
A.Kosausko pavardė dažniausiai siejama su krepšiniu, nes būtent aikštėse iškovotos pergalės metų metus labiausiai glosto lietuvių savimeilę.
Draugystė su krepšiniu fizinio rengimo specialisto mezgėsi palengva – pakviestas Vlado Garasto A.Kosauskas ketverius metus gelbėjo Kauno „Žalgirio“ vyrams. Iš idėjos ir malonumo būti naudingam.
O 1988-aisiais buvęs bėgikas tapo oficialiu „Žalgirio“ fizinio rengimo treneriu.
Buvęs kūno kultūros mokytojas nuo 1966 metų dirbo su lengvaatlečiais. Tarp jo auklėtinių – 110 metrų barjerinio bėgimo Lietuvos rekordininkas Jonas Jakštys, kitas barjerininkas Artūras Malijonis.
Lengvoji atletika – didžioji A.Kosausko meilė. Dar ir dėl to, kad dirbdamas su lengvaatlečiais jautėsi svarbesnis.
„Tada man pačiam reikėjo susirasti, su kuo dirbti. Eidavau į mokyklas ir dairydavausi talentų. Auklėtiniams buvau ir treneris, ir masažuotojas, ir organizatorius, ir mokytis jiems padėdavau, ir darbo ieškodavau, – mena A.Kosauskas. – O krepšinyje buvau labiau matomas, bet neatsakingas buriant komandą.“
Tačiau Lietuvoje jis buvo pradininkas srities, be kurios neįsivaizduojamas šiuolaikinis krepšinis.
„Kai V.Garastas ir Henrikas Giedraitis pakvietė mane į „Žalgirį“, komandinės šakos Lietuvoje dar neturėjo fizinio rengimo specialistų. Tada nebuvo interneto, filmuotos medžiagos, vadovėlių, iš kurių būčiau galėjęs mokytis, – eksperimentavau ir viską galvojau pats.
Sakyčiau, buvau ne fizinio, o specialiojo rengimo treneris, nes pratimus kurdavau ne komandai, o konkrečiam krepšininkui, konkrečios pozicijos žaidėjui“, – pasakoja A.Kosauskas.
„Žalgiryje“ jis pritaikė nemažai lengvosios atletikos pratimų, bet buvo ir tokių, kuriuos sugalvojo būtent krepšininkams.
Pavyzdžiui, sukonstravo milžinišką ranką ant koto, kuria mosuodamas trukdydavo krepšininkams mesti. Arba mėtant baudas ties linija statydavo vartus, mat bet kokia kliūtis psichologiškai priverčia keisti metimo trajektoriją, nes atrodo, kad šalia stovi varžovas.
Pratimams atlikti tikdavo viskas: laiptų turėklai arba pakopos, kimštiniai kamuoliai, įvairi guma.
Arvydas Sabonis kartą net ištarė frazę, itin įstrigusią A.Kosauskui: „Trenerio žvilgsnis nukrypo į durų rankeną, tuoj bus naujas pratimas.“
Kai kurie lietuvio sugalvoti pratimai stebino net ir NBA skautus.
„Kai atvažiavo amerikiečiai pažiūrėti Pauliaus Jankūno ir Martyno Andriuškevičiaus, vienas jų pasakė, kad iš mano pratimų žino tik du tris. Man tai buvo nemenkas įvertinimas“, – neslepia A.Kosauskas.
Pratimų nauda – akivaizdi
Net tuomet, kai internetas tapo kasdienybe, fizinio rengimo treneris jame neieškojo nė vieno pratimo – liko ištikimas sau.
„Pasiimti svetimą – nedidelė gudrybė“, – nesimaivydamas ištaria.
Todėl fizinio rengimo specialistas pats suko galvą, kaip padėti krepšininkams aikštėje atskleisti svarbiausias savybes – greitį, staigumą, šoklumą, tvirtumą, ištvermę.
Eurolygos čempionai ir Europos taurės laimėtojai praėjusio amžiaus pabaigos „Žalgirio“ komandos krepšininkai garsėjo ne tik žavingu puolimu, bet ir plienine gynyba.
A.Kosauskas daug dirbo su gynybos specialistais laikomais Mindaugu Žukausku, Dariumi Maskoliūnu, Tomu Masiuliu.
„Su treneriu A.Kosausku itin daug dėmesio skirdavome gynybai tobulinti, pavyzdžiui, stovėsenai sulenktomis kojomis.
Tų pratimų nauda aikštėje buvo akivaizdi“, – tvirtina M.Žukauskas.
A.Kosausko sugalvotas pratimas – atsispyrus abiem kojomis iš vietos šokti per maždaug 160 cm aukštyje ištiestą gumą ir nusileisti tiesiai ant žemės, o ne ant čiužinio, itin gerina šoklumą.
Simonui Serapinui, Darjušui Lavrinovičiui, M.Andriuškevičiui šis pratimas padėjo šokti keliolika centimetrų aukščiau.
Itin aukštai šokdavo ir Darius Sirtautas, Giedrius Gustas, Mindaugas Timinskas.
„Kai į „Žalgirį“ atvykę amerikiečiai Tyusas Edney ir Anthony Bowie pamatė, kaip šoka lietuviai, susiėmė už galvos. Tinkamai parinktas pratimas akivaizdžiai gali pagerinti kai kurias savybes“, – tvirtina A.Kosauskas.
Fizinio rengimo specialistas turėjo pratimų kiekvienam svarbiam krepšinio elementui: gynybai, kamuolio varymui, kovai dėl kamuolio.
„Aukštaūgiams – vieni pratimai, gynėjams – kiti.
Pavyzdžiui, matai, kad krepšininkas, varydamasis kamuolį, žiūri į parketą, imiesi darbo. Kabini bokso maišą, duodi kamuolį į rankas ir liepi varinėtis. Žiūrėti į grindis neišeina, nes bokso maišu gausi į veidą“, – pasakoja A.Kosauskas.
Žiemą – būtinai į lauką
Nors fizinio rengimo treniruotės labiau sekina nei krepšinio, nors po krosų pušyne ar stadione, svarmenų kilnojimo, pritūpimų ir šuolių mausdavo visą kūną, A.Kosausko pratybose juokai skambėjo ypač dažnai.
„Aleksandras – žmogus, su kuriuo visada buvo tiesiog lengva būti drauge. Ramu, linksma. Atrodė, kad aplink – jokio streso, įtampos. O juk jo treniruotės buvo alinančios.
Bet Aleksandras sakydavo: „Ai, liko vieni juokai, tik dvylika serijų“, – šiltų žodžių A.Kosauskui negaili drauge ir „Žalgiryje“, ir Lietuvos rinktinėje dirbęs treneris Antanas Sireika.
„A.Kosausko gebėjimas laiku pajuokauti – stulbinantis. Jis net didžiausią tinginį priversdavo dirbti.
Nebuvau iš tinginių, bet kartais jausdavausi taip pavargęs, kad pamąstydavau, kaip praleisti vieną kitą pratimą.
A.Kosauskas meistriškai sugebėdavo viską padaryti laiku: pajuokauti taip, kad pamiršdavai nuovargį, ar baigti treniruotę būtent tada, kai atrodydavo, jog daugiau jau nepajėgsi“, – pasakoja M.Žukauskas.
Sunkias ir monotoniškas treniruotes paversti smagia veikla – menas. Ypač tuomet, kai įsibėgėjus sezonui krepšininkai pavargę ir pikti. Bet treneriui A.Kosauskui nestigo fantazijos.
Pavyzdžiui, „Žalgirio“ žaidėjai atlikdavo pratimą su boulingo rutuliais – sunkų rutulį stengėsi pataikyti į plytą.
Pataikai – taškas. Per 10 minučių surenki 10 taškų, nereikia bėgti stadione rato. Nesurinkai nė taško, stadiono taku suki 10 ratų. Nereikia nė sakyti, kaip visi stengdavosi pataikyti.
Arba ką daryti, jei matai, kad žaidėjams niekas nebeįdomu, kad jie nieko nebenori? Žiemą čiuožti nuo kalno.
Kaip legendiniai „Žalgirio“ vyrai A.Sabonis, Gintaras Krapikas, Valdemaras Chomičius krykštaudavo, ant kartono lapų leisdamiesi žemyn!
Risdavosi, stumdydavosi, grumdavosi, kuris kurio kepurę nutrauks, kuris greičiau užbėgs aukštyn ir ilsėsis. Ir po vieną, ir grupėmis – vienas per kitą.
Suplukę, krykštaujantys ir vos atgaunantys kvapą. „Bet kur čia fizinis rengimas?“ – paklausite. „O tai ant kalno kaip patekti? – šypteli A.Kosauskas. – Bėgte.“
Buvęs „Žalgirio“ puolėjas M.Žukauskas taip pat prisimena smagias fizinio rengimo treniruotes žiemą. Krepšininkams nereikėjo prievarta bėgioti nekenčiamo kroso. Vietoj jo jie ant sniego gainiodavo futbolo kamuolį.
„A.Kosauskas mokėjo susitarti su treneriais, kad mus išleistų į lauką. Gaila, kad dabartinės komandos tokių dalykų vengia, nes būdavo labai smagu“, – prisimena M.Žukauskas.
Vertina kiekvieną patirtį
Krepšinio komandos fizinio rengimo trenerio sėkmė priklauso ne tik nuo gebėjimo sutarti su žaidėjais. Dar labiau ją lemia geri santykiai su vyriausiuoju treneriu.
Gali būti rimčiausias specialistas, turėti aibę puikiausių pratimų, bet jei nebus ryšio su svarbiausiu komandos treneriu, nebus apskritai nieko.
„Juk fizinio rengimo trenerio darbo rezultatus lemia ir tai, kiek laiko jis gauna dirbti, kiek juo pasitikima. Pavyzdžiui, žinau, kad kai Kęstutis Kemzūra su Davidu Blattu dirbo Trevizo „Benetton“, fizinio rengimo treneris komandoje turėjo svarų žodį.
Jis sakydavo, kad krepšinio salėje dabar būtina ugdyti greitį ar ištvermę, o kaip tai padaryti – su kamuoliais ar be jų, jau būdavo vyriausiojo trenerio reikalas“, – pasakoja A.Kosauskas.
Pats jis dirbo su daugybe trenerių. Trumpiausiai – su legendiniu buvusios SSRS rinktinės strategu Aleksandru Gomelskiu prieš Seulo žaidynes.
Į paskutinę treniruočių stovyklą Novogorske A.Kosauskas išvyko gavęs Lietuvos sporto vadų priesaką užkirsti po traumos atsigaunančiam A.Saboniui kelią į žaidynes. Mat sporto funkcionieriai baiminosi dėl Sabo kojos.
Bet A.Kosauskas nestabdė užsidegusio ir krepšinio skonį jau pajutusio A.Sabonio. Fizinio rengimo treneris slapta net puoselėjo viltį, kad jei Seule SSRS rinktinei pasiseks, Sabas pagaliau galės atverti NBA duris.
„Portland Trail Blazers“ NBA naujokų biržoje A.Sabonį pašaukė dar 1986 m., bet sovietų sistema geriausio visų laikų Lietuvos krepšininko neleido į „supuvusį Vakarų pasaulį“.
„Buvau įsitikinęs, kad Sabas turi važiuoti į Seulą.
Jam tai galėjo būti tiltas“, – kalbėjo A.Kosauskas.
Be A.Gomelskio, fizinio rengimo specialistui dar teko dirbti su aibe garsių Lietuvos ir užsienio trenerių: V.Garastu, Jonu Kazlausku, estu Jaaku Salumetsu, A.Sireika, Tomu Pačėsu ir kitais.
T.Pačėsas – karštakraujis, žodžių nerenkantis buvęs gynėjas, 1996 m. Atlantos žaidynių prizininkas, kuriam vėliau vis neatsirasdavo vietos Lietuvos rinktinėje, yra žmogus, itin padėjęs A.Kosauskui tada, kai jis nežinojo, ko griebtis, atsisveikinęs su „Žalgiriu“. Treneriu tapęs T.Pačėsas pakvietė fizinio rengimo trenerį dirbti į Lenkiją ir rūpinosi juo lyg savo tėvu.
Aktyvią veiklą baigiantis buvęs lengvaatletis dėkingas likimui už visus sutiktus žmones.
„Vertinu kiekvieną pažintį, kiekvieną patirtį. Bendravau ir dirbau su nuostabiais žmonėmis“, – teigia A.Kosauskas.
O tie, kurie dirbo su A.Kosausku, vertina jį ne tik už humorą, atsidavimą savo darbui, bet ir apskritai viską, ką jis darė.
„Aleksandras kiekvienai treniruotei rengdavosi kruopščiai, atidžiai, paskirstydavo pareigas ir jokio humoro čia jau nebūdavo.
Kartais jis būdavo net per daug įsitempęs, o po menkų pastabų per smarkiai krimsdavosi.
Ypač rimtas ir net susinervinęs jis būdavo žvejyboje – kai nekibdavo, kai smarkokai supdavo laivą. Bet geriausiai jį prisimenu valiūkiškai besišypsantį, užduodantį provokuojamą klausimą ar porinantį kokį anekdotą“, – pasakoja A.Sireika.
A.Kosausko juokų kraitelė vis dar pilna, nors pastaraisiais metais jam teko nemažai išmėginimų. Trenerio galvoje vis dar daug idėjų, kaip per treniruotes pritaikyti durų rankeną, laiptų pakopas ar turėklus.
Jis parengė sau pamainą, kuria didžiuojasi, – Justiną Grainį ir Rytį Sakalauską – smalsius, paslaugius, darbščius jaunus vyrus, kurie, kaip ir jis, patys galvoja pratimus, o ne ieško jų internete.
Į pogrindį A.Kosauskas nelenda – padės, jei bus reikalingas, tačiau didžiosios krepšinio aistros jau liko praeityje.
A.Kosausko biografijos faktai
Gimė 1941 m. gegužės 5 d. Kaune. Nuo pat jaunystės mėgo bėgioti ir buvo atletiškas sportininkas, tapo Lietuvos 400 m bėgimo čempionu.
1964 m. baigęs Kūno kultūros institutą pradėjo dirbti Kauno 6-osios vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Nuo 1966 m. iki 1988-ųjų buvo Kauno vaikų sporto mokyklos lengvosios atletikos treneris, 1975–1985 m. – Lietuvos lengvosios atletikos rinktinių (sprinto ir barjerinio bėgimo) vyriausiasis treneris. Parengė daugelį Lietuvos lengvosios atletikos rekordininkų.
Prieš pereidamas dirbti į „Žalgirį“ treniravo net 25 lengvaatlečius, kurie buvo rekordininkai, Lietuvos čempionai, rinktinių nariai.
1987 m. pradėjo dirbti Kauno „Žalgirio“ komandos fizinio rengimo treneriu. 1992–2006 m. dirbo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabe, 2006–2009 m. Sopoto „Prokom“ komandos specialiojo fizinio rengimo treneris.
2003 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.
