Pastaraisiais metais NBA klubų generaliniais vadybininkais tampa iš pirmo žvilgsnio nuo krepšinio gerokai nutolę žmonės.
Šiuo metu JAV sporto žiniasklaidoje vis dažniau užverda diskusijos, kas yra geresnis NBA klubo generalinis vadybininkas?
Praeityje garsus krepšininkas, kuris sukaupė patirtį ne tik krepšinio aikštėje, bet ir bendraujant su aukščiausio lygio treneriais, ar jaunas analitikas, niekada nežaidęs krepšinio, bet nuo pat savo karjeros pradžios dirbęs rimtose organizacijose ir kasdien analizavęs NBA rungtynių įrašus ir žaidėjų statistikas.
Neseniai JAV sporto leidinys ESPN pakalbino du viešai savo pavardžių skelbti nenorėjusius generalinius vadybininkus, kurie atskleidė nematomo žaidimo taisykles.
Peržiūrėjus visų NBA klubų rezultatus per pastaruosius 20 metų, galima daryti išvadą, kad analitikai burtininkai dirba ne prasčiau nei jų kolegos, kurie dar neseniai žaidė krepšinį. Gali būti, kad ir geriau.
Vienas iš kalbintų specialistų šį teiginį patvirtino remdamasis faktų gausa.
„Dauguma jų net neturi elementaraus krepšinio išsilavinimo, nes niekada gyvenime nežaidė jokiame profesionaliame klube. Jie tik stebėdavo ir analizuodavo. Žaidėjai dažniausiai abejoja tokių generalinių vadybininkų galimybėmis, manydami, kad jie tik imituoja supratimą apie vykstančius procesus, tačiau iš tikrųjų neturi jokio supratimo, kaip dirba šie specialistai", – sakė vienas komandų asociacijos vadovų.
Tačiau taikyti šį apibrėžimą be išimties visiems generaliniams vadybininkams, kurie nėra žaidę krepšinio ar treniravę profesionalaus klubo, būtų pernelyg skubota ir nepagrįsta.
Masai Ujiri į naują lygmenį pakėlė „Denver Nuggets", o dabar kol kas sėkmingai darbuojasi „Toronto Raptors", Ryano McDonough dėka pražydo „Phoenix Suns", o 30-metis Robas Henniganas, vadovaujantis „Orlando Magic" komandai, tapo jauniausiu generaliniu vadybininku ir yra vienas iš tų specialistų, kuris vadovaujasi tik analitika, o ne savo krepšinio patirtimi.
Šie specialistai ne vienus metus dirbo skautais ir vertino jaunųjų talentų potencialą. Logiškai mąstant, jų vadovaujamų klubų rezultatai neturėtų būti geresni už tų, kurių formavimusi rūpinasi buvę garsūs žaidėjai.
Tačiau paskutinės tendencijos liudija ką kita. Iš 23 generalinių vadybininkų, kurie buvo nusamdyti per pastaruosius keturis sezonus, net 18 praeityje nėra žaidę krepšinio ar ragavę trenerio duonos.
Anksčiau būdavo kitaip. Per ankstesnius 15 metų iš 81 dirbusio generalinio vadybininko 33 neturėjo jokios krepšininko ar trenerio patirties.
Tiesa, tokie skaičiai dar nėra kokybiško darbo rodiklis. Geriausias įrodymas – komandos rezultatai. Taip pat generalinio vadybininko darbo trukmė vienoje ekipoje.
Išanalizavus visus generalinių vadybininkų paskyrimus ir atleidimus per pastaruosius 15 metų, akivaizdžiai matyti, kad naujosios kartos specialistai ilgiau išsaugo savo darbo vietą. Skirtumas nėra labai didelis, kad būtų galima daryti griežtas išvadas, tačiau faktas akivaizdus – analitika duoda geresnių rezultatų nei asmeninė patirtis.
Vienas iš nedaugelio faktų, kuris yra palankus krepšinio patirtį turintiems generaliniams vadybininkams, yra žaidėjų tobulinimas ir tvirtesni kolektyviniai ryšiai.
Anksčiau krepšinį žaidę generaliniai vadybininkai, paveldėję iš savo pirmtakų komandas, laimi 41 proc. reguliariojo sezono rungtynių, o labiau analitika besiremiančių vadovų komandos pasiekia 50 proc.
Statistiškai įrodyta, kad senosios mokyklos vadybininkų komandos turi 43 proc. tikimybę, kad pateks į atkrintamąsias varžybas, o naujosios kartos – net 63 proc.
Bet kokiu atveju, unikalaus recepto, kuris atskleistų puikaus generalinio vadybininko paslaptį, nėra.
Kaip unikalius pavyzdžius galima paminėti Jerry Westą (žaidė, vėliau dirbo „Los Angeles Lakers". Kaip žaidėjas laimėjo vieną NBA čempiono titulą, kartą tapo NBA superfinalo MVP, o kaip komandos vadovas laimėjo keturis čempionų žiedus) ar Danny Ainge'ą (kaip „Celtics" žaidėjas du kartus laimėjo NBA čempionatą, kaip vadybininkas – kartą).
Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių – buvusi „New Orleans Jazz" žvaigždė Elginas Bayloras ar Michaelas Leonas Carras, su „Boston Celtics" du kartus tapęs NBA čempionu, tačiau baigęs karjerą nesėkmingai bandė įsitvirtinti tarp elitinių lygos generalinių vadybininkų.
Reikia paminėti, kad dvi iš keturių pastarųjų sėkmingiausių klubų dinastijų („Chicago Bulls" 9-ajame dešimtmetyje ir „San Antonio Spurs") sukūrė du specialistai, kurie niekada nebuvo profesionalūs krepšininkai, o savo karjerą pradėjo nuo eilinių skautų. Tai NBA lygoje daugiau nei dešimtmetį dominuojančios „Spurs" vadybininkas Robertas Canterbury Bufordas ir „Bulls" legendą sukūręs Jerry Krause' as.
Ir jokiu būdu nė vieno skauto, tapusio generaliniu vadybininku ir NBA čempionu, negalime vadinti diletantu, kuris tik imituoja absoliutų krepšinio supratimą.
Priešpriešą tarp dviejų kartų dažniausiai pabrėžia žiniasklaida, analizuodama ir kartais manipuliuodama klubo savininkų sprendimais ir požiūriu į legendinius žaidėjus, kurie yra pelnę aistruolių pagarbą.
Kol kas anksti daryti išvadas apie naujosios generalinių vadybininkų kartos darbo rezultatus ir nuopelnus. Taip pat anksti spręsti, kokią įtaką krepšinio operacijoms turi nuolat tobulinama krepšinio statistika.
Tačiau reikia pripažinti, kad buvę žaidėjai ir treneriai neturi ir nežino universalaus recepto, kuris juos iš karto paverstų sėkmingos klubo organizacijos garantu.
